Gyvenimas – šaltinis malonumo; tačiau kur valkatos drauge sueina gerti, tenai visi šaltiniai užnuodytais pavirsta.

Aš mėgstu, kas švaru ir gryna; tačiau pakęsti neįstengiu aš snukių iššieptų ir troškulio visų tų nešvariųjų.

Jie metė žvilgsnį į šaltinį: dabar jų snukiai išsiviepę iš ten man atsispindi.

Jie šventą vandenį sudergė nuodais to savo geidulio gašlaus; ir kai bjaurius sapnus savuosius jie malonumais pavadino, užnuodijo jie dar ir žodį šitą.

Nerimastinga ir liepsna pavirsta, kuomet drėgnas jie širdis savo į ugnį deda; net ir dvasia gurgėti, smilkti ima, kai valkatos arčiau ugnies prieina.

Salsvu ir tyžtančiu pavirsta jų rankose ir vaisius: o žvilgsnis jų net vaismedį dar nudžiovina.

Ir dažnas, kas gyvenimą apleido, dėl valkatų tiktai iš jo išėjo: su jais daugiau jis nenorėjo dalintis šaltiniu, ugnim ir vaisiais.

Ir dažnas, kas į dykumą patraukė ir troškulį drauge su žvėrimis plėšriaisiais kentė, tas nenorėjo su varovais purvinais kupranugarių prie tos pačios vandens duobės sėdėti.

Ir tas, kas lyg naikintojas atėjo ir lyg laukus naikinanti kruša, jis tik norėjo valkatoms visiems į burną koją įvaryti ir šitaip gerklę jiems užkimšti.

Tačiau ne tai yra tas kąsnis, kuris mane labiausiai smaugė, kuomet aš sužinojau, jog ir gyvenimui pačiam nesantaika, mirtis ir kryžiaus kančios reikalingos:-

O tai, jog kartą aš paklausiau ir klausimas tas užėmė man kvapą: tai kaip? Nejau gyvenimui ir valkatų dar r e i k i a?

Ar būtini užnuodyti šaltiniai ir ugnys dvokiančios, sapnai nešvankūs ir kirmėlės gyvenimo mūs duonoj?

Ne panieka manoji, o šleikštulys gyvenimą man godžiai rijo! Dvasia dažnai man slopti ėmė, kuomet ir valkatos man rodėsi protingi!

Ir tiems, kas valdžią turi, aš nugarą parodžiau, kuomet savom akim išvydau, ką jie valdžia dabar vadina: tai mainikavimas, verteiviškos derybos dėl valdžios – su valkatomis!

Tarp kitakalbių aš tautų gyventi stengiaus su užkimštomis ausimis: kad negirdėčiau tų kalbų ir žodžių, kuriais jie dėl valdžios prekeiviškas derybas veda.

Ir nosį savo užsiėmęs suirzęs aš ėjau per vakarykščią ir šią dieną: išties be galo bjauriai dvokia ta vakarykštė ir diena šitoji iš valkatų atėjusiais rašeivom!

Lyg tas luošys, kuris negirdi, kuris nemato ir kalbėt negali,- taip gyvenau ilgai, kad man su valkatom gyventi nereikėtų, kurie valdžioj yra, kurie vis rašo ir spausdina, ir malonumų ieško.

Taip sunkiai ir atsargiai dvasia manoji laiptais kopė; jai vien tik džiaugsmo išmalda paguodos teikė; vien su lazda gyvenimas neregiui slinko.

Bet kas, gi man nutiko? Kaip šleikštulys tas man prapuolė? Kaip akys mano atjaunėjo? Kaip pasiekiau tą aukštį, kur prie šaltinio valkatos nė vieno nebesėdi?

Gal šleikštulys patsai sparnus man davė ir suteikė jėgų nujaust šaltinį kitą esant? Išties, į aukštį aš pakilt turėjau, kad vėl šaltinį džiaugsmo rasčiau!

Ak, ir radau aš jį, o, broliai mano! Čionai aukštybėse tas man šaltinis džiaugsmo trykšta! Ir čia gyvenimas tasai, kur prie šaltinio jo nė vienas valkata prilįst ir gert negali!

Bemaž per daug stipriai tu trykšti, šaltini džiaugsmo! Dažnai ištuštini tu taurę, norėdamas ją vėl pripildyt!

Ir dar turiu išmokti kukliau prieiti prie tavęs: per daug galingai prie tavęs širdis manoji dar vis skverbias: –

Mana širdis, kurioj manoji vasara liepsnoja – trumpa, karšta, liūdna ir pernelyg laiminga: kaip trokšta toji vasaros širdis mana vėsumo tavo!

Praslinko liūdesys pavasario to mano! Ištirpo mano snaigių pyktis birželio saulėj! Aš visas vasara virtau ir vasaros vidurdieniu kaitriuoju!

Aš vasara virtau pačia tikriausia su trykštančiais gaiviais šaltiniais ir palaiminga tyluma: o, eikit šen, bičiuliai mano, kad tyluma mums dar daugiau palaimos teiktų!

Nes m ū s ų tai aukštybė ir mūsų tai tėvynė: per daug aukštai mes čia gyvenam ir pernelyg atkalnės stačios, kad nešvarieji tie visi ir troškulys jų mus pasiektų.

Užmeskit žvilgsnį savo tyrą į džiaugsmo manojo šaltinį, bičiuliai mano! Ar gali drumstas jis dėl to pasidaryti? Jis atsakys šypsniu jums s a v o j o tyrumo.

Mes medy ateities didingam juk savo lizdą sukam; ereliai mums, tiems vienišiesiems, savuos snapuos turės nešioti maisto!

Bet jau tikrai ne tokio valgio, kurį ir nešvarieji drauge žiaumot galėtų! Tegu sau ugnį jie į burną kiša ir gerklę išsipliko!

Iš tikro mes čionai nelaikom įrengę būstų nešvariesiems! Ledainė kūnams jų ir dvasioms mūs laimė būtų!

Ir tarsi vėjai smarkūs mes norime virš jų gyventi, kaimynai mes erelių, kaimynai sniego mes ir saulės: štai taip gyvena vėjai stiprūs.

Ir tarsi vėtra įsiveršiu į jus dar kada nors visus ir kvapą jūsų dvasiai aš užgniaušiu dvasia savąja: taip nori ateitis manoji.

Išties galingas vėjas yra Zaratustra lomoms visoms ir slėniams; jis tokį priešams patarimą duoda ir tiems visiems, kas spjaudo: „Jūs venkit p r i e š a i s vėją spjaudyt!“ –

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1651
Views Today
Views Today
1
0 0