1

Kai sausumą pasiekęs vėlei, Zaratustra krantan išlipo, tai ne iš karto jis į kalnus, į olą savo ėjo, o daug keliavo, klausinėjo, teiravosi ir šio, ir to, kol pagaliau juokais apie save pasakė: „Ir upė juk taip pat daugybe vingių į savo ištaką sugrįžta!“ Nes sužinot Zaratustra norėjo, kas per tą laiką s u ž m o g u m nutiko: ar jis didesnis, ar mažesnis pasidarė. Ir kartą eidamas jisai pamatė naujų namų daugybę; stebėjosi jis jais ir taip kalbėjo:

„Ką šie namai čia reiškia? Iš tikro juos menka siela pastatė, jie jai pačiai prilygsta!

Ar ne koks kvaišas vaikas juos iš žaislų dėžės savos čia išdėliojo? Kad kitas vaikas juos atgal į savo dėžę susineštų!

Ir kambariai šie, ir kamaros: ar v y r a i gali čia įeiti ir išeiti? Man rodos,- jie lėlėms šilkinėms padaryti arba katėms smaližėms, kurios ir savimi pasmaližiauti leidžia.“

Zaratustra sustojęs susimąstė. Galiausiai tarė nusiminęs: „Sumenko v i s k a s, sumažėjo!

Visur ir vartai sužemėjo: kas m a n o ūgio, tas dar gali pro juos šiaip taip pralįsti, tačiau – jis turi pasilenkti!

Kada gi grįšiu vėl gimtinėn savo, kur nereikės daugiau lankstytis – lankstytis p r i e š m a ž u o s i u s!“- Ir atsidusęs sunkiai, Zaratustra į tolį žvelgė.-

Ir dar tą pačią dieną jisai pasakė kalbą savo apie vis menkstančią dorybę.

2

Einu per žmones aš, keliauju su atvirom akim: jie neatleidžia man už tai, kad jiems dorybių jų aš nepavydžiu.

Jie taikos man įkąsti, nes jiems sakau: mažiems žmonėms mažų dorybių reikia,- ir dar dėl to, kad man sunku suvokti, jog žmonės tie mažieji iš viso r e i k a l i n g i!

Esu dar panašus į gaidį čia svetimam kieme, kur net ir vištos plunksnas tau pešioja; tačiau dėl to nesu aš joms negeras.

Aš mandagiai su jom elgiuosi, kaip ir su mažmožiu kiekvienu, nors kai kada jos pykint ima; dygus mažiems dalykams būti, man rodos,- išmintis tai ežio.

Apie mane visi jie kalba, kai vakarais prie židinio susėda,- apie mane jie kalba, tačiau apie mane jie – negalvoja!

Štai ta nauja tyla, kurios išmokau; jų triukšmas dėl manęs – tai tartum skraistė, kuri mintis manas apgaubia.

Tarpusavy jie taip triukšmauja: „Ką neša mums tas debesis juodasis? Žiūrėkime, kad jis mums maro kokio neatneštų!“

O neseniai viena mama sugriebė savo vaiką, kuris arčiau manęs prieit norėjo: „Paslėpkite vaikus! – ji šaukė.- Šitokios akys svilina sielas vaikučių.“

Kai aš kalbu, jie kosėt ima: jie m?no taip papūst prieš vėją stiprų,- nežino jie, kaip mano laimė siaučia!

„Mes dar neturim laiko Zaratustrai“,- taip prieštarauja jie; tačiau ko vertas laikas, kuris „neturi laiko“ Zaratustrai?

Ir net kada mane jie giria: ar aš užmigt galėčiau ant jų gyrimo laurų? Tos pagyros jų visos – spygliuotas diržas man ant kūno: net jį ir nusijuosus, dar duria vis ir peršti.

Ir dar esu iš jų išmokęs: kas giria, tas tik dedas, kad gauta jis grąžina, o iš tikrųjų jis vien laukia, kad dar daugiau apdovanotas būtų!

Paklauskit kojų mano, ar joms melodija patinka jų pagyrų ir jų vilionių? Iš tikro pagal tokį taktą, tiksėjimą jų tokį nenori jos nei šokt, nei vietoje stovėti.

Jie prie mažos dorybės mane norėtų privilioti ir girdami pritraukti; tiksėjimu mažytės savo laimės manąsias kojas jie sudomint geistų.

Einu per žmones tuos, keliauju su atvirom akim: s u m e n k o jie ir dar labiau vis menksta – i r t a i y r a e s m ė j ų l a i m ė s i r d o r y b ė s.

Jie kuklūs netgi ir dorybe, nes patogumų jie geidauja. Tačiau su patogybe tiktai kukli dorybė sugyvena.

Tiesa, ir jie jau mokos savaip žingsniuot ir eit į priekį: bet aš š l u b a v i m u tai vadinu.- Nes tuo tik kliudo jie visiems, kas skuba.

Tarp jų yra tokių nemaža, kas, žengdamas pirmyn, ir atgalios dar dairos, ištempę savo sprandus: šituos mielai imu aš niūkint.

Meluot neturi kojos ir nei akys, nereikia ir tarpusavio bausmių už melą. Tačiau jo tarp mažų žmonių daugybė.

Iš jųjų vienas kitas nori, bet didžiuma yra tik norimi. Kai kas iš jų yra tikri ir natūralūs, bet dauguma – blogi artistai.

Yra tarp jų tokių artistų, kurie to patys nesuvokia, ir dar yra tokių prieš savo valią; tikrųjų visuomet – vos vienas kitas, o ypačiai tikrų artistų.

Čia vyrų, vyriškumo tikro trūksta: todėl jų moterys suvyriškėja. Nes tik tada, kai vyras vyru esti, p a ž a d i n a jis motery – moteriškumą.

O štai aš kokią veidmainystę radau tarp jų didžiausią: jog net ir tie, kurie įsakymus dalija, dorybes tų klastoja, kas jiems tarnauja.

„Aš tarnauju, tu tarnauji, mes tarnaujam“,- štai tokią maldą kalba veidmainystė tų, kas viešpatauja. Ir vargas, jei vyriausiasis valdovas yra t i k t a i vyriausias tarnas!

O, ir už jųjų veidmainystės užkliuvo mano žvilgsnis, manų akių smalsumas; ir aš gerai atspėjau jų visą šitą musės laimę ir tą zyzimą jų ant lango stiklo, kuomet saulutė šviečia.

Tiek gėrio aš regiu ir tiek silpnybės. Tiek teisingumo, užjautimo – tačiau ir tiek menkystės.

Jie apvalučiai ir teisingi, geručiai, gerbiantys viens kitą, jie kaip smiltelė prie smiltelės – apvalūs, gludūs ir švelnučiai.

Kukliai apglėbt mažytę laimę – tai jiems yra „atsidavimas“ ! Bet tuo pačiu metu jie jau kitos mažytės laimės dairos.

Iš tikro jie daugiausia vieno geidžia, nors šita ir naiviai atrodo: kad neįskaudintų jų niekas. Todėl jie kiekvienam vis už akių užbėga ir gera daro.

Bet tai yra b a i l u m a s, nors ir vadinamas dorybe.

Ir kai šiurkščiai kalbėt jie ima, mažyčiai šie žmogeliai, girdžiu a š vien tik – kimų balsą,- kiekvienas skersvėjis juos kimdo.

Visi yra jie gudrūs, dorybės jų pirštus mikliausius turi. Bet jos neturi kumščių, nemoka pirštai jų už kumščių pasislėpti.

Dorybė jiems – tai toks dalykas, kuris padaro kuklų, romų: tuo vilką jie šunim paverčia, o žmogų – jo paties geriausiu naminiu gyvūnu.

„Mes kėdę savo v i d u r y pastatėm – jų šypsena man sako,- toli nuo gladiatorių, į mirtį siunčiamųjų, ir kiaulių savimi patenkintųjų.“

Bet tai – v i d u t i n y b ė, nors šiaip jau nuosaikybės vardą turi.

3

Einu per žmones tuos, keliauju ir pasakau nemaža žodžių: bet jie nei jų išgirsti moka, nei sau į galvą įsidėti.

Jie stebis, kad ateiti nepanorau gašlumo jų ir ydų peikti; ir iš tikrųjų aš nėjau jų dėl kišenvagių įspėti!

Jie stebis, kad nesu aš pasirengęs gudrybes jų pašmaikštinti ir jas užaštrint: tarytum jiems gudruolių trūktų, kurių balsai man lyg skrebenimas moksleivių su grifeliais lentelėse skalūno!

Kuomet aš jiems šaukiu iš tolo: „Prakeikit savyje visus bailiuosius velnius, kurie mielai verkšlent norėtų, rankas sudėt ir garbint“, tuomet jie šaukia man atgal: „Zaratustra yra bedievis.“

Ir ypač garsiai mokytojai rėkia, kurie atsidavimą skelbia; bet jiems kaip tik ir mėgstu aš į ausį šaukti tiesiai: „Tikrai! E s u Zaratustra, tikrai bedievis!“

O, mokytojai tie atsidavimo! Visur, kur silpna, ligos, kur nušašę, jie tarsi utėlės ropoja; ir tik šlykštumas man sutraiškyt jų neleidžia.

Gerai! Pamokslas šitas mano – ausims jis j ū s ų skirtas: esu Zaratustra, bedievis, kurs šitaip kalba: „Kur rasti tą, kas už mane bedieviškesnis, kad jo pamokymu galėčiau džiaugtis?“

Esu Zaratustra, bedievis: kur rasti man sau lygų? O lygūs man visi tie žmonės, kurie sau patys valią duoda ir atsikrato visokių atsidavimų.

Esu Zaratustra, bedievis: todėl aš visa, kas yra atsitiktinio, s a v a m dar puode verdu. Ir tik tuomet, kai viskas jau išvirę, aš priimu kaip s a v o valgį.

Iš tikro būta atsitiktinumų, kurie tarytum ponai ateiti pas mane panūdo: bet valdingiau už juos mana v a l i a prabilo,- ir tuoj ant kelių krito jie kiekvienas:

– maldaudami manų namų pastogės ir dar širdies manosios, ir tarsi padlaižiai žodžius tokius man zyzdami į ausį: „Tik pažiūrėki, Zaratustra, kaip draugas štai pas draugą eina!“

Bet ką aš čia kalbu ir dėstau, jei niekas čia aplink m a n ų ausų neturi! Todėl šaukiu visiems aš vėjams:

Jūs mažesni ir mažesni vis tampat, žmogeliai jūs mažieji! Jūs skeldėjat ir trupat, vergai jūs patogumų! Jūs žlungate ir nykstat:

– dėl daug mažų dorybių savo, dėl daug mažyčių aplaidumų ir daugelio mažų atsidavimų!

Per daug tausojat ir nuolaidūs esat: tokia yra jūs žemės karalystė! Tačiau kad medis d i d e l i s užaugtų, jis turi į kietas uolas tvirtas šaknis įleisti!

Ir netgi tai, ko jūs nedarot, istoriją visos žmonijos audžia; ir jūsų niekas – jis taip pat yra voratinklis ir voras, kurs ateities krauju maitinas.

Ir kai jūs imat, tai atrodo, kad vagiate, maži jūs doringieji; bet ir tarp sukčių esama g a r b ė s, kuri štai šitaip kalba: „Tuomet tik vogti reikia, kai plėšti neišeina.“

Pasakymas: „Taip duodas, toks likimas“,- tai priesakas taip pat atsidavimo. Bet jums teigiu, jūs žmonės patogumų: jūs nepamirškite, kad i m a s i ir vis daugiau bus imama iš jūsų!

O, kad jūs nusimestumėte pusiau tuos norus savo ir pasiryžtumėt tiek vangūs, tiek ir veiklūs būti!

O kad žodžius suprastumėte mano: „Darykit viską, ką tik norit,- bet jūs tokiais pirmiausia būkit, kurie n o r ė t i g e b a!

Mylėkit artimą jūs savo, kaip ir save kad mylit,- bet jūs tokiais pirmiausia būkit, p a č i ų s a v ę s m y l ė t kas nepamiršta:

– mylėti meile didele, aistringa, ir neapykanta didžia mylėti!“ Štai taip Zaratustra jums kalba, Zaratustra bedievis.

Bet ką aš čia kalbu ir dėstau, jei nieks m a n ų ausų neturi! Čionai esu aš per ankstyvas, dar gerą valandą palaukti reikia.

Esu savęs aš pirmtakūnas šitų žmonių bendrijoj, esu savęs paties giesmė aš gaidžio, kuri į skersgatvius tamsius nuaidi.

Bet j ū s ų valanda artėja! Ateina ir manoji! Kas valandą jūs vis mažėjat, skurdėjat, darotės bevaisiai,- o, varganos žolelės! O, vargana žemele!

Ir g r e i t a i man visi jūs būsit kaip ta žolė nuvytus ir stepė sausutėlė: iš tikro, nuo savęs pačių pavargę – daugiau u g n i e s negu vandens ištroškę!

O žaibo valanda palaimintoji! O, paslaptie, vidurdieniui artėjant! – Aš kada nors žaitvykslėmis lakstyti jus paleisiu ir pranašais ugniniais jus paversiu:

– ir pranašauti jie turės liepsnos liežuviais: ateina jau, nebetoli vidurdienis didysis!-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1770
Views Today
Views Today
1
0 0