Vakarų Europos viduramžių filosofija visuotinai vadinama scholastika (iš graikų kalbos – mokyklinis). Tai rodo, kad ji turėjo tęsti vadinamosios senovės graikų mokyklos, susijusios su platoniškosios Akademijos veikla, tradicijas. Tose mokyklose buvo dėstoma: gramatika, dialektika, retorika, aritmetika, geometrija, muzika ir astronomija. Viduramžių mokytojai, filosofai, teologai ir mokslininkai buvo vadinami scholastais. Scholastika nuo antikinio mokytumo skirėsi tuo, jog išmintis čia dogmatizuota ir autoritarizuota. Daugelis scholastų buvo to meto įžymybės: lektoriai, oratoriai ir t.t. Scholastikoje išmintis ir mokslas teocentrinio pobūdžio. Viduramžiais filosofija pirmą kartą istorijoje buvo institucionalizuota. Scholastai su išmintimi pasielgė kitaip negu antikos mąstytojai: pastarieji logą iš dievų prometėjiškai sugrąžino žmonėms, o viduramžių scholastai išmintį vėl adresavo dieviškajam absoliutui, įrodinėdami ją formaliai, logiškai. Pagrindinės scholastikoje nagrinėtos filosofijos ir logikos problemos, tikėjimo ir pažinimo, mokslo ir religijos, filosofijos ir teologijos tarpusavio santykių klausimais. Scholastikos chronologija: ankstyvoji (XI – XII a.), klestėjimo periodas (XII – XIII a.) ir vėlyvoji scholastika (XIII – XIV a.). Sholastinės filosofijos Formavimosi periodo žymiausias mąstytojas buvo Jonas Škotas Eriugena. Filosofiją Eriugena suprato kaip autonomišką mokslą (ontologinė dialektiką), kurio objektas – visos būties prigimtis. Būtis tai vieninga ir vienintelė substancija, panteistiškai įsivaizduojama gamta, iš kurios emanacijos būdu atsiranda visa tikrovės įvairovė, turinti keturis savo raidos etapus, kuriuo Eriugena vadina gamtomis. Pirmoji gamta nesukurta, bet kurianti. Tai Dievas – visų daiktų šaltinis. Antroji gamta ir sukurta, ir kurianti. Tai idėjų, kaip kuriamųjų potencijų, vienybė Dievuje. Trečioji gamta kuriama, bet ne kurianti. Tai jutimiškas pasaulis. Ketvirtoji gamta nesukurta ir nekurianti. Tai vėl Dievas, bet kaip galutinis visų daiktų tikslas. Šioje idealistinėje emanacijos teorijoje daiktų idėjos sutampa su pačiais daiktais, mąstymo dialektika – su būties dialektika. Anzelmas (1033-1109) stengiasi metodologiškai sutaikinti teologiją su filosofija. Tikėjimas anot jo, – yra racionalaus pažinimo sąlyga “tikiu, kad suprasčiau”. Filosofija yra teologijos pagrindimo instrumentas. Pjeras Abelaras (1079 – 1142) nepriėmė savo pirmtako Anzelmo radikalaus filosofijos pajungimo teologijai, pažinimo – tikėjimui, skelbdamas kitokią teologijos racionalizavimo formulė: “suprantu, kad tikėčiau”. Scholastams buvo svarbi universalijų problema.

Tomas Akvinietis – žymiausias Vakarų Europos viduramžių filosofas scholastas, kurio idėjos iki šiol tebėra įtakingos katalikybei. Jis atliko ideologinį katalikų užsakymą – pajungti filosofiją ir mokslą teologijai. Tomas Akvinietis perėjo prie Aristotelio fizikos ir metafizikos metodologinio apdorojimo, konstruodamas sistemą, kurioje filosofija susiliejo su teologija, o teologija – su filosofija. Filosofija su teologija susiliejančios vienu objektu, būtent galutinių būties priežasčių pažinime. Būtis suprantama kaip abstrakti esybė, kurios atributai – vienybė, teisingumas, gerumas. Jeigu jie visi absoliučiai sutampa tai būtis yra tapati Dievui. Aktuali būtis yra pirminė – potenciali tik išvestinė. “Grynoji būtis” negalinti neegzistuoti. Iš jos iškylanti visa realios būties herarchija. Herarchija nuo absoliučios būties iki materialių daiktų. Tik Dievuje sutampa esmė ir egzistencija. Pasaulis esąs sukurtas ir egzistuojąs materijos (galimybė, atsitiktinumas, padarinys, atskyrybė) ir formos (substancija, esmė, priežastis, bendrybė) pavidalu. Tomistinė pažinimo teorija. Žmogus turįs du pažinimo sugebėjimus jausmą ir intelektą. Todėl pažinimo procese jungiasi jutimiško patyrimo ir protinio suvokimo vaizdiniai. Pripažindamas valios laisvė poelgiuose tomizmas vis dėlto pirmenybė teikia intelektui. Dorybė esanti palaimoje, kurios aukščiausia būsena intelektinis Dievo pažinimas.

Tomo Akviniečio “teolofijos sąvadas”

Dievo buvimas įrodomas penkiais būdais.

1) išplaukia iš judėjimo supratimo. Visa, kas juda, yra judinama kieno nors kito. taigi būtina prieiti iki kažkokio pirmojo judintojo, kurio niekas kitas nejudina. Tokiu judintoju laikomas Dievas.

2) išplaukia iš veikiančios priežasties supratimo. Mat pojūčiais suvokiamuose dalykuose mes randame veikiančiųjų priežasčių eilė. Tačiau nėra tokio atvejo, kad koks nors daiktas būtų savęs veikiančioji priežastis, nes tokiu atveju jis turėtų būti aukščiau už save patį, o tai neįmanoma. Pašalinė priežastį, mes pašaliname ir padarinį. Taigi būtinai turi būti kokia nors pirminė veikiančioji priežastis, kurią visi vadina Dievu.

3) išplaukia iš būtinybės ir galimybės supratimo. Taigi būtinai turi būti kas nors savaime, o ne dėl kokios nors priežasties, ir tai yra visų kitų būtinybių dalykų priežastis. Visų manymu tai Dievas.

4) išplaukia iš skirtingų laipsnių, kurie pastebimi daiktuose, supratimo. Pvz. daiktas, kuris yra arčiau šilumos šaltinio jis šiltesnis negu ta, kuris toliau. Vadinasi, yra kažkas, kas pasireiškia kaip visų egzistuojančių dalykų gerumo ir tobulumo priežastis. Ją vadiname Dievu.

5) išplaukia iš daiktų valdymo supratimo. Visi gamtos daiktai turi tikslą. Vadinasi jie pasiekia tikslą neatsitiktinai, bet vadovaujami sąmoningos valios. Taigi yra kažkokia protinga būtybė, kuri visa,kas egzistuoja gamtoje, nukreipia į tam tikrą tikslą. Tą būtybė vadiname Dievu.

Views All Time
Views All Time
5676
Views Today
Views Today
1
0 0