Štai taip, sutikdamas žmonių daugybę ir aplankydamas nemaža miestų, Zaratustra aplinkiniais keliais į savo kalnus, savo olą ėjo. Ir va, netyčia, net nepastebėjo, kaip jis prie vartų atsidūrė d i d ž i u l i o m i e s t o: o čia staiga iššoko išsiskėtęs kvailys apsiputojęs ir jam pastojo kelią. Tai buvo tas kvailys, kurį visi vadino -„beždžionė Zaratustros“, nes buvo jis kai ką iš jo kalbėjimo manieros nužiūrėjęs ir tartum niekur nieko lobius jo išminties naudojo. Kvailys į Zaratustrą taip prakalbo:

„O, Zaratustra, didelis čia miestas: tu nieko čia nerasi, tačiau gali prarasti viską.

Kodėl panorai brist per šitą purvą? Pasigailėki savo kojų! Verčiau tu spjauk į miesto šio vartus ir eik atgal, iš kur atėjęs!

Čia pragaras mintims vienišiaus: čia gyvos šutinamos mintys didžios ir verdamos, kol visiškai suverda.

Čionai jausmai visi trūnija kilnūs: čia perkarę jausmai menki tik barškint savo kaulus gali!

Ar neužuodi dar tu kvapo skerdyklų ir virtuvių, kur kiekviena dvasia ten galą gauna? Ar tam mieste netvyro sielų skerdienos tvaikas?

Ar nematai, kaip sielos kybo tarytum bjaurūs skudurai nukarę? – O jie iš skudurų šitų dar laikraščius gamina!

Ar negirdi, kaip čia dvasia pavirto į paprasčiausią žodžių žaismą? Šlykščiom ji žodžių pamazgomis vemia! – O jie iš žodžių pamazginių sau laikraščius padaro.

Jie skubina viens kitą, tačiau nežino – kur? Jie kaitina viens kitą, tačiau nežino – kam? Jie tarškina skarda savąja, jie skambina savuoju auksu.

Kuomet sušalę būna, jie ieško šilumos degtinėj; o kai sušyla ir sukaista, tuomet vėsos prie šalančiųjų dvasių ieško; visi jie serga, manija viešosios nuomonės jie užsikrėtę.

Čia geiduliai visi ir ydos visos veši; tačiau yra ir dorovingų, čia daug ir sumanios, tarnaujančios dorybės:

Daug sumanios dorybės su rašpirščiais ir užpakaliu kietu, ir laukti mokančios ilgiausiai, apdovanotos mažomis žvaigždelėm ant krūtinės ir iškimštom bepasturgalėm dukrom.

Yra čia daug ir pamaldumo, šunuodegavimo ir padlaižiavimo daugybė prieš dievą – karo vadą.

Juk ‘iš viršaus’ žvaigždelėm varva ir mielastingos seilės tykšta; į viršų stiepiasi krūtinė kiekviena bežvaigždė.

Mėnulis turi savo dvarą, o dvaras – savo dvaro veršių: tačiau prieš viską, kas iš dvaro eina, ant kelių krenta elgetos ir visokia mikli bei elgetaujanti dorybė.

‘Aš tarnauju, tu tarnauji, mes tarnaujam’, – taip meldžias kiekviena mikli dorybė kunigaikščiui, kad pagaliau žvaigždes užsitarnautas prie savo gan siauros krūtinės prisisegtų!

Tačiau Mėnulis sukas dar aplinkui viską, kas žemiška yra; taip sukas dar ir kunigaikštis aplinkui tai, kas žemiškiausia: o tai yra prekijo auksas.

Tačiau pulkų gausiųjų dievas – jisai ne dievas aukso luitų; mat kunigaikštis tik galvoja, prekijas – jį vairuoja!

Vardan to visko, kas tavy šviesiausia, stipriausia ir geriausia, o Zaratustra! – Tu spjauk į miestą šį prekijų ir grįžk atgal, iš kur atėjęs!

Visų čia gyslom kraujas teka supuvęs, drungnas ir putotas: tad spjauk į miestą šį didžiulį, į tą didžiulę duobę, kur visos pamazgos putodamos subėga!

Tu spjauki į tą miestą, kur sielos deformuotos, krūtinės siauros, akys smailos, pirštai lipnūs;

– į miestą įkyruolį, rėksnių, begėdžių ir rašeivų, garbėtroškų apkvaitusių baisiausiai:

– kur visa, kas sugedę, įtartina, gašlu, paniurę ir sutižę, votėta ir klastinga, lyg pūliai kaupias:

– tad spjauk į šį didžiulį miestą ir grįžk atgal, iš kur atėjęs!“-

Bet čia Zaratustra nutraukė apsiputojusiojo kvailio kalbą ir burną jam užčiaupė.

„Nutilk galų gale! – jisai sušuko.- Seniai jau man pabodo oracija šita ir ta kalbėjimo maniera!

Kodėl gi pats toj pelkėj ilgai taip gyvenai, kad; net į varlę ir rupūžę pavirst turėjai?

Ar niekada dabar tavosiom gyslom taip pat supuvęs bei putotas pelkių kraujas, kad taip kvaksėt ir liežuvaut išmokai?

Kodėl neišėjai į girią? Ar žemės arti? Ar jūroje nėra žaliuojančių salų daugybės?

Neapkenčiu aš paniekos tavosios; ir jeigu tu mane įspėji, kodėl savęs paties tad neįspėjai?

Iš meilės turi panieka manoji ir mano įspėjimo paukštė kilti: tačiau tik ne iš pelkės!

Tave juk beždžione mana vadina, kvaily apsiputojęs: o aš tau kitą vardą duodu – tu būsi mano kiaulė kriuksė,- nes tuo kriuksėjimu savu sugadini tu pagyrimą manąjį kvailybei.

Kas pirmas privertė tave kriuksėti? – Kad niekas tau ganėtinai n e p a d l a i ž i a v o: dėl to tu sėdaisi prie šito mėšlo, kad pagrįstai galėtumei kriuksėti,

– kad dingstį d a u g k a m k e r š y t i turėtum! Nes kerštas juk, kvaily tu neraliuotas, yra putojimas tas tavo visas, matau tave aš kiaurai!

Bet tavo – kvailio – žodis man tik kenkia, net jei tiesa ir tavo pusėj! O jeigu Zaratustros žodis net šimtąkart tiesesnis b ū t ų, vis tiek tu visuomet žodžiu manuoju – d a r y t u m e i vien žalą!“

Štai taip Zaratustra kalbėjo; paskui dar apžvelgė šį miestą didį, atsikvėpė giliai ir ilgą laiką nieko nepasakė. Galiausiai vėl prakalbo šitaip:

Ir man šlykštus šisai didžiulis miestas, ne vien tik tas kvailys putotas. Tačiau ir kvailio, ir to miesto – nei pataisysi ką, nei sugadinsi.

Ir vargas tam didžiuliam miestui! – O, kaip aš jau dabar norėčiau ugnies išvysti stulpą, kuriam jis visas supleškėtų!

Nes štai tokie stulpai ugniniai prieš didįjį vidurdienį turės pakilti. Bet tam bus savas laikas ir savas bus likimas.

Tačiau pamokymą tau tokį, kvaily, aš atsisveikindamas duodu: kai jau mylėt nebegali, tuomet – p r a e i t p r o š a l į reikia!-

Štai taip Zaratustra kalbėjo, praeidamas pro kvailį ir miestą šį didžiulį.

Views All Time
Views All Time
1740
Views Today
Views Today
1
0 0