Bičiuliai mano, piktos kalbos pasiekė jūsų draugo ausį: Pažvelkit tik į Zaratustrą! Ar jis nevaikščioja tarp mūsų tarytum gyvulių bandoj didžiulėj?“

Tačiau geriau bus šitaip tarus: „Tasai, kurs pažinimo siekia, jis tarp žmonių k a i p tarp galvijų vaikšto.“

O, žmogų patį šis siekėjas kitaip vadinti linkęs: tai gyvulys, kuris raudonus žandus turi.

Bet kaip jis vardą šitą gavo? Ar ne dėl to, kad per dažnai jam raust iš gėdos teko?

O, jūs bičiuliai mano! Tasai, kurs pažiniman skverbias, jis tokią mintį skelbia: vien gėda, gėda, gėda – štai kas žmogaus istoriją sudaro!

Todėl kilmingas stengias nesigėdyt: jis gėdos jausmą sau ateit įsako, kuomet pamato kančią.

Iš tikro, man jie nepatinka, šitie gailestingieji, kurie laimingi esti, kuomet užjaučia kitą: per daug jiems gėdos trūksta.

O jeigu aš turiu užjausti, tai gailestingu aš vadintis jokiu būdu nenoriu; ir jeigu man juo būti tenka, tai juo esu mielai vien tik; iš tolo.

Aš dar mielai slepiu ir galvą savo, sprunku, kol dar nesu pažintas: ir jus taip pat kviečiu daryti, bičiuliai mano!

Te visad man likimas siunčia tik tuos, kurie kančios neturi, kaip jūs, ir tokius dar, su kuo g a l i u turėti bendrą viltį, valgį, medų!

Iš tikro, kenčiantiems esu aš daręs ir šį, ir tą, ir kitką: bet šiaip man visados atrodė, jog tinkamiau aš pasielgčiau, jei džiaugtis aš geriau išmokčiau.

Nuo tų laikų, kai žmonės rados, jie per mažai turėjo džiaugsmo: tatai yra, o broliai mano, mūs nuodėmė pirminė!

Ir jei geriau išmoksim džiaugtis, tuomet lengviausiai ir atprasim kitus įskaudint ir kančių vis dar prasimanyti.

Todėl rankas savas nuplaunu, kurios padėjo kenčiantiesiems, todėl dar nuvalau ir sielą savo.

Nes kai aš kenčiantį regėjau kenčiant, aš gėdijaus jo gėdos; ir kai aš jam padėti stengiaus, aš šiurkščiai pažeidžiau orumą jojo.

Didžiulė atida, dėmesingumas ne padėką, o kerštą gimdo; ir jeigu paslauga mažytė į užmarštį nėra nuėjus, iš jos išauga kirminas graužikas.

„Santūrūs būkite, kai imat! Suteikit garbę tuo, jog imat!“ – štai šitaip patariu aš tiems, kas dovanot neturi nieko.

O aš esu, kurs dovanoja: mielai kaip draugas draugui duodu. O svetimi ir vargšai žmonės – jie patys gali vaisių nuo mano medžio skinti: taip gėdos reiks mažiau patirti.

Bet elgetas išvis pašalinti reikėtų! Iš tikro pyktis ima, kuomet jiems duodi, ir ne mažesnis siutas kyla, kuomet neduodi nieko.

Reikėtų padaryt tą patį su nusidėjėliais ir tais, kas sąžinę nešvarią turi! Jūs patikėkite, bičiuliai mano: kai sąžinė drumsta ir graužia, jinai taip pat ir kąst išmoko.

Tačiau blogiausia – mintys menkos. Išties verčiau negeras darbas negu galvos menkystė!

Žinau, nors jūs ir sakot: „Nedidelių šunybių džiaugsmas mus neretai sulaiko nuo didelių niekšybių“,- tačiau taupumo siekt čia nederėtų.

Niekšybė – lyg votis išauga: ji niežti, tvinksi, trūksta,- ir tai ji sąžiningai daro.

„Žiūrėkite esu liga“,- ji sako; ir žodžiai tie jos, sąžinę atspindi.

Tačiau mintis menka – tai lyg mikrobas: ji lenda vis ir gūžias, ir niekur būt nenori – kol visas kūnas slopsta, džiūsta nuo tų mažyčių parazitų.

O tam, kurį apsėdęs velnias, štai tokį žodį aš norėčiau jam pašnibždėt į ausį: „Geriausia būtų, jei tu velnią savo auginti imtum, ir jis tau didelis užaugtų. Ir tu turi dar būdą iškilti į didybę!“

Ak, broliai mano mieli! Apie kiekvieną žmogų kiti šiek tiek per daug juk žino! O tūlas mums ir permatomas pasidaro, tačiau pro jį toli gražu dar prasiskverbt negalim.

Nelengva su žmonėm gyventi, nes taip sunku tylėti. Ir mes ne tą labiausiai skriaudžiam, kurs atgrasus yra mums baisiai, o tą, kurs mums visai nerūpi.

Bet jei bičiulis tavo kenčia, pridenki jo kančias ramybe, bet būk ir lova jam kieta, kaip kario guolis esti: taip jam tu būsi naudingiausias.

Ir jeigu pikta tau bičiulis daro, tuomet tu jam sakyki: „Atleidžiu tau, ką man esi padaręs; bet ką tu s a u tuo padarei – kaip aš galiu atleisti šitai!“

Taip kalba kiekviena didžiulė meilė: jinai ir atleidimą, ir gailestį įveikia.

Tvirtai laikyti reikia širdį, nes jeigu ją atleisi, tada ir galvą greit pamesi!

O! Kas pasaulyje, sakykit, kvailysčių didesnių pridarė, jei ne gailestingieji? Ir kas kančių daugiau sukėlė, jei ne kvailystės tų, kurie vadinasi gailestingieji?

Ir vargas tiems visiems, kas myli, kurie dar aukščio nepasiekė, didesnio nei gailestingumas jųjų!

Kadaise velnias man kuždėjo: „Ir Dievas pragarą juk savo turi: tai meilė jo – žmonijai.“

O neseniai jis vėl man sakė: „Tas Dievas – jau numiręs; nuo gailesčio žmonėms jis mirė.“

Todėl aš jus įspėju – nebūkit gailestingi: d ė l t o žmonėms dar debesys atplaukia sunkūs! Išties aš orus moku numatyti!

Ir šiuos žodžius dar įsidėkit sau į galvą: pati didžiausia meilė už gailestį viršesnė, nes savo mylimąjį ji nori dar – sukurti!

„Save aukoju savo meilei, i r s a v o a r t i m ą d r a u g e a u k o j u“ – tokia kalba visų, kas kuria.

Visų jų širdys kietos.-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1650
Views Today
Views Today
1
0 0