Tačiau visai netrukus, kuomet Zaratustra to burtininko atsikratė, jis vėl kažką prie kelio sėdintį išvydo – juodais drabužiais vyrą aukštą, išblyškusiu ir liesu veidu: š i s jį suerzino gan smarkiai. „O, varge!- savo mintyse jisai sušuko.- čia sielvartas, drabužiais susisupęs, sėdi, jis – dvasininkų padermės, man rodos: ko t i e m s čia mano karalystėj reikia?

Tad kaip! Vos pasprukau nuo burtininko vieno, kaip šarlatanas kitas kelią man pastojo,

– kažkoks raganius laimintojas, tamsių jėgų stebuklininkas, kurs iš malonės Dievo duotas, šmeižikas šio pasaulio pateptasis – tegu jį velnias neša!

Bet velnias niekuomet nėra toj vietoj, kur jis turėtų būti: jis visad per vėlai ateina, nykštukas, šleivakojis tas prakeiktas!“-

Štai taip Zaratustra nekantriai širdy savojoj plūdos, galvodamas, kaip jam nepastebėtam pro žmogų juodą šį prasmukus: deja – visai kitaip išėjo. Nes jau akimirksnį tą patį anas sėdįs ant žemės jį pamatė; ir tartum toks, kuriam ateina laimė netikėta, pašoko tuoj ir Zaratustros pusėn žengė.

„Ir kas tu būtumei, o, keliauninke,- žmogus šisai į Zaratustrą kreipės,- padėk paklydusiam ir ieškančiajam, senam padėki žmogui, kuris lengvai čia nukentėti gali!

Pasaulis svetimas yra man šitas ir tolimas jis man, taip pat ir žvėris laukinius girdėjau staugiant; o tas, kuris mane apsaugoti galėjo, jis pats daugiau neegzistuoja.

Aš dievobaimingo žmogaus ieškojau paskutinio, to šventojo ir to vienišiaus, kurs vienas girioje savoj nėra girdėjęs, ką šiandien jau pasaulis visas žino.“

„O k ą pasaulis visas šiandien žino? – Zaratustra paklausė.- Gal tai, kad miręs jau senasis Dievas, kuriuo pasaulis visas kadaise taip tikėjo?“

„Ir tu sakai man šitai,- atsakė senis nusiminęs. – O aš juk tarnavau šitam senajam Dievui lig valandos jo paskutinės.

Ir štai dabar esu aš be tarnybos, be pono jokio ir vis tiek nelaisvas, nebeturiu linksmumo valandėlės, nebent tiktai prisiminimuos.

Dėl to į kalnus šiuos ir kopiau, kad pagaliau aš vėl sau iškilmes surengčiau, kaip dera popiežiui senam, senam Bažnyčios tėvui,- su pamaldom ir dievobaimingais prisiminimais: žinoki – popiežius esu aš paskutinis!

Bet štai dabar jis pats jau mirė, žmogus tas pamaldžiausias, anas šventasis girioj, kurs nuolat garbino Dievulį savo giesmėm ir melsdamasis jam be galo.

Paties jo rast nebepavyko, kuomet jo aptikau lūšnelę,- tik du vilku viduj išvydau, kurie kauksmu jį apraudojo – nes žvėrys jį visi mylėjo. Ir aš iš ten pabėgau.

Tad ar ne veltui būsiu čia atėjęs – į šias girias ir kalnus? Tuomet širdis manoji ieškoti ryžos kito, doriausio iš visų, kas netiki į Dievą,- ieškoti Zaratustros!“

Štai taip kalbėjo senis, aštriu žvilgsniu vis žvelgdamas į tą, kurs priešais jį stovėjo; bet tuo metu Zaratustra sugriebė ranką šio dvasiškio ir gan ilgai į ją su nuostaba žiūrėjo.

„Matai, tu garbingasai,- Zaratustra galiausiai tarė,- kokia daili, ilga ranka! Jinai yra ranka žmogaus, kurs visados palaimas teikė. O štai dabar ji laiko tą, kurio tu ieškai, mane gi, Zaratustrą.

Tai aš esu, Zaratustra bedievis, kurs šitaip kalba: ‘Kas už mane bedievis dar didesnis, kad patarimais jo aš džiaugčiaus?'“-

Štai taip Zaratustra kalbėjo, – ir persmelkė jis žvilgsniu savo to seno popiežiaus mintis visas – ir atviras, ir paslėptas. O šis galiausiai taip pradėjo:

„Kas jį visų labiausiai mylėjo ir turėjo, tas jį dabar labiausiai ir prarado:

– Matai, aš pats iš mudviejų, ko gero, esu dabar bedievis net didesnis? Bet kas dėl to galėtų džiaugtis!“

„Juk tarnavai tu jam lig galo,- Zaratustra mąsliai paklausė, ilgai tylėjęs.- Juk tu žinai, k a i p jis akis užmerkė? Ar tai tiesa, ką žmonės kalba, kad jį gailestingumas bus užsmaugęs,

– kad jis, a n ą išvydęs ž m o g ų, ant kryžiaus pakabintą, ištverti nepajėgęs, kad meilė žmogui pragaru jam virtus ir pagaliau atnešus mirtį?“-

Bet senis popiežius jam neatsakė nieko, tiktai droviom akim, niūriu, skausmingu veidu kažkur į šoną žvelgė.

„Tegu jis sau prasmenga,- ilgai galvojęs, jam Zaratustra pasakė, vis nenuleisdamas akių nuo senio.

Tegu jis sau prasmenga, su juo jau viskas baigta. Ir nors tau garbę daro, kad tu numirusįjį šitą mini vien tik geruoju, bet tu juk, kaip ir aš, žinai, kas t o k s jis buvo; ir kad keistais keliais jis ėjo.“

„Jei tarp trijų akių kalbėsim,- atkuto senas popiežius kiek pralinksmėjęs (mat buvo jis akim viena neregis),- tai pasakysiu aiškiai, jog Dievo reikaluos esu labiau išprusęs už Zaratustrą patį – ir toks turiu aš būti.

Manoji meilė jam ilgus metus tarnavo, mana valia klusniai jo valią vykdė. O geras tarnas žino viską ir dar kai ką, ką ponas jo pats nuo savęs paslėpęs laiko.

Tai buvo Dievas paslaptingas – su daugeliu slaptybių. Net sūnų savo ne kitaip, o tik aplinkiniais keliais turėjo. Už durų jo tikėjimo juk svetimoterystė stovi.

Ir kas jį garbina kaip meilės Dievą, tas pačią meilę vertina mažokai. Ar šitas Dievas nenorėjo taip pat teisėju būti? Bet mylintis juk be atlyginimo myli.

Kai jis dar jaunas tebebuvo, tas Dievas iš vienos Rytų šalies, jis kietas ir kerštingas buvo ir pragarą įrengė, kad smagint savo numylėtinius galėtų.

Bet jis galų gale paseno ir tapo minkštas ir suglebęs, ir gailestingas, labiau jau į senelį panašus negu į tėvą, bet dar labiau – į seną tirtančią senelę.

Ir taip tupėjo užpečky suvytęs, vis sielvartaudamas, kad kojos tokios silpnos, kad nuo pasaulio taip pavargęs, kad valios nebesą, kol vieną dieną ir užduso nuo to per didelio gailestingumo savo.“

„O, popiežiau tu senas,- Zaratustra įsiterpė į kalbą jojo,- ar š i t a i savo tu akim regėjai? Galėjo būti taip, bet i r kitaip galėjo būti. Kuomet dievai dienas savąsias baigia, jie daugeliu tai daro būdų.

Bet šiaip ar taip, bala nematė! – jis kvapą jau išleido paskutinį! Jis nei ausų ir nei akių manųjų skonio patenkint negalėjo, blogesnio nieko apie jį aš nenorėčiau pasakyti.

Aš mėgstu viską, kas tik aiškiai žvelgia ir sąžiningai kalba. Bet jis – juk tu žinai, dvasiški senas, jisai šiek tiek ir tavojo turėjo elemento, dvasiškio būdo – jis daugiareikšmis buvo.

Dažnai suprast jo negalėjai. Ir kaip jisai ant mūsų pyko, tasai pikčiurna, kad mes jį negerai supratom! Kodėl gi tad aiškiau jis nekalbėjo?

O jeigu mūsų ausys kaltos, kodėl tokias ausis mums davė, kurios jį patį taip blogai girdėjo? O gal jose ten purvo buvo,- sakykime, kad taip! – Bet kas jį ten įdėjo?

Perdėm tam puodžiui daug kas nepavyko: matyt, nekaip jis amatą išmokęs buvo! O kad jis keršijo tiems puodams ir dirbiniams saviesiems, jog jie tokie jau nepavykę,- tai buvo nuodėmė prieš g e r ą s k o n į.

Bet ir tikėjimas juk gerą skonį turi; o š i s galiausiai taip pareiškė: ‘Šalin štai t o k į Dievą! Verčiau išvis be Dievo jokio, verčiau pačiam likimą lemti ryžtis, verčiau kvailiu, verčiau pačiam Dievu jau būti!“-

„Ką aš girdžiu,- čia popiežius nusenęs tarė, ausis pastatęs,- taip netikėdamas esi tu dievobaimingesnis, negu manai, o, Zaratustra! Yra tavy kažin koks Dievas, kurs atvertė tave į šitą bedievystę.

Ar ne patsai tavasis dievotumas tikėti tau Dievu daugiau neleidžia? Ir tavo neapsakomas sąžiningumas nuves tave taip pat anapus gėrio ir anapus blogio!

Tu pagalvok, kas tau dar liko? Turi akis, rankas ir burną – tai laiminimui tau nuo amžių amžinųjų skirta. Ne vien ranka palaiminimus teikia.

Šalia tavęs, nors ir bedievis tu būt didžiausias nori, užuodžiu aš malonų, paslaptingą ilgų palaiminimų kvapą: o man drauge skaudu ir gera.

Tu leiski man, o, Zaratustra, pabūt svečiu tavuoju nors naktį vienui vieną! Geriau nei pas tave nebus dabar man žemėj niekur!“-

„Tad amen! Bus kaip nori! – Zaratustra, didžiai nustebęs, tarė.- Tenai aukštyn šis kelias veda, ten olą Zaratustros rasi.

Išties, tave, tu garbingasai, aš pats mielai ten palydėčiau, nes man labai patinka visi pamaldūs žmonės. Tačiau mane dabar skubiai nelaimės šauksmas šaukia.

Manoj padangėj niekam bloga būt neturi; ola mana – tai geras uostas. Visų labiausiai aš norėčiau kiekvieną, kas nuliūdęs, tvirtai ant žemės ir ant kojų vėlei pastatyti.

Bet kas gi sielvarto nuims t a u naštą? Tam aš esu per silpnas. Tikrai ilgai mums tektų laukti, kol vėl kas nors prikels Dievulį tavo.

O šitas senas Dievas jau nebegyvena: jis visiškai negyvas.“-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1581
Views Today
Views Today
1
0 0