Ir savo mintyse paskendęs, Zaratustra tolyn per girių glūdumas keliavo, vis leisdamasis nuo kalnų žemyn, pro liūnus ir pelkynus; ir kaip dažnai nutinka žmogui, kurs eidamas sunkius apmąsto dalykus, taip ir Zaratustra netyčia užmynė ant žmogaus kažkokio. Ir štai iš karto tiško jam į veidą skausmingas riksmas, du keiksmai nešvankūs ir dvidešimt plūdimo žodžių: todėl jis, išgąsčio pagautas, iškart lazda savąja užsimojo ir užmintajam dar kelis sykius sudrožė. Bet tuoj jis susigriebė; ir jo širdis nusijuokė iš tos kvailystės, kurią ką tik padaręs buvo.

„Atleisk,- pasakė užmintajam, kuris supykęs kėlės jau ir sėdos,- atleisk ir išklausyk pirma palyginimo vieno.

Kaip pasitaiko keliauninkui, kuris apie tikslus bei ateitį užsisvajojęs eina ir gatvėj nuošalioj už miegančio užkliūna šuns netyčia, ramiai sau gulinčio saulutėj:

– ir jiedu tuoj pakyla, prieš vienas antrą šoka, lyg priešai mirtini jie būtų, abu be galo išsigandę: ir mums va šitaip atsitiko.

Ir vis dėlto! Ir vis tik – juk kiek nedaug tetrūko, kad jie viens antrą glamonėti imtų, tas šuo ir tas vienišius! Juk jie abu – vienišiai!“

– „Ir kas tu būtum, kur beeitum,- vis pykdamas atsakė užmintasis,- tu ir palyginimu tuo mane užgauni, ne vien tik koja savo!

Žiūrėk, ar aš gi panašus į šunį?“- pasakė keldamasis sėdintysis ir traukdamas iš pelkės nuogą ranką. Nes jis pirma gulėjo ant žemės išsitiesęs, nepastebimas, pasislėpęs, lyg tie, kurie žvėrių pelkinių tyko.

„Bet ką tu čia išdarinėji! – Zaratustra sušuko išsigandęs, pamatęs jo nuoga ranka gausybę kraujo tekant.- Gal bloga kas nutiko? Ar gal, nelaimingasai, koks gyvulys įkando piktas?“

Kraujuojantysis, dar vis neatlyžęs, nusišypsojo. „O kas tau rūpi! – jis atsakė ir jau norėjo eiti.- Čia aš esu namie, čia mano valdos. Tegu teiraujasi manęs, kas nori: bet pusgalviui aš vargiai atsakysiu.“

„Tu klysti, man atrodo,- Zaratustra užjausdamas pasakė ir rankom jį prilaikė.- Tu klysti aiškiai: čionai nesi namie, bet mano karalystėj, joje neturi būti nuskriaustųjų.

Vadink mane, kaip tau patinka,- esu aš tas, kas būt turiu. Save Zaratustra aš vadinu, toks vardas mano.

Tad va! Šis kelias štai į kalną – jisai į Zaratustros olą veda: nedaug tereikia eiti,- ar nenorėtum pas mane žaizdas pagydyt savo?

Nekaip, nelaimingasai, gyvenime šitam tau sekės: pirma kažkoks tave įkando gyvis, paskui – žmogus užmynė!“-

Tačiau išgirdęs vardą Zaratustros, šisai pasikeitė iš karto. „Kas su manim čia daros! – sušuko jis staiga.- K a s dar gyvenime šitam mane begali domint, kaip tik žmogus tas vienas, kuris Zaratustra vadinas, ir dar tas vienas gyvis, kuris krauju maitinas, o jį – dėle vadina?!

Aš dėl dėlių dumblyne čia gulėjau, lyg meškeriodamas ant kranto, ir jau į mano įmerktąją ranką bent dešimt sykių lįst mėginta, o štai dabar dar daug puikesnis gyvis jau kraują mano siurbti rengias, tai pats Zaratustra!

O, laime! O, stebukle! Tegu pagarbinta diena bus toji, kuri mane į šitą pelkę įviliojo! Tegu pagarbinta bus siurbėlė, geriausia ir gyviausia, kuri gyvena šiandien, tebus pagarbinta didžiausia sąžinės dėlė – Zaratustra!“

Štai taip kalbėjo užmintasis; ir džiaugėsi Zaratustra jo žodžiais ir tuo būdu, kaip nuostabiai ir pagarbiai jis juos pasakė. „Kas tu esi? – jisai paklausė, ištiesdamas jam ranką.- Tarp mudviejų dar daug ką išsiaiškint reikia; tačiau man rodos, kad diena šviesi, giedra jau aušta.“

„Esu aš d v a s i o s s ą ž i n ė tikroji,- atsakė paklaustasis,- ir dvasios reikaluos lengvai nerasi kito, kuris griežtesnis ir kietesnis būtų ir dar siauresnę vagą artų; išskyrus tą, kurį laikau aš mokytoju savo, tai – Zaratustrą patį.

Verčiau jau nežinoti nieko, nei daug perpus žinoti! Verčiau jau pats save kvailiu laikyti, nei svetimų minčių išminčium būti! O aš – aš ant tokios štai stoviu žemės:

– ir nesvarbu, ar didelis tai plotas, ar mažas jis? Ar pelke žemė ta, ar dangumi vadinas? Pakanka man tik vieno sprindžio lopinėlio, jei jis tiktai yra tikroji žemė!

– Tik vieno sprindžio žemės: ant jos jau galima stovėti. Tikrajam mokslui sąžiningam nėra dalyko didelio nei mažo.“

„Tai gal esi dėlių tyrėjas? – Zaratustra paklausė.- Ir tyrinėji jas iki smulkiausio plauko, tu sąžiningasai be galo?“

„O, Zaratustra,- užmintasis tarė,- baisus tai būtu daiktas, kaip drįsčiau šito imtis?

Tačiau ką puikiai aš pažįstu – tai s m e g e n i s dėlių: čia jau pasaulis mano!

Ir tai išties pasaulis! Atleisk, kad išdidumas mano čia šitaip pasireiškia, bet man lygaus čia nematyti. Todėl aš ir sakau: ‘Savi man vandenys šitie, juose aš kaip žuvis jaučiuosi.’

O, kiek jau gilinuos į šita viena – į smegenis dėlių, kad man tiesa slidžioji daugiau nebeišsprūstų! Čia m a n o karalystė!

– Dėl to aš atmečiau į šalį visa kita, dėl to visam kitam tapau aš abejingas; ir su žinojimu manuoju drauge nūnai klaikiausias neišmanymas gyvena.

Nes dvasios sąžinė taip reikalauja, kad aš žinočiau viena, o visko šiaip jau nežinočiau: šlykštus visoks man dvasios pusiškumas, ir šlykštūs migliai bei plevėsos, ir fantazuotojai man šlykštūs.

Kur mano sąžinė nustoja veikus, tenai esu aš aklas ir aklas noriu likti. Tačiau kur aš žinoti noriu, ten aš geidžiu ir sąžiningas būti, tai reiškia: kietas, griežtas, siauras, taip pat žiaurus, negailestingas.

Kad tu kadais sakei, o, Zaratustra: ‘Dvasia yra gyvenimas, kuris gyveniman pats pjauna’, tatai mane patraukė ir tavo mokslu privertė domėtis. Ir iš tiesų, per kraują savo aš gausinau, žinias savąsias!“

– „Kaip akys mano rodo,- Zaratustra įsiterpė į kalbą, nes vis dar kraujas tebeplūdo iš rankos šio žmogaus taip sąžiningo; juk dešimt ją dėlių sukando.

O, tu nepaprastas bičiuli! Kiek daug regėjimas man šitas sako – galvoj turiu tave aš patį! Ir gal ne viską aš turėčiau įlieti į ausis griežtas tavąsias!

Gerai! Tad skirkimės mes šičia! Bet su tavim norėčiau dar pasimatyti. Tenai kalnan šis kelias eina – jisai į olą mano veda: kviečiu šį vakarą svečiu mielu pabūti!

Mielai norėčiau tavo kūnui atitaisyti skriaudą, kad aš netyčia jį užmyniau: dėl to dar pagalvosiu. Tačiau dabar turiu skubėti – nelaimės šauksmas kviečia.“-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1709
Views Today
Views Today
1
0 0