1

Čia sėdžiu aš ir laukiu, aplink – lentelės senos sudaužytos, taip pat ir naujos dar, pusiau tik aprašytos. Kuomet ateis gi valanda manoji?

– nusileidimo mano laikas: nes dar aš vieną kartą pas žmones eiti noriu.

Dabar aš šito laukiu: pirma turiu išvysti ženklą, jog tai m a n o j i valanda, o ženklas laukiamasis,- besišypsąs tai liūtas su dideliu pulku balandžių.

Tuo tarpu vienas su savim kalbuosi, kaip tas, kurs laiko turi. Man niekas nepasako nieko naujo: todėl pats sau ir aiškinuosi.

2

Kuomet pas žmones aš buvau nuėjęs, radau juos sėdinčius ant išdidumo seno: visi jie buvo įsikalę; kad jau seniai jiems aišku, kas žmogui gera ir kas bloga.

Ir senas, nuobodus dalykas atrodė kalbos jiems apie dorybę; o kas gerai miegot norėjo, tasai, prieš eidamas į guolį, dar pakalbėdavo truputį tiek apie „gėrį“, tiek apie „blogį“.

Ir išblaškiau aš mieguistumą šitą, kuomet paskelbiau tokią mintį: kas gera ir kas bloga, t o d a r n e ž i n o n i e k a s – nebent tiktai kūrėjas!

– Tačiau tik tas yra kūrėjas, kas žmogui tikslą kuria, o žemei – prasmę duoda ir ateitį nubrėžia: tik toks žmogus p a j ė g i a nustatyti, kas gera ir kas bloga.

Ir aš kviečiau juos išvartyti senąsias katedras ir visa, kur tik yra sėdėjęs anas senasis išdidumas; aš juoktis juos kviečiau ir iš dorybės mokytojų jų didžiųjų, ir iš šventųjų ir poetų, ir iš pasaulio atpirkėjų.

Aš juos kviečiau šaipytis iš jų niūrių išminčių ir tų visų, kas kada nors, kaip ta juoda kaliausė, baidydami yra gyvenimo tupėję medy.

Prie jų kapų eilės didžiosios buvau aš atsisėdęs ir net prie dvėsenų ir vanagų – ir aš juokiaus iš viso jų „kadaise“ ir jo glebios bei irstančios grožybės.

Iš tikro, lyg pamokslininkas ir tarsi koks beprotis aš plėšiaus ir draskiaus, ir pyktį savo liejau dėl to, kas jiems didžiausia ir mažiausia: kad jų geriausia – toks dalykas menkas! Kad jų blogiausia – taip menkai atrodo! – taip aš juokiausi ir šaipiausi.

Troškimas mano išmintingas, kurs kalnuose užgimęs,- taip šaukė jis ir juokės; laukinė išmintis, iš tikro! – didžioji mano išmintis, ta plačiasparnė!

Dažnai mane ji kėlė, nešė aukštyn, tolyn, nežinomybėn – tuomet, kai aš juokiausi: ir kaip strėlė skridau, pagautas šiurpo, per saulės apsvaigintą žavesį didžiulį:

– pirmyn į ateitį toliausią, kurios dar ir svaja jokia nėra svajojus, ten – į pietų kraštus karščiausius, kurių ir dailininkai neįsivaizduoja: tenai, kur šokdami dievai drabužiais nesidangsto:

– kalbu aš simboliais, tai aišku, ir, lyg poetai, šlūbčioju aš ir vapčioju: ir iš tiesų man gėda, kad dar poetas turiu būti!-

– Ten, kur visoks tapimas dievų šokiu bei išdykavimu man rodės, o pats pasaulis mūsų – laisvai paleistas ir išdykęs ir į save atgal grįžtąs:

– kaip amžinas dievų daugybės bėgimas nuo viens kito ir vėl ieškojimas jų vienas kito, kaip prieštaravimas sau palaimingas, savęs vėl išgirdimas; sau vėl priklausymas dievų daugybės:

– Tenai, kur laikas visas, kaip man atrodo, akimirkas pajuokia, tenai, kur būtinybė pati sudarė laisvę ir palaimingai su dygliu jos žaidė;

– Kur vėl radau aš savo seną velnią ir priešą iš visų nuožmiausią, tą sunkio dvasią ir tą visa, ką ji sukūrus buvo: ir prievartą, įstatymus, ir būtinybę, ir padarinius, tikslą, valią, gėrį, blogį:

– Nes ar neturi egzistuoti, a n t k o būt galima ir šokiai šokti, ir peršokt ką per viršų? Ir ar dėl to, kad esama lengvų, lengviausių, neturi būt ir kurmių, ir sunkių nykštukų?-

3

Tenai ir žodį „antžmogis“ nuo kelio aš pakėliau ir kad žmogus yra būtybė, kurią įveikti reikia,

– kad tiltas jis yra, ne tikslas: žmogus, laikąs save laimingu dėl savojo vidurdienio ir vakaro, kaip kelias į rytinę aušrą naują:

– kaip Zaratustros žodis apie vidurdienį tą didį ir visa, ką viršum žmonių esu išskleidęs lyg purpurinę brėkšmą antrą – vakarinę.

Iš tikro, ir naujų žvaigždžių jiems rodžiau, taip pat naktų naujų; virš debesų, viršum dienos ir virš nakties aš išskleidžiau dar juoką lyg palapinę margą.

Jiems aiškinau visas svajas s a v ą s i a s ir troškimus s a v u s jiems rodžiau: sudėt į viena mokiau ir nešt kartu, kas žmoguje yra dalelė, mįslė ir dar baisus atsitiktinumas,

– aš, kaip poetas ir mįslių minėjas, kaip išvaduotojas iš atsitiktinybės, juos kurti ateitį vis mokiau, o visa, kas jau b u v o,- išlaisvint kuriant.

Žmoguj jo praeitį išlaisvint ir perkurt visa „buvo“, pakol valia sušuks: „O, šitaip aš norėjau! Aš šitaip visuomet norėsiu“-

– štai kokį išvadavimą jiems siūliau, tik tai vadinti išvadavimu juos mokiau.

Dabar s a v e aš išvaduojant laukiu, kad paskutinį kartą pas juos nueičiau.

Nes dar aš vieną sykį į žmones eiti noriu: t a r p j ų savas dienas pabaigti ir mirdamas palikti jiems savo dovaną verčiausią!

Iš saulės šito aš išmokau, kai vakaruos ji leidžias, didžiausioji turtuolė: tuomet ji auksą jūron žeria iš lobių savo neišsenkamųjų,

– kad net žvejys neturtingiausias irklais a u k s i n i a i s irias! Štai tokį vaizdą aš kadais regėjau ir sulaikyti ašarų jau niekaip nepajėgiau.

Tarytum saulė toji Zaratustra taip pat juk nusileisti žada: dabar jis sėdi čia ir laukia, aplink – lentelės senos sudaužytos, o naujos – dar pusiau tik prirašytos.

4

Pažvelk, štai čia nauja lentelė, bet kur manieji broliai, kurie ją neš su manimi į slėnį ir į širdis mėsiškąsias?

O mano meilė tolimiausiam – ji reikalavimą štai tokį kelia: t u s a v o a r t i m o n e s i g a i l ė k i! Žmogus yra būtybė, kurią įveikti reikia.

O kaip įveikt – yra nemaža būdų: čia p a t s t u jau žiūrėki! Tik juokdarys taip mano: „Žmogus ir p e r š o k a m a s gali būti.“

Save įveik dar patį tu aRtimam savajam: tu leisti neturi, kad teisę tą, kurią gali sau pasigrobti, kas nors tau duotų!

Ką tu darai, to niekas kitas negali tau vėl padaryti. Matai, nėra juk, atpildo iš viso.

Kas sau negali įsakyti, tasai paklust privalo. Kai kas sau įsakyti g a l i, bet jam dar daug ko trūksta, kad jis savęs taip pat klausytų!

5

Kilnių sielų toksai jau būdas: jos nieko d o v a n a i nenori, ir ypačiai gyvenimo.

Kas iš minios, prastuomenės, tas dovanai gyventi nori; o mes, kiti, kuriems gyvenimas patsai save padovanojo,- mes visuomet galvojam, k ą mes už tai kaip a t l y g į geriausio duosim!

Ir iš tikrųjų – kilnūs žodžiai, kurie štai šitaip sako: „Ką m u m s gyvenimas šis žada, tą m e s – gyvenimui tęsėsim!“

Nereikia mėgautis norėti, kuomet tau mėgautis neduoda. Ir – mėgautis n o r ė t nereikia!

Nes malonumai, nekaltybė yra dalykai gėdingiausi: jie ieškomi nenori būti. T u r ė t abu juos reikia,- o jei i e š k o t, tai nekaltės ir skausmo!

6

O, broliai mano mieli, pirmagimio toksai likimas, jį visuomet aukoja. Tad mes dabar tokie ir esam.

Visi krauju mes plūstam ant aukurų slaptų, visi mes degam, spirgam senų dievaičių garbei.

O tai, ką mes geriausio turim, tai dar dalykas jaunas, jis gomurius senus kutena. Mėsytė mūs yra švelni, o mūsų kailis – tik ėriuko: tad kaip mes galim nepatraukti žynių senųjų žvilgsnio!

Jis m u m y s e tebegyvena, tasai žynys dievaičių senas, kurs mūsų visa, ką geriausio turim, sau puotai kepa. Ir kaip, broleliai mano, pirmagimiams aukom nebūti!

Bet toks jau mūsų būdas; aš myliu tuos, kurie savęs išsaugoti nesiekia. Aš žūvančiuosius kuo karščiausiai myliu, nes jie anapus eina.

7

Teisingu būt – nedaug kas g a l i! O tas, kas gali – dar nenori! Tačiau mažiausiai iš visų jais gali būt gerieji.

O, tie visi gerieji! J i e n i e k u o m e t t i e s o s n e s a k o; ir dvasiai toks gerumas yra sveikatos sutrikimas.

Neatsilaiko tie gerieji, jie pasiduoda, jų širdys ką išgirsta – tą kartoja, o jų esmė paklūsta: bet kas paklūsta – t a s s a v ę s p a t i e s n e g i r d i!

Ir viskas, ką gerieji bloga laiko, sueit į viena turi, kad rastųsi viena tiesa: o, jūs broleliai mano, ar tiesai š i a i pakankamai blogi jūs esat?

Ir rizika drąsioji, nepatiklumas ilgas, žiaurus neigimas, įgrisimas, į gyva tas pjovimas – kaip nedažnai š i t i e dalykai susieina! Bet iš tokios štai sėklos – tiesa išauga!

D r a u g e su sąžine juk negrynąja lig šiol ž i n o j i m a s išaugo visas! Tad laužykit, daužykit, jūs pažinimo siekiantieji, tas lenteles senąsias!

8

Jei sukalti į dugną poliai, jei lieptai ir turėklai per upę permesti yra, tuomet išties nepatikės jau niekas, jei kas sakyti imtų, jog „viskas upėj“.

Jam prieštaraus net pusgalvis didžiausias. „Kaip tai suprasti – viskas upėj? – sakys tas bukaprotis.- Juk poliai ir turėklai – jie v i r š upės!“

„V i r š upės viskas tvirta, daiktų tos vertės visos, ir tiltai, sąvokos, ir ‘gera’, ir kas ‘bloga’: tai viskas t v i r t a!“

Bet kai gili žiema ateina, ta tramdytoja upių ir žvėrelių, tuomet ir sąmojį didžiausią turintieji jau pradeda savim nebepasitikėti; tada išties ne tik pakvaišėliai štai šitaip klausti ima: „Ar neturėtų viskas – r a m y b ė j b ū t i?“

„Paėmus apskritai – visur ramybė“, – tokia žiemos teorija tikroji, dalykas geras nevaisingam laikui, puiki paguoda tiems, kas žiemą miega ir kas užkrosnyje tupi.

„Paėmus apskritai – visur ramybė“; p r i e š šitą mintį vėjas atlydžio prabyla!

O vėjas atlydžio – tai jautis, ne jautis žemei arti, o jautis mirštantis, griovėjas, kuris piktais ragais ledus ir trupina, ir laužo! Bet ledas – l a u ž o l i e p t u s!

O, broliai mano, ar d a b a r ne viskas u p ė j? Ar nesukrito vandenin visi turėklai, lieptai Kas dar b e s i l a i k y s už „gėrio“ ir už „blogio“?

„O varge mums! O laime mums! Jau šiltas vėjas pučia!“ – Štai taip jūs skelbkit, broliai mano, ir gatvėse, ir skersgatviuos!

9

Yra sena iliuzija, apgaulė – gėriu ji ir blogiu vadinas. Aplink aiškiaregius, taip pat astrologus lig šiol iliuzijos tos ratas sukos.

Kadais t i k ė j o žmonės aiškiaregiais ir astrologais,- t o d ė l jie ir tokia mintim tikejo: „Likimas, ką lemia: tu privalai, nes tu turi taip elgtis!“

Paskui pasitikėjimas vėl dingo visais aiškiaregiais ir astrologais; t o d ė l kitkuo tikėt pradėta: „Gyvenimas – tai laisvė: gali daryt, nes tu taip nori!“

O broliai mano mieli, apie žvaigždes ir ateitį lig šiol mes tik spėliojom, bet nežinojom; ir apie gėrį t a d ir blogį lig šiol mes tik spėliojom, bet nežinojom!

10

„Neplėški! Nežudyki!“- šventais kadaise žodžiai tie laikyti; prieš juos ant kelių klauptas, galvos lenkta, batai autasi nuo kojų.

Tačiau aš jūsų klausiu: ar buvo kada nors pasauly plėšikų didesnių ir užmušėjų negu šventi šie žodžiai?

Ir ar pačiam gyvenime – ne ištisas plėšimas bei žudynės? Ar tuo, kad žodžiai šie šventais vadinos, pati t i e s a nebuvo – nužudyta?

Gal tai mirties pamokslas buvo, kursai šventu vadino, ko jokiame gyvenime su žiburiu nerasi?

O, broliai mano, laužykit, daužykit man lenteles senąsias!

11

Man gaila to, kas jau praėję, nes aš matau, jog praeitis – likimo valiai atiduota,

– ji kiekvienos žmonių kartos malonei, jos dvasiai, beprotybei atiduota; kartos, kuri ateis ir visa, kas jau buvo, iš naujo pervertins, paversdama savuoju tiltu!

Ateis galbūt baisus tironas, gudrus koks nelabasis, kurs visą praeitį ims prievartauti sava malone ir pykčiu, kol ji pasidarys jam tiltu ir ženklu pranašingu, šaukliu ir giesme gaidžio.

O štai pavojus kitas ir kitas užjautimas mano: kas iš prasčiokų kilęs, to atmintis tiktai iki senelio siekia,- su seneliu jam pasibaigia laikas.

Taip praeitis visa likimo valiai tenka: nes kartą gali atsitikti, kad viešpatauti ims minia ir laiką vandeny sekliam prigirdys.

Todėl, o broliai mano, n a u j a d i d u o m e n ė mums reikalinga, kuri viskam, kas iš minios, kas prievartą naudoja, galėtų pasipriešint ir ant naujų lentelių naujai ir žodį dar „kilmingas“ užrašytų.

Daugybės juk kilmingų reikia ir įvairių be galo, i d a n t d i d u o m e n ė s u s i d a r y t ų! Arba, kaip vienąkart aš tokiu įvaizdžiu pareiškiau: „O dieviškumą tai sudaro, kad esama dievų, bet nematyti – Dievo!“

12

Aš laiminu ir jus skiriu, o, broliai mano, diduomenėn naujojon: jūs turit ateities man tapti gimdytojais, augintojais, sėjėjais,

– ne ta diduomene pasidaryti, kurią galėtumėte pirkti, kaip tie verteivos ir verteiviškai įgytu auksu: menka vertė dalyko, kurs savo kainą turi.

Ne tai, iš kur ateinat, te ateity suteiks jums garbę, o tai, į kur keliaujat! Valia ir žingsniai jūsų, kurie aplenkt jus veržias,- tai tegu bus garbė naujoji jūsų!

Ne tai, išties, kad jūs tarnavot kokiam nors kunigaikščiui – ką dar čia reiškia kunigaikščiai! – arba kad tapote tvirtove to, kas stovi,- kad dar tvirčiau stovėtų!

Ne tai, kad giminė jūsiškė dvaruos į dvariška pavirto, ir jūs, margi, išmokot nelyginant flamingai ilgiausias valandas tvenkiniuose sekliuos stovėti:

– nes juk stovėt m o k ė t i – tai nuopelnas dvariškių; ir tiki jie visi, jog jų palaimą pomirtinę sudaro ir g a l ė j i m a s sėdėti!

Ne tai, kad jūsų protėvius kadaise dvasia, kurią šventąja jie vadino, į pažadėtą žemę vedė, kurios a š negiriu iš viso: nes kur visų blogiausias medis – kryžius – augo,- nėra toj žemėje kas girti!

išties, kur tik šita „dvasia šventoji“ gabeno riterius savuosius, tokių būrių vis p r i e k y bėgo vien ožkos, žąsys, pusgalviai kryžiuoti!

Tik ne atgal, o vis į p r i e k į, o, broliai mano, diduomenė jūsiškė žvelgti turi! Jūs tremtiniai privalot būti iš žemių tų, kur ir tėvai, ir protėviai gyveno!

Mylėt savų v a i k ų jūs ž e m ę turit: ir toji meilė tegu bus diduomenė naujoji jūsų,- o žemę tą atrast dar reikia toliausiuos vandenynuos! Laivų bures aš jūsų kviečiu ieškoti jos, ilgai ieškoti!

Savais vaikais jūs turit i š s i p i r k t i, kad esate vaikai savų tėvelių: taip visą praeitį išpirkt privalot! Aš apie jus lentelę surašiau šią naują!

13

„Ir kam gyvent? Tuštybė viskas! Gyvent – iš tuščio pilstyti į kiaurą; gyvent – tai deginti save ir nesušilti.“

Toksai senoviškas tauškimas „išmintimi“ vis dar vadinas; o kad jis senas ir pelėsiais atsiduoda, d ė l t o jam pagarba didesnė. Net ir pelėsiai kilmingumo teikia.

Vaikams kalbėti šitaip tinka: jie b i j o s i ugnies, nes jiems nagus apsvilti teko! Senovės knygos išminties daug vaikiškų dalykų slepia.

O kas iš tuščio vis į kiaurą pilsto, kaip drįstų pilstymą tas apkalbėti! Tokiam bepročiui snukį tik užkimšt reikėtų!

Tokie štai sėdasi prie stalo, visai neatsinešę nieko, net apetito gero,- ir piktžodžiauja dar, girdi: „Tuštybė viskas!“

Tačiau gerai užkąst, išgerti,- o, broliai mano, tikrai nėra toks tuščias menas! Tad tų man lenteles daužykit, kurie per amžių nukabinę nosį.

14

„Kas pats švarus švaru tam viskas“ – taip sako žmonės. O aš sakau jums šitaip: „Kas kiaulė – tam kiaule pavirsta viskas!“

Todėl svajotojai ir nuleistgalviai, kurių ir širdys kybo, pamokslus tokius skelbia: „Pasaulis pats – krūva tai mėšlo.“

Visi jie šitaip sako, nes nešvarios jie dvasios; o ypač tie, kas poilsio neturi, ramybės nesuranda, ir taip todėl yra, kad žmonės šie pasaulį i š u ž p a k a l i o mato – šitie užpakalžiūriai!

J i e m s į akis sakau aš tiesiai, nors tai ir nemaloniai skamba: pasaulis tuo ir panašus į žmogų, kad jis ir užpakalį turi,- š i t i e k yra teisybės!

Pasaulyje nemaža mėšlo: š i t i e k yra teisybės! Tačiau pasaulis pats dėl to nėra krūva juk mėšlo!

Netrūksta išminties, kai žmonės sako, jog daug pasaulyje dalykų, kurie nekokį kvapą skleidžia: šlykštumas pats sparnus ir nuojautą suteikia, kur veržiasi šaltiniai gaivūs!

Net ir geriausiam dalyke šis tas dar esti, kas erzina, šlykštumą kelia; ir jis kažkuo dar tebėra, ką nugalėti reikia! –

Daug glūdi išminties, o, broliai mano, kai sakoma, kad daug pasauly mėšlo!

15

Girdėjau sąžinę raminant tuos pamaldžius tikėtojus anuo pasauliu tokiais štai žodžiais, išties be pykčio ir suktybės,- nors nebėra pasauly nieko suktesnio ir piktesnio:

„Pasauliui leisk pasauliu būti! Prieš jį net piršto nepajudink!“

Tegu, kas nori, žmones smaugia ir bado juos, ir kailį diria: nedrįsk prieš juos pajudint piršto! Taip mokos jie atsižadėt pasaulio.

Ir netgi savo protą – tu pats turi jį dusinti ir smaugti; nes protas šis yra pasaulio šito,- taip mokais pats atsižadėt pasaulio.“

– Daužykit, laužykit, o, broliai mano, jūs pamaldžiųjų lenteles senąsias! Paverskit niekais tas mintis, kurias šmeižikai šio pasaulio skleidžia!

16

„Kas mokos daug, tasai nustoja visų stiprių troškimų“,- taip šiandien patyliukais žmonės kalba ir gatvių tamsoje, ir aikščių.

„O išmintis tik vargina be galo, neapsimoka – niekas, tu nieko neturi geidauti!“ – štai tokią aš lentelę naują radau viešai net ir prekyvietėse kabant.

Daužykit, laužykit, o, broliai mano, ir šią lentelę n a u j ą! Pavargėliai pasaulio mūsų ją prikalė prie sienos, taip pat mirties pamokslus sakantieji, kalėjimus prižiūrintieji: nes, matote, juk tai – taip pat yra pamokslas, kuris vergovėn kviečia:

Kad jie blogai mokinos ir kad geriausio nesimokė, o jei ir mokėsi, tai viską per anksti, per greitai: kad v a l g ė jie blogai, todėl skrandžius susigadino,

– o sugadintas skrandis – tai jų dvasia: j i pataria į mirtį eiti! Nes iš tiesų, o, broliai mano, dvasia – t a i skrandis!

Gyvenimas – tatai šaltinis džiaugsmo: bet iš kieno vidaus sugedęs skrandis kalba, tas liūdesio kėlėjas, visi šaltiniai tam užnuodyti atrodo.

Pažint – t a i d ž i a u g s m a s tam, kas liūto valią turi! Bet tas, kuris pavargo, tas pats yra tik „norimas“, su juomi visos bangos žaidžia.

Taip visad esti su žmonėm silpnaisiais: savuos keliuos jie pasiklysta. Ir pagaliau jų nuovargis dar klausia: „Kuriems galams tuomet mes tais visais keliais keliavom! Juk viskas visiškai vis tiek!“

Š i t i e m s ausis geriau paglosto, kai jie pamokslą tokį girdi: „Neapsimoka niekas! Neturit jūs turėti norų!“ Bet tai yra pamokslas, kuris vergovėn kviečia.

O, broliai mano mieli, lyg koks gaivus audringas vėjas Zaratustra pas tuos visus ateina, kurie savais keliais keliaut pavargo; dar nosių daug privers jis čiaudėt!

Taip pat pro mūro sienas prasiskverbia kvėpavimas laisvasis mano ir į kalėjimus, ir į dvasias įkalintąsias!

Norėjimas padaro laisvą, nes jis yra kūryba: tokia mintis manoji. Ir t i k kūrybai turite mokintis!

Ir mokymąsi patį pirma jūs turit iš manęs i š m o k t i, išmokt gerai mokintis! – Kas turi tad ausis, tasai teklauso!

17

Štai ten jau stovi laivas,- o va tenai galbūt į didį nieką kelias eina.- Bet kas norės į šį „galbūt“ įsėsti?

Nenori niekas lipt iš jūsų į laivą šį mirties! Bet kaip jūs norite tada p a v a r g ę būti n u o p a s a u l i o!

O, jūs pavargėliai pasaulio! Jūs netgi dar nuo žemės nesat atsiskyrę! Jūs geidulingi žemei visad man atrodėt, įsimylėję dar į žemės nuovargį šį savo.

Ne veltui esate taip atsiviepę, – mažytis žemės geismas matyti lūpose man jūsų! O akyse – ar ten neplaukioja mažytis debesėlis džiaugsmų mūs žemės nepamirštamųjų?

Yra gerų daug žemėj išradimų, vieni naudingi, o kiti malonūs: dėl jų mylėti žemę reikia.

Ir dar yra tokių gerų nemaža, kurie – kaip moters krūtys: naudingi ir drauge malonūs.

Bet jūs, pavargėliai pasaulio! Jūs žemės tinginiai! Jums reikia rykštėmis išperti kailį! Pėrimas šis jums turi kojas vėl išmiklint.

Nes jeigu nesat jūs ligoniai ir atgyvenę niekšai, kurie jau patys žemei nusibodę, tuomet dykūnai gudrūs esat ar pasislėpusios smaližės gašlios katės. Ir jei nenorit vėl linksmai b ė g i o t i, tai turite – išnykt nuo žemės veido!

Kai nepagydomi ligoniai, nereikia daktaraut norėti: štai taip Zaratustra jus moko – todėl jūs turite išnykti!

Tačiau daugiau d r ą s o s turėti reikia kam galą padaryti, negu sukurti posmą naują: tai žino daktarai visi, taip pat visi poetai.

18

Yra tokių lentelių, o, broliai mano, kurias tik nuovargis sukūrė, ir dar tokių yra nemaža, kurias vien tinginystė rašė, šita supuvusioji: nors jos vienodai kalba, bet girdimos skirtingai nori būti.

Pažvelkite į žūvantįjį šitą! Lig tikslo vienas žingsnis jam belikęs, bet jis pavargęs atkakliai į smėlį ištiesė čia kojas, tasai narsuolis!

Iš nuovargio jis žiovauja ir spokso į kelią ir į žemę, į tikslą ir save: toliau nė žingsnio žengt jis nebenori,- tasai narsuolis!

Dabar jį saulė kepina, kamuoja, ir šunys prakaitą jo laižo, bet jis čia guli užsispyręs, norėdamas verčiau pražūti:

– pražūt per žingsnį tikslo nepasiekęs! Iš tikro, jūs, ko gero, jį už plaukų į jojo dangų traukt turėsit,- šį didžiavyrį!

Geriau dar, jeigu jį gulėt paliksit tenai, kur ištiesė jis kojas, kad miegas jį apimtų, ramintojas tasai su šniokščiančiu lietum gaiviuoju.

Tegul jis guli, kolei pats pabus iš miego,- kol nuovargį patsai įveiks ir kol atšauks jis visa, ką nuovargis jo lūpomis mokindamas kalbėjo!

Tiktai, o, broliai mano, nuo jo nuvykit jūs šunis, šituos tingius landūnus ir tuos visus parazitus, kurie aplink jį spiečias:

– visus parazitus „kultūringųjų“, tuos spiečiančiuosius, kurie kiekvieno didžiavyrio – maitinas prakaitu sūriuoju!

19

Aplink save ratus aš brėžiu, taip pat ribas šventas; ir vis tokių žmonių mažėja, kurie su manimi drauge į aukštesnius vis kalnus kopia: nes iš kalnų vis šventesniųjų statau kalnyną.

Bet kur jūs su manim bekoptumėt, o, broliai mano, žiūrėkit, kad koks v e l t ė d y s su jum drauge neliptų!

O veltėdys – tai kirmėlių knibždynė, lipių ir šliaužiančių grasiai ir norinčių nutukti nuo jūsų sergančių, žaizdotų vietų.

Ir t a i yra jo menas, kad kopiančiose sielose jisai įžvelgia, kuomet pavargusios jos jaučias: ir sielvarte, ir pasipiktinime jūsų, ir jūsų gėdoje švelnioj jis savo šlykštų lizdą suka.

Toj vietoj, kur stiprus silpnybę turi ir kur taurusis pernelyg švelnus yra, ten veltėdys tą savo šlykštų lizdą krauna: jisai tenai gyvena, kur didžiojo mažų žaizdelių esti.

Tad kas yra visos būties rūšis aukščiausia? O kas sudaro ją žemiausią? Tai veltėdys – jisai yra rūšis žemiausia, o kas priklauso iš visų aukščiausiai rūšiai, tasai daugiausia ir veltėdžių išmaitina.

Siela, kuri ilgiausius koptus turi ir kuo giliausiai nusileisti gali,- kaip neturėtų kuo daugiausia ant jos veltėdžių įsitaisę būti?

– Siela, aprėpianti plačiausiai, kuri savy toliausiai ir bėgt, ir klaidžiot, ir blaškytis gali; labiausiai reikalingoji siela, kuri pati iš džiaugsmo į atsitiktinumą puola;

– siela nūnai gyvuojančioji, kuri į tapsmą nyra; ir turinčioji, kuri į norą ir į geismą v e r ž i a s;

– ir nuo savęs pačios vis bėgančioji, kuri pati save pasiveja rate toliausiam; išmintingiausioji siela, kuriai kvailystė iš visų saldžiausiai kalba;

– save labiausiai mylinčioji, kurioj visi dalykai turi savas sroves ir priešsroves, ir potvynius, ir nuoslūgius savuosius,- o, kaip s i e l a a u k š č i a u s i a galėtų neturėt blogiausiųjų veltėdžių!

20

O, broliai mano mieli, ar priklausau aš prie žiauriųjų? Tačiau sakau: kas krenta, dar pastūmėt tą reikia!

Kas šios dienos – tai krenta, Yra: kas benorės tai sulaikyti! Bet aš – aš n o r i u dar ir pastūmėti!

Ar jūs tą geidulį pažįstat, kurs akmenis į gan stačias gelmes ridena? – Tie žmonės šiandieniniai: tik pažiūrėkite į juos, kaip jie į mano gelmę ritas!

Pradžia esu aš geresnių žaidėjų, o, broliai mano! Aš pavyzdys esu! D a r y k i t, kaip aš rodau!

Ir ko skraidyti neišmokėt, išmokykit – g r e i č i a u jį k r i s t i!

21

Aš mėgstu tuos, kas narsūs: bet neužtenka vien mosuoti kardu,- dar reikia ir žiūrėti, k a m užsimojus smogti!

Dažniau yra daugiau narsumo susilaikyt ir eit pro šalį, kad t u o save daug vertesniam išsaugotumei priešui!

Tokie turėtų būti jūsų priešai, kuriuos vien neapkęst reikėtų, bet ne tokie, kas paniekos tik vertas: didžiuotis turit savo priešu – štai taip esu jau kartą mokęs.

Vertingesniam jūs priešui turit, o, broliai mano, save pasilaikyti: dėl to pro daugelį praeiti reikia,

– ir ypačiai pro padugnių daugybę, kurios jums apie tautą ir tautas ausis išūžti baigia.

Laikykit žvilgsnį savo švarų nuo jų tų „už“ ir „prieš“! Tenai teisybės daug ir neteisybės; kas žiūri ten, tam pyktis greit užeina.

Užmesti akį, kirst kaip reikiant – tam proto daug nereikia; todėl jūs į girias išeikit ir užmigdykit savo kardą!

S a v a i s keliais jūs eikit! Ir lai tauta ir tautos – savaisiais eina! – išties tamsiais keliais, kur net jokia viltis daugiau neblyksi!

Lai ten verteiva viešpatauja, kur visa, kas dar žiba,- yra verteivos auksas! Karalių laikas jau praėjęs: ir kas nūnai tauta save vadina, nėra karalių verta.

Tik pažiūrėkit, kaip šios tautos šiandieną pačios lyg verteivos daro: jos rankioja sau naudą net menkiausią dar iš kiekvieno sąšlavyno!

Viena kitos jos tyko, kai ką nutykoti pavyksta – tai jos „gera kaimynyste“ vadina. O, palaimingi tolimi laikai, kuomet tauta kalbėjo: „Aš noriu būt tautų – v a l d o v ė!“

Nes, broliai mano mieli: geriausia turi viešpatauti, geriausia n o r i viešpatauti! O kur kitokios mintys sklinda, tenai – n ė r a geriausio.

22

Ir jeigu t i e – turėtų duonos veltui, o, varge mano! Ko rėktų j i e tuomet, ko reikalautų! Išlaikymas – štai jų tikrasis siekis, jų kalbos ir buvimo laidas; tebus jiems tai nelengva!

Tai plėšrūs žvėrys iš tikrųjų: jų žodis „dirbti“ reiškia dar ir plėšti, o žodyje „uždirbti“ – dar pergudravimas, suktybė slypi! Dėl to tebus jiems tai nelengva!

Tad geresniais plėšrūnais tapt jie turi, dar plėšresniais ir gudresniais, ir dar labiau į ž m o n e s p a n a š i a i s: žmogus kaip tik yra žvėris plėšriausias.

Išplėšė jis visų žvėrių dorybes: o taip yra todėl, kad iš visų žvėrių sunkiausia žmogui buvo.

Beliko jam viršum galvos tik paukščiai. Ir jei žmogus skraidyti dar išmoktų, o, varge mano! Tad k u r tuomet – plėšrūnas jo plasnotų!

23

Štai kokius vyrą aš ir moterį regėt norėčiau: jisai – kariauti pasirengęs, jinai – vaikus gimdyti, tačiau abu – tiek galva, tiek ir kojom – į šokį pasinešę.

Ir lai diena bus mums pražuvus, kuomet nė karto nesušokta! Ir lai klaidinga bus mums kiekviena teisybė, kuri nė vieno juoko nepatyrė!

24

O santuoka ta jūsų: žiūrėkite, kad neišeitų iš jos tik s u t u o k t u v ė s prastos! Ir jeigu tuokėtės per greitai, tuomet p a d a r i n y s – tos santuokos žlugimas!

Tad santuoką verčiau jau laužyt, negu ją lenkt, meluoti! – o moteris viena man šitaip sakė: „Tikrai, aš santuoką sulaužiau, tačiau pirma jinai – mane sulaužė!“

Nevykusiai poron sutuoktus aš pastebėjau kerštingiausius esant: jie keršija visam pasauliui, kad jau – ne atskirai bėgioja.

Todėl aš noriu, kad garbingi žmonės sakytų viens antram: „Mes mylime viens kitą, tad s t e n k i m ė s tą meilę išlaikyti! Arba mūs pažadai įgis neapdairumo lemtį?“

– Tad duokit mums truputį laiko ir santuoką mažytę, kad pamatytume, ar santuokai didžiai mes tinkam! Didžiulis juk dalykas per amžių būti dviese!“

Štai taip aš patariu žmonėms garbingiems; ką reikštų antžmogiui manoji meilė ir tam viskam, kas dar ateiti turi, jei aš kitaip patarčiau ir kalbėčiau!

Ne vien tik daugintis, gausėti, bet ir į a u k š t į kilti – štai ką tepadeda, o, broliai mano, jums santuoka, jos rojus!

25

Kas priežastis yra suvokęs, iš kur senovėj daug kas rados, tasai, žiūrėk, dar pagaliau ir ateities šaltinių ims ieškoti ir stengsis dar naujų pradų surasti.

O broliai mano mieli, jau netoli tas laikas, kai rasis n a u j o s t a u t o s, ir naujos versmės į naujas gelmes ims šniokšdamos tekėti.

Drebėjimas juk žemės – jisai užverčia šulinių daugybę ir daug padaro trokštančiųjų: tačiau ir vidines jėgas, ir paslaptybes jis iškelia į šviesą.

Kai žemė juda, dreba, atsiveria nauji šaltiniai. Kai senos tautos dreba, taip pat nauji šaltiniai ima trykšti.

Ir kas tuomet sušunka: „Žiūrėkit,- štai šaltinis daugybei trokštančiųjų, viena širdis – daugybei siekiančiųjų, viena valia – daugybei darbo instrumentų“,- aplinkui jį susiburia t a u t a, kitaip pasakius, tų daugybė, kurie mėginti nori.

Įsakymus kas davinėti gali, klausyti kas privalo – štai kas mėginama tenai! O, kaip ilgai tai trunka: ir ieškoma, spėliojama, ir nesėkmių sulaukiama, ir mokomasi smarkiai, ir vėl mėginama iš naujo!

Žmonių bendruomenė: jinai yra mėginimas, taip mokau aš,- ieškojimas ji ilgas: o ieško ji įsakinėjančiojo!

– Mėginimas tatai, o, broliai mano! Ir j o k s „susitarimas“! Tad laužykit, daužykit šį žodį minkštaširdžių ir puspusinių!

26

O, broliai mano! Kas pavojų kelia visai žmonijos ateičiai didžiausią? Ar tai nėra gerieji ir teisieji?

– ar tai ne tie, kas kalba, o širdyje savojoj jaučia: „Mes žinom jau, kas gera, kas teisu, mes turime jau viską; ir vargas tiems, kurie čia dar vis ieško!“

Kad ir kokios žalos blogieji padarytų, bet kenksmingiausioji žala yra gerųjų!

Kad ir kokios žalos pasaulio niekintojai pridarytų, bet kenksmingiausioji žala yra gerųjų.

O, broliai mano mieli, geriesiems ir teisuoliams širdin yra pažvelgęs vienas, kuris pasakė šitaip: „Tai – fariziejai.“ Tačiau nesuprastas jis liko.

Gerieji ir teisieji patys suprast jo negalėjo, nes jų dvasia nelaisvėj buvo jų sąžinės švariosios. Kvailystė juk gerųjų yra gudri be galo.

O štai tikra teisybė: gerieji t u r i fariziejais būti,- pasirinkimo jie neturi!

Gerieji t u r i tą prikalt prie kryžiaus, katras dorybę savo randa! T a t a i yra teisybė!

O antras tas, kurs žemę jų atrado, gerųjų ir teisiųjų žemę, širdį ir pasaulį žemiškąjį, antrasis tas paklausė: „Ko jie neapkenčia labiausiai?“

K ū r ė j o jie neapkenčia labiausiai: kas lenteles ir kas vertes senąsias laužo,- tą laužiku ir nusikaltėliu vadina.

Nes juk gerieji – jie n e g a l i kurti: jie visuomet yra pradžia iš galo:

– jie tą prie kryžiaus kala, kuris vertes naujas į lenteles naujas rašyti ima; jie ateiti aukoja s a u,- jie visą ateiti žmonijos prie kryžiaus kala!

Gerieji tie – jie visuomet pradžia iš galo buvo.

27

O, broliai mano, ar supratot taip pat ir šitą žodį? Ir tai, ką apie „žmogų paskutinį“ kadais esu jums sakęs?

O kas pavojų kelia visai žmonijos ateičiai didžiausią? Ar tai nėra gerieji ir teisieji?

Tad l a u ž y k i t, d a u ž y k i t g e r u o s i u s i r t e i s i u o s i u s! – O, broliai mano, ar supratot taip pat ir šitą žodi?

28

Jūs bėgat nuo manęs? Jūs išsigandot? Jūs drebate prieš žodi šitą?

Kuomet, o, broliai mano, liepiau geruosius laužyt, daužyti lenteles gerųjų, tiktai tuomet aš išlydėjau žmogų į jojo atvirąją jūrą.

Ir tik dabar jam didis išgąstis ateina, didysis apsidairymas aplinkui, liga didžioji, šleikštulys didysis ir jūrligė didžioji.

Krantus klaidingus jums nurodė, klaidingos apsaugos jus mokė šitie visi gerieji; jūs melagystėje gerųjų gimėt ir jautėtės joj saugiai. Gerųjų melo viskas persmelkta lig gyvo kaulo ir viskas iškraipyta.

Bet kas atrado žemę, kuri „žmogus“ vadinas, atrado tas ir žemę kitą -„žmonijos ateitis“ jos vardas. Dabar jūs turite jūreiviai būti, jūreiviai drąsūs, kantrūs!

Atėjus laikui, tiesūs eikit, o, broliai mano, išmokit tiesūs vaikščiot! O jūra šėlsta: daug kas nori jums padedant vėl atsistoti.

Bet jūra šėlsta: viskas jūros galioj. Tad ką! Pirmyn! Jūs senos jūrininkų širdys!

Kas mums tėvynė! T e n mūs vairas suka, kur bus v a i k ų mūs ž e m ė! Į ten dar audringiau nei jūra didysis ilgesys mūs veržias!

29

„Kodėl toks kietas? – kartą deimantą paklausė anglis sudeginto virtuvėj medžio.- Juk giminaičiai esam, ir artimi, man rodos?“

Kodėl tokie minkšti? O, broliai mano, taip a š jus klausiu: ar jūs gi nesat – mano broliai?

Kodėl tokie minkšti, tokie jūs vangūs ir nuolaidūs? Kodėl jūs širdyse tiek melo ir neigimo? Lemties tiek maža žvilgsniuos jūsų?

Ir jei likimais jūs nenorit būti ir nepermaldomaisiais, kaip jūs galėtumėte su manim – laimėti?

Ir jei nenori jūsų kiEtis blizgėti, pjauti ir supjaustyt, kaip ateity jūs su manim galėsit – kurti?

O juk kieti yra kūrėjai. Palaima jums turėtų būti ant metų tūkstančių, tarytum vaško, užspausti ranką savo,

– palaima, lyg ant bronzos, ant valios metų tūkstančių rašyti – ant dar kietesnio, dar tauresnio daikto negu kad bronza. O kieta visiškai yra tiktai tauriausia.

Štai šią lentelę naują, o, broliai mano, aš iškeliu virš jūsų: pasidarykite kieti!

30

O, tu valia manoji! Tu permaina visų vargų, tu m a n o būtinybe! Apsaugoki mane nuo pergalių visų mažųjų!

Lėmėjau tu sielos manosios, kuriam likimo vardą duodu! Tu manyje! Tu virš manęs! Ir saugok, ir taupyk mane tu dideliam likimui!

Ir savąją didybę iš visų didžiausią, o, tu valia manoji, taupyki savo paskutiniam žingsniui,- kad nenumaldoma tu savo pergalėje būtum! O, kas nebuvo pergalės savosios nugalėtas!

O, ir kieno netemo akys šioj prieblandoj svaigiojoj! O, ir kieno nešlitinėjo kojos, nebepajėgdamos savojoj pergalėj stovėti!

– Kad ateity vidurdieniui didžiajam aš pasirengęs ir pribrendęs būčiau – lyg žaižaruojantis žaizdre metalas, lyg debesis, audros sukaupęs, ir pertvinkęs tešmuo didžiulis:

– pribrendęs sau pačiam ir savo valiai, kuri širdy manojoj glūdi; lyg lankas tas, savos strėlės be galo pasiilgęs, lyg ta strėlė, ištroškusi žvaigždės savosios:

– lyg ta žvaigždė, vidurdieniui savajam pribrendusi ir pasiruošus,- ir spindinti, ir perverta, ir palaimingai pasirengus sutikti saulės siunčiamas strėles pražūtingąsias:

– lyg saulė tai pati galiausiai ir josios nenumaldoma valia, naikinti viską pasiryžus dėl pergalės savosios!

O, tu valia, tu permaina to vargo viso, tu m a n o būtinybe! Išsaugoki mane vienam laimėjimui didžiuliui!-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1588
Views Today
Views Today
1
0 0