Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Apie savęs įveikimą

„Tiesos siekimas”,- jūs išminčiai, juk taip jūs pavadinot tai, kas varo jus į priekį, aistras kas jūsų kursto.

Siekimas mąstymu suvokti visa, kas egzistuoja: štai taip a š vadinu tą valią jūsų!

Jūs visą esamybę norit pirmiausia mąstoma p a v e r s t i: nes geranoriškai jūs abejojat,ar ją įmanoma mąstyti.

Bet ji jums pasiduot, paklusti turi! Valia taip jūsų geidžia. Jinai daili ir lygi turi tapti ir dvasiai paklusni pasidaryti, kaip josios veidrodis ir atvaizdas atsispindėjęs.

O šis siekimas jūsų, išmintingiausieji išminčiai, tai ne kas kita, kaip valdžios troškimas; net ir tuomet, kai apie gėrį jūs ir blogį, ir apie vertinimus bei vertes jūs samprotaujat.

Sukurt jūs norit dar pasaulį, ant kelių prieš kurį klūpėt galėtumėte: viltis tatai didžiausia jūsų ir svaigulys didžiausias.

O tie visi neišmintingi, vadinamoji liaudis,- į upę jie panašūs, kuria laivelis plaukia: tame laively iškilmingos, gražiom save susupę skraistėm, ramiai sau vertės sėdi.

Jūs savo valią ir vertes savąsias paleidote į tapsmo upę; aš įžvelgiu valdžios siekimą seną tame, kuo žmonės kaip gėriu ir tuo, kas bloga, tiki.

Tai būtent jūs, išminčiai, svečius šitokius į laivą pasodinot ir žavesį bei patrauklius vardus jiems davėt,- tai jūs ir jūsų ta valia valdinga!

Toliau dabar tą laivą upė neša: ji nešti jį p r i v a l o. Tai kas, kad dūžtanti vilnis putoja ir laivo kiliui nirtulingai šiaušias!

Ne upė jums pavojų kelia ir gėriui, blogiui jūsų galą rengia, išminčiai jūs didieji: o siekis pats, valdžios tasai troškimas,- ta neišsenkanti ir kurianti valia gyventi.

Tačiau kad jūs suprastumėte žodį mano dėl to, kas gera ir kas bloga, aš tarsiu dar jums žodį trumpą apie gyvenimą ir gyvastį, jos esmę.

Aš gyvastį sekiau ir tyriau, ėjau visais keliais keleliais, kad būdą jos pažinčiau.

Su veidrodžiu man šimtabriauniu pavyko dar sugaut jos žvilgsnį, kai užčiaupta burna jos buvo: kad akys jos kalbėt man imtų. Ir šitos akys man kalbėjo.

Bet kur tik gyvastį regėti teko, visur apie klusnumą, kalbos ėjo. Kas gyva – visa paklusnybėn linkę.

O štai dalykas antras: įsakinėjama tik tam, kas pats savęs klausyti neįstengia. Toksai kiekvieno gyvio būdas.

Ir trečia, ką girdėjau: įsakinėti daug sunkiau negu klausyti. Ir ne tiktai todėl, kad tas, kuris įsakinėja, jis naštą paklusniųjų velka ir ta našta lengvai sutraiškyti jį gali: –

O ir todėl, kaip man atrodo, jog bandymą ir riziką įsakymas kiekvienas slepia; ir visuomet, kada įsako, gyvybė sau pavojų kelia.

Net ir tada, kai sau pačiai įsako, jinai už tuos įsakymus privalo atkentėti. Savam įstatymui ji turi teisėja, keršytoja ir auka pasidaryti.

Bet kaip čia gali būti? Taip aš savęs vis klausiau. Kas taip įtikina kiekvieną gyvį, kad jis ir klauso, ir įsako, ir dar įsakinėdamas klusnumą rodo?

Tad paklausykit žodžio mano, išminčiai jūs didžiausi! Rimtai patikrinkit, ar aš tikrai pataikiau gyvenimui į širdį, ar jo širdies gelmes pasiekiau!

Kur gyvastį aptikt pavyko, visur radau valdžios troškimą; ir netgi tarno valioj ponu būt norą jo esu aš pastebėjęs.

Kad stipresniam silpnesnis vis tarnautų, šitam įtikina jį jo valia, kuri ponu dar silpnesniųjų būti geidžia: ir šito malonumo nė vienas gyvis niekuomet atsisakyt nenori.

Ir kaip mažesnis didesniam vis pasiduoda, kad malonumo ir valdžios dar mažesniam jis gautų; taip ir didesnis pasiduoda ir dėl valdžios dar ir – gyvybe rizikuoja.

O tas, kuris yra didžiausias, dar pasiduoda tuo, kad jo gyvenimas – vien rizika, vien tik pavojai, žaidimas mirtimi kauliukais.

Kur aukos, kur tarnystė, kur meilės žvilgsniai nardo – ir ten yra troškimas viešpatauti. Aplinkiniais, slaptais keliais silpnesnis įšliaužia į pilį ir net pasiekia galingesnio širdį – ir ten jis pavagia jo valdžią.

Ir štai man kokią paslaptį pasakė gyvenimas patsai: „Matai,- jis tarė man iš lėto,- esu aš tai, k a s p a t s s a v e į v e i k t i v i s a d t u r i.

Tiesa, jūs tai kitaip vadinat: kūrimo noru ar veržimusi į tikslą, į aukštį, tolį, įvairovę; bet visa tai yra tik viena ir vieną paslaptį sudaro.

Verčiau į pražūtį nueisiu, negu atsižadėsiu šito vieno; iš tikro, kur – žūtis, kur lapai krenta, žiūrėk, ten gyvastis save aukoja – dėl galios, dėl valdžios!

Turiu kova, tapsmu aš būti, ir dar tikslu bei prieštara tikslams: o, kas troškimą manąjį atspėja, atspėja tas ir tai, kokiais k r e i v a i s keliais jis eiti turi!

Ir ką kuriu, ir kaip sukurta myliu – vis tiek netrukus tam ir savo meilei turiu aš priešu tapti: tokia yra valia manoji.

Taip pat ir tu, kuris pažinti sieki, esi vien takas ir tik pėdsakas manosios valios: išties valdžios troškimas mano taip pat tavosiomis tiesos siekimo kojom vaikšto!

Tasai tikrai teisybėn nepataikė, kas sąvoką „veržimasis į būtį” į ją iššovė: juk valios šitokios – nėra iš viso!

Nes ko nėra, negali juk norėti; o kas yra, kas egzistuoja, kaip gali tai būties geidauti!

Tik kur gyvybė, ten troškimas: bet ne gyvent – taip mokau aš tave – o galios ir valdžios pasiekti!

Daug kas gyvenančiajam brangiau nei už gyvybę pačią rodos; tačiau ir vertinime tam girdėt tik vienas balsas – valdžios troškimas!” –

Štai taip kadais gyvenimas man dėstė: ir jo pamokymais aš pasirėmęs, išminčiai jūs didžiausi, širdžių jūs mįslę dar įspėju.

Išties sakau jums tiesiai: nei gėrio ir nei blogio, kurie būt amžini – neegzistuoja! Gyvenimas patsai save įveikt vis turi.

Vertėm savom ir savo žodžiais, kurie išreiškia gėrį, blogį, jūs prievartą naudojat; verčių nustatinėtojai; ir tai yra slaptoji meilė jūsų ir sielos jūsų blizgesys, virpėjimas, išsiliejimas.

Tačiau jėga dar daug didesnė iš tų verčių jūsiškių auga ir naujas įveikimas: į ją kiaušinis ir jo kiautas dūžta.

Ir kas kūrėjas būti turi – tiek gėrio ir tiek blogio,- išties naikintoju pirma tas tapt privalo ir ankstesnes vertes sulaužyt.

Vadinas, blogis pats didžiausias yra drauge didžiausias gėris: bet šis yra jau kuriantysis. –

Mes apie tai tik š n e k a m, k a l b a m, išminčių jūs išminčiai, nors tai yra ir bloga. Tačiau tylėti – dar blogiau, nes visos tiesos nutylėtos nuodingos pasidaro.

Tegul tad dūžta visa, kas į tiesas mūsąsias sudužti gali! Namų nemaža reiks dar pastatyti!-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.