„Nuo laiko to, kai kūną aš geriau pažįstu,- Zaratustra kalbėjo vienam iš mokytinių savo, – dvasia yra man ne daugiau kaip vien tiktai dvasia; ir ‘nepraeinamybė’ ta visa taip pat yra tik alegorija gryniausia.“

„Aš šitaip jau esu tave girdėjęs kalbant,-, atsakė mokytinis jam,- be to, tu dar tada pridūrei: ‘Tačiau poetai pernelyg meluoja.’ Kodėl gi tu sakei, kad melo daug poetai skleidžia?“

„Kodėl? – Zaratustra tą klausimą pagavo.- Tu nori sužinot kodėl? Deja, aš ne iš tų, kurį dėl jų ‘kodėl’ paklausti būtų leista.

Ar vakar man šita mintis atėjo? Juk laiko nuplaukė nemaža, kai aš patyriau tai, kas mano pažiūras formavo.

Aš kiauras maišas būt turėčiau, kad man galvoj motyvai visi sutilpt galėtų!

Išties per daug jau būtų, kad pats mintis savas aš išlaikyt pajėgčiau; kai kas iš atminties tarytum paukštis išplasnoja.

Bet kartais savo karvelidėj randu įskridusį sparnuotį nematytą, kuris virpėti ima, kai paliečiu ranka jo kūną.

Pala, ką tau esu kadaise sakęs? Esą poetai pernelyg meluoja? – Tačiau ir aš, Zaratustra, esu poetas.

Ar tu manai, kad aš teisybę čia kalbėjau? Kodėl tu tuo tiki?“

O mokytinis jam atsakė: „Todėl, kad aš tikiu Zaratustra.“ Bet šis, papurtęs galvą, tiktai nusišypsojo.

„Tikėjimas man laimės nesuteikia,- pareiškė jis,- ir net tikėjimas savim.

Na, tarkim sau, kažkas rimtai pasakė, girdi, poetai pernelyg meluoja: ir taip yra iš tikro – per daug m e s mėgstame meluoti.

Be to, mes žinome per maža, ir mokiniai dar esame netikę: todėl sakyti neteisybę tenka.

Ir kas nėra iš mūsų, iš poetų, gerokai savo vyno sugadinęs? Ne kartą mūs rūsiuos yra nuodingas maišalas darytas, ne vienas ten baisus dalykas vyko.

Kadangi per mažai težinom, mums menkadvasiai iš visos širdies patinka ir ypač, jeigu tai patelės jaunos.

Mes trokštam net tokių dalykų, apie kuriuos patelės pagyvenę sau vakarais kalbėtis mėgsta. Ir tai mes patys, kaip žinia, moteriškumo amžino vardu vadinam.

Tarytum būtų ypatingas slaptas kelias, vedąs mus prie žinių, kurios b y r ė t i ima tiems, kas šio bei to išmokti siekia: taip tikim liaudimi ir ‘išmintim’ mes josios.

Bet štai ką sau visi poetai yra į galvą įsikalę: kad tas, kas žolėje ar prie atšlaičių vienišų gulėdamas ausis pastato, tasai šiek tiek sužino apie tai, kas esti tarp dangaus ir žemės.

Jei juos jausmai užplūsta švelnūs, jie visad mano, jog pati gamta į juos yra įsimylėjus:

Jinai atseit prie jų prišliaužia, kad paslaptis į ausį bei meilės jiems liaupses šnibždėtų: tuo giriasi ir pučias jie prieš mirtinguosius paprasčiausius!

Oi, daug yra dalykų tarp žemės ir dangaus, apie kuriuos tiktai poetai yra šiek tiek sau leidę pasvajoti!

Ir ypač apie tai, kas v i r š dangaus gyvena: nes juk dievai visi – tai išmonė poetų ir jų klastingos pinklės!

Išties tenai mus visad traukia, kur karalystė debesų: ant jų mes savo iškamšas margąsias pasodinam ir jas dievais bei antžmogiais vadinti imam:-

O juk lengvumo jiems netrūksta – šitiems dievams ir antžmogiams visiems, kad tokiose sėdėt jie kėdėse galėtų!

Ak, kaip esu pavargęs nuo tos visos menkystės, kuri vien įvykiu vis būti turi! Ak, kaip įgriso man poetai!“

Kai taip Zaratustra kalbėjo, jo mokytinis pyko, tačiau tylėjo. Nutilo ir Zaratustra; ir žvilgsnis jo sustingo, lyg žvelgtų jis į tolį begalinį. Štai pagaliau jis atsiduso, atsikvėpė giliai ir tarė:

„Esu aš šios dienos, esu taip pat ir iš kadaise, bet manyje yra šio to, kas ir rytojui, ateičiai priklauso.

Įgriso man poetai, senieji ir naujieji: visi jie man yra lėkštybės ir jūros seklios.

Jų mąstymas gilus nebuvo niekad, todėl ir jausmo jiems gelmių pasiekti nepavyko.

Šiek tiek gašlumo, nuobodybės krislas: štai ir jų mąstymo viršūnė.

Lyg koks vaiduoklių dvelksmas, tylus jų šnaresys yra man tas klanksėjimas jų arfų; ką jie žinojo iki šiol apie mus įkvepiančių tonų darną!-

Dorumo jiems taip pat, man regis, trūksta: jie drumsčia savo vandenis visus, kad tie gilumo įspūdį darytų.

Ir tuo mielai poetai save sutaikytojais laiko: bet man jie lieka tarpininkai, maišytojai ir pusininkai, taip pat nedorėliai baisiausi!-

Beje, esu savus tinklus mėginęs į jūras jų užmesti, norėdamas gerų žuvų pagauti; bet visada ištraukdavau tik kokio seno Dievo galvą.

Taip jūra alkio iškankintam tik akmenų padovanoja. Ir patys jie, matyt, taip pat yra iš jūros kilę.

Žinia, ir perlų mes juose atrandam: todėl jie patys juo labiau panašūs į kriaukles kietas. Ir vietoj sielos aš dažnai tik rasdavau juose gleives sūrias ir nieko kito.

Iš jūros jie dar ir tuštybės jos išmoko: ar jūra – tai ne povų povas?

Ir net prieš aviną didžiausią ji savo povo uodegą išskleidžia – ir niekada ji nepavargsta mojuoti šia vėduokle, šilku ir sidabru dabinta.

O avinas į ją akis įsmeigęs spokso, savoj sieloj regėdamas tik smėlį, bet dar aiškiau jis mato krūmą, o iš visų ryškiausiai jam pelkė mirga.

Kas jam yra tas grožis, kas jūra ta ir puošmena ta povo! Poetams duodu aš palyginimą šitą.

Iš tikro jų pačių dvasia yra tas povų povas ir jūra ištisa tuštybės!

Poeto dvasiai juk žiūrovų reikia: nors avinai tai būtų! –

Bet ši dvasia man jau įgrisus: ir jau matau artėjant laiką, kada jinai pati savęs ims neapkęsti.

Esu poetų jau regėjęs, kurie ir atsimainė, ir į pačius save žiūrėti ėmė.

Aš dvasios atgailautojus mačiau ateinant: o šie iš jų išaugo.“-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1664
Views Today
Views Today
1
0 0