Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Storasis aplankas nuslydo Hildei ant kelių. Po to nušliuožė ir ant grindų.

Kambaryje jau buvo šviesiau nei tada, kai atsigulė. Ji pažiūrėjo į laikrodį. Buvo beveik trys valandos. Tada Hildė apsivertė ant kito šono ir užsimerkė. Užmigdama dar spėjo pagalvoti, kodėl tėtis ėmė rašyti apie Raudonkepuraitę ir Mikę Pūkuotuką…

Hildė išmiegojo iki vienuoliktos valandos. Savijauta jai sakė, kad kiaurą naktį sapnavo, bet negalėjo atsiminti ką. Rodės, tarsi būtų pabuvusi kitoje tikrovėje.

Hildė nulipo į apačią ir pasiruošė pusryčius. Mama buvo užsivilkusi mėlyną kombinezoną. Ji ruošėsi į pašiūrę šveist valties. Nors valtimi niekas nesinaudoja, vis tiek ji turi būti sutvarkyta, prieš tėčiui sugrįžtant iš Libano.

– Gal ateisi man padėt?

– Pirma turiu šiek tiek paskaityti. Gal atnešti arbatos ir priešpiečių?

– Pasakei priešpiečių?

Pavalgiusi Hildė vėl nuėjo į savo kambarį, pasiklojo lovą ir patogiai įsitaisė joje su storuoju aplanku ant kelių.

Sofija įlindo pro gyvatvorę ir netrukus atsidūrė savo dideliame sode, kurį kažkada palygino su Edenu…

Tik dabar pastebėjo, kad po vakarykštės audros aplinkui buvo prikreikta šakų ir lapų. Rodės, tarsi audra ir nulaužtos šakelės turėtų kažką bendra su tuo, kad ji sutiko Raudonkepuraitę ir Mikę Pūkuotuką.

Nuėjusi prie sūpynių, Sofija nubraukė nuo jų spyglius ir šakeles. Gerai, kad pagalvėlės plastikinės, nereikia, užėjus lietui, kaskart nešti į vidų.

Sofija įėjo į namus. Mama buvo ką tik grįžusi. Į šaldytuvą ji dėliojo limonado butelius. Ant stalo stovėjo tortas ir nedidelis šakotis.

– Turėsi svečių?- paklausė Sofija, beveik pamiršusi, kad šiandien jos gimtadienis.

– Kitą Šeštadienį laukia didelis pokylis sode, bet pamaniau, kad ir dabar reikia kaip nors atšvęsti.

– O kaip?

– Pakviečiau Joruną su tėvais.

Sofija patraukė pečiais.

– Aš nieko prieš.

Svečiai atėjo prieš pusę aštuonių. Jautėsi šioks toks varžymasis, nes Sofijos mama retai bendraudavo su Jorunos tėvais.

Netrukus Sofija su Joruna išėjo į Sofijos kambarį rašyti kvietimų į pobūvį sode. Kadangi buvo galvojama pakviesti ir Albertą Knoksa, Sofijai kilo mintis, kad jos gali kviesti į „filosofinį pokylį“. Joruna neprieštaravo, nes tai juk – Sofijos šventė, be to, pastaruoju metu buvo labai mėgiama rengti „teminius vakarus“.

Galiausiai jiedvi sukurpė kvietimą. Buvo praėjusios dvi valandos, o abi mergaitės springo juokais.

Mielas (-a) ……………..

Šeštadienį, birželio 23 d. (Joninių išvakarėse), 19.00 vai. esi kviečiamas į filosofinį pokylį sode, Klėverveieno 3. Tikimės, kad vakaro metu pavyks atskleisti gyvenimo misteriją. Pasiimk šiltą megztinį ir protingų minčių, kurios greičiau padėtų įminti filosofijos mįsles. Deja, dėl didelio gaisro pavojaus nebus leidžiama kūrent laužo, tačiau vaizduotės ugnis galės liepsnoti nevaržomai. Tarp pakviestųjų – mažiausiai vienas tikras filosofas. Todėl renginys uždaras. (Jokių žurnalistų!) Su nuoširdžiausiais linkėjimais –

Joruna Ingebrigtsen (organizacinis komitetas) ir Sofija Amundsen (šventės šeimininkė)

Tada jiedvi nuėjo žemyn pas suaugusiuosius, kurie kalbėjosi jau kiek laisviau nei tada, kai Sofija ir Hildė pabėgo į antrąjį aukštą. Sofija įteikė mamai dailyraščiu išvedžiotą kvietimą.

– Jei galima, aštuoniolika kopijų,- tarė ji. Sofija ir anksčiau ne kartą buvo prašiusi mamą darbe ką nors padauginti.

Mama permetė akimis kvietimą ir padavė jį finansininkui.

– Štai, matote. Ji visai pametė protą.

– Bet tai labai įdomu,- pasakė finansininkas, perduodamas lapelį žmonai.- Tame pokylyje aš ir pats mielai dalyvaučiau.

Tada įsiterpė Barbė, kuri jau buvo spėjusi perskaityti kvietimą:

– Aš sužavėta! Ar galima ir mums ateiti, Sofija?

– Tada – dvidešimt kopijų,- iškart nusprendė Sofija.

– Išprotėjai,- tarstelėjo Joruna.

Vakare prieš atsiguldama Sofija dar ilgai stovėjo ir žiūrėjo pro langą. Ji atsiminė, kaip kažkada matė Alberto siluetą. Nuo to laiko praėjo daugiau kaip mėnuo. Ir dabar buvo vėlus metas, bet tebetvyrojo vasariška prietema.

Albertas atsišaukė tik antradienio rytą. Jis paskambino, kai Sofijos mama išėjo į darbą.

– Sofija Amundsen.

– Ir Albertas Knoksas.

– Atleisk, kad nepaskambinau anksčiau, bet labai atsidėjus rengiau mūsų planą. Tik tada, kai majoras užsiima vien tavimi, galiu netrukdomas dirbti.

– Kaip keista.

– Matai, tada turiu progą pasislėpti. Net geriausia pasaulyje slaptoji tarnyba kai ko nepajėgia teturėdama vieną agentą… Gavau tavo atviruką.

– Turi galvoje kvietimą.

– Ar tikrai nebijai?

– Ko gi?

– Sunku numatyti, kas gali atsitikt tokį vakarą.

– Ar ateisi?

– Žinoma, ateisiu. Bet štai dar kas: ar pagalvojai, kad tą pačią dieną Hildės tėtis grįžta iš Libano?

– Tiesą sakant, ne.

– Nemanau, kad jis visiškai atsitiktinai leistų tau rengti filosofijos vakarėlį tą pačią dieną, kai jis grįžta namo į Bjerkelį.

– Sakau, apie tai aš nepagalvojau.

– Užtat jis pagalvojo. Na gerai, apie tai dar pakalbėsim. Ar gali priešpiet ateit į Majoro trobele?

– Aš dar turiu apravėti gėlyną.

– Tada tegu bus antrą valandą. Ar spėsi?

– Ateisiu.

Kai Sofija atėjo, Albertas, kaip ir aną kartą, sėdėjo ant slenksčio.

– Tūpk šalia,- tarė jis ir iškart pradėjo.- Iki šiol aptarėm Renesansą, Baroką ir Šviečiamąjį amžių. Šiandien pakalbėsime apie Romantizmą, kuris gali būti laikomas didžiausia kultūrine Europos epocha. Nebetoli ilgos istorijos pabaiga, vaikeli.

– Ar Romantizmas taip ilgai truko?

– Jis prasidėjo pačioje XVIII amžiaus pabaigoje ir truko iki praėjusio šimtmečio vidurio. Tačiau po 1850 metų nebėra prasmės kalbėti apie ištisas epochas, kurios apimtų literatūrą, filosofiją, dailę, mokslą ir muziką.

– Bet Romantizmas dar buvo tokia epocha?

– Sakoma, kad romantizmas – tai paskutinis „bendras“ visai Europai požiūris į pasaulį. Jis atsirado Vokietijoje kaip reakcija į vienašališka proto garbinimą Šviečiamajame amžiuje. Rodės, kad po Kanto ir jo šaltos proto filosofijos jauni žmonės Vokietijoje lengviau atsikvėpė.

– Kuo jie pakeitė protą?

– Romantizmo esmę atspindi žodžiai „jausmas“, „fantazija“, „išgyvenimas“ ir „ilgesys“. Kai kurie švietėjai taip pat pabrėžė jausmų reikšmę – vienas jų buvo Ruso – ir kritikavo vienašališką proto aukštinimą. Tačiau dabar ši povandeninė srovė tapo pagrindine Vokietijos kultūrinio gyvenimo versme.

– Kantas prarado populiarumą?

– Ir taip, ir ne. Daugelis romantikų save laikė Kanto palikuonimis. Kantas juk pabrėžė, jog tai, ką galime sužinoti apie „das Ding an sich“, turi ribas. Jis taip pat parodė, kokia svarbi „aš“ reikšmė pažinimui. Dabar kiekvienas individas galėjo netrukdomas savaip aiškinti būtį. Romantikai tai pavertė beveik nevaržomu asmenybės kultu. Todėl imta aukštinti ir meno genijų.

– Ar daug buvo tokių genijų?

– Pavyzdys galėtų būti Bethovenas. Jo muzikoje sutinkame asmenybę, reiškiančią savo jausmus ir ilgesį. Šiuo požiūriu Bethovenas buvo „laisvas“ menininkas – priešingai nei Baroko meistrai, pavyzdžiui, Bachas ir Hendelis, kurie muziką kūrė Dievo garbei, laikydamiesi griežtų taisyklių.

– Aš žinau tik „Mėnesienos sonatą“ ir „Likimo simfoniją“.

– Bet tu girdi, kokia romantiška „Mėnesienos sonata“ ir kokius dramatiškus jausmus Bethovenas išreiškia „Likimo simfonijoje“.

– Sakei, kad ir Renesanso humanistai buvo individualistai.

– Taip, Renesansas ir Romantizmas turi daug panašių bruožų. Vienas iš tokių panašumų – tai, kad pabrėžiama meno reikšmė žmogaus pažinimui. Ir čia svarbus Kanto įnašas. Savo estetikoje jis ištyrė, kaip mus veikia grožis, pavyzdžiui, meno kūrinys. Kai mes įsijaučiame į meno kūrinį, neturėdami jokių kitų paskatų, išskyrus meninį išgyvenimą, priartėjame prie „daikto savaime“ pajautimo.

– Vadinasi, menininkas gali perteikti tai, ko nepajėgia išreikšti filosofas?

– Taip manė romantikai. Pasak Kanto, menininkas laisvai žaidžia su savo pažinimo galia. Vokiečių poetas Šileris išplėtojo Kanto mintis. Jis rašė, kad menininko darbas panašus į žaidimą ir tik žaisdamas žmogus yra laisvas, nes tuomet jis susikuria savus dėsnius. Romantikai teigė, jog vien menas mus gali priartinti prie to, kas „nenusakoma“. Kai kas išdrįso palyginti menininką su Dievu.

– Juk menininkas kuria savo tikrovę, kaip Dievas sukūrė pasaulį.

– Buvo sakoma, kad menininkas turi „kūrėjo vaizduotę“. Apimtas kūrybinio įkarščio, jis gali patirti, jog riba tarp sapno ir realybės išnyksta. Novalis, vienas jaunųjų genijų, sakė, kad „pasaulis gali virsti sapnu, o sapnas – tikrove“. Jis parašė romaną apie viduramžius „Heinrichas fon Ofterdingenas“. Kai 1801 metais rašytojas mirė, romanas nebuvo baigtas, bet vis tiek turėjo didelę reikšmę. Čia sužinome apie jaunąjį Heinrichą, ieškantį „mėlynosios gėlelės“, kurią jis kažkada matė sapne ir kurios nuo to laiko nepaliaujamai ilgisi. Anglų romantikas Kolridžas tą pačią mintį išreiškė tokiais žodžiais:

What if you slept? And what if, in your dream, you went to heaven and there plucked a strange and beautiful flower? And what if, when you awoke, you had the flower in your hand? And what then?

– Kaip gražu.

– Kažko tolimo ir nepasiekiamo ilgesys – tipiškas romantikų bruožas. Jie ilgėjosi praėjusių laikų – pavyzdžiui, viduramžių, kurie, palyginti su neigiamu vertinimu Šviečiamajame amžiuje, dabar buvo labai išaukštinti. Romantikai taip pat ilgėjosi tolimų kultūrų, pavyzdžiui, „Rytų šalies“ ir jos mistikos. Jie jautė potraukį nakčiai, prieblandai, seniems griuvėsiams ir tam, kas antgamtiška. Jiems rūpėjo vadinamosios gyvenimo „naktinės“ pusės – tai, kas tamsu, nejauku ir mistiška.

– Sprendžiant iš tavo pasakojimo, tai buvo įdomūs laikai. O kas tie romantikai?

– Romantizmas visų pirma buvo miestų reiškinys. Pirmojoje praėjusio amžiaus pusėje daugelyje Europos kraštų, taip pat ir Vokietijoje, suklestėjo miestų kultūra. Tipiški „romantikai“ buvo jauni vyrai, daugelis iš jų – studentai, nors pačios studijos jiems neretai būdavo tik tarp kitko. Jie buvo ryškių antibiurgeriškų pažiūrų, policininkus arba savo kambario šeimininkes vadindavo „miesčionimis“ arba tiesiog „priešais“.

– Nenorėčiau nuomoti kambario romantikui.

– Pirmoji romantikų karta apie 1800 metus buvo labai jauna, tad romantinį judėjimą galime drąsiai vadinti pirmuoju Europos jaunimo judėjimu. Romantikai turėjo daugelį panašumų su hipių kultūra, atsiradusia po 150 metų.

– Gėlės, ilgi plaukai, brazdinimas gitara ir dykas buvimas?

– Taip, buvo sakoma, kad dykinėjimas yra genijaus idealas, o tinginystė – romantiko dorybė. Romantiko pareiga buvo patirti gyvenimą – arba atsiriboti nuo jo. Kasdieniais darbais tesirūpina miesčionys.

– Ar Henrikas Vergelandas buvo romantikas?

– Taip, ir Vergelandas, ir Velhavenas – romantikai. Vergelandui buvo artimi daugelis Švietimo idealų, tačiau jo gyvensena, karštas, bet nenuoseklus užsispyrimas byloja apie artumą romantizmui. Jo svajingos meilės istorijos taip pat būdingos romantikui. Stela, kuriai jis skyrė savo meilės eilėraščius, buvo tokia pat tolima ir nepasiekiama kaip Novalio „mėlynoji gėlelė“. Pats Novalis susižadėjo su keturiolikmete mergina. Ši mirė tepraėjus keturioms dienoms po penkioliktojo gimtadienio, bet Novalis nenustojo jos mylėjęs visą gyvenimą.

– Sakei, kad ji mirė praėjus keturioms dienoms po penkioliktojo gimtadienio?

– Taip…

– Man Šiandien penkiolika metų ir keturios dienos.

– Tu teisi…

– Kuo ji buvo vardu?

– Sofija.

– Ką tu pasakei?

– Taip, tai tiesa…

– Tu mane gąsdini! Ar tai gali būti atsitiktinumas?

– Nežinau. Bet jos vardas buvo Sofija.

– Pasakok toliau!

– Pats Novalis mirė sulaukęs dvidešimt devynerių. Jis buvo vienas iš tų, kurie išėjo iš gyvenimo labai jauni. Daug romantikų mirė pačioje jaunystėje, neretai nuo džiovos. Kai kas nusižudė…

– O, Dieve!

– Tie, kas sulaukė vyresnio amžiaus, maždaug trisdešimties metų nusigręžė nuo romantizmo. Kai kurie tapo tikri miesčionys ir konservatoriai.

– Jie perėjo į priešo stovyklą.

– Taip, galbūt. Bet mes minėjome romantišką įsimylėjimą. Apie nepasiekiamą meilę prakalbo dar Gėtė savo epistoliniame romane „Jaunojo Verterio kančios“, kuris pasirodė 1774 metais. Nedidelė knygelė baigiasi tuo, kad jaunasis Verteris, negavęs tos, kurią myli, nusišauna…

– Ar ne per toli nueita?

– Paaiškėjo, kad, pasirodžius romanui, išaugo savižudybių skaičius, tad knyga kurį laiką buvo uždrausta Danijoje ir Norvegijoje. Taigi nėra visai nepavojinga būti romantiku. Viduje verda stiprios aistros.

– Kai tu sakai „romantizmas“, iškart prisimenu didžiuosius peizažus. Prieš akis iškyla paslaptingi miškai ir laukinė gamta… beveik visada apgaubta ruko.

– Vienas iš pagrindinių romantizmo bruožų – gamtos ilgesys ir gamtos mistika. Kaip minėjau, tai negali atsirasti kaime. Turbūt atsimeni Ruso paskelbtą šūkį „atgal į gamtą“. Tik Romantizmo epochoje šis šūkis įgavo sparnus. Romantizmas, be visa ko, buvo reakcija į mechanistinį Švietimo pasaulėvaizdį. Sakoma, kad Romantizmo laikais atgimė senoji kosmine savimonė.

– Paaiškink plačiau!

– Tai reiškia, kad į gamtą imta žiūrėti kaip į visumą. Atspirties romantikai ieškojo Spinozos, taip pat Plotino ir Renesanso mąstytojų Jakobo Bėmės ir Džordano Bruno filosofijoje. Šiuos filosofus siejo tai, kad gamtoje jie įžvelgė dieviškąjį „aš“.

– Jie buvo panteistai.

– Dekartas ir Hjumas išvedė aiškią ribą tarp „aš“ ir „tįsiosios“ tikrovės. Kantas taip pat atskyrė pažįstantįjį „aš“ nuo gamtos „savaime“. Romantizmo epochoje buvo sakoma, kad gamta yra vienas visa apimantis „aš“. Romantikai taip pat vartojo posakį „pasaulio siela“ arba „pasaulio dvasia“.

– Suprantu.

– Žymiausias Romantizmo filosofas buvo Šelingas, gyvenęs 1775-1854 metais. Jis pabandė panaikinti ribą tarp „dvasios“ ir „materijos“. Teigė, kad visa gamta – žmogaus siela ir fizinis pasaulis – yra vienintelio Dievo, arba „pasaulio dvasios“, apraiška.

– Taip, tai tikrai primena Spinozą.

– Šelingas sakė, kad gamta yra matoma dvasia, o ši yra nematoma gamta. Nes visur gamtoje galime nujausti vienijančią dvasią. Jis manė, kad materijoje slypi protas.

– Turi paaiškinti išsamiau.

– Pasaulio dvasią Šelingas įžvelgė gamtoje, bet tą pačią pasaulio dvasią matė ir žmogaus sąmonėje. Šiuo požiūriu gamta ir žmogaus sąmonė iš tikrųjų išreiškia tą patį.

– Taip, o kodėl ne?

– Taigi pasaulio sielos galima ieškoti ir gamtoje, ir savyje. Todėl Novalis galėjo pasakyti, kad paslaptingasis kelias eina vidun. Jis manė, kad savyje žmogus turi visą Visatą ir geriausiai jis gali patirti pasaulio paslaptį, įžengdamas į savo vidų.

– Graži mintis.

– Daugeliui romantikų filosofija, gamtotyra ir poezija padedą pasiekti aukštesnį būvį. Ar sėdėtum savo darbo kambarėlyje, rašydamas aistringus eilėraščius, ar tyrinėtum gėlių gyvenimą ir akmenų sudėti, iš tiesų tai dvi to paties dalyko pusės. Nes gamta nėra koks nors negyvas mechanizmas, ji yra gyva pasaulio siela.

– Jei dar ką nors papasakosi, manau tuoj tapsiu romantike.

– Norvegų kilmės gamtotyrininkas Henrikas Stefensas, Vergelando pavadintas „nublokštu Norvegijos lauro lapeliu“, nes apsigyveno Vokietijoje, 1801 metais atvyko į Kopenhagą skaityti paskaitų apie Vokietijos romantizmą – Romantinį judėjimą jis apibūdino tokiais žodžiais: „Pavargę nuo begalinių bandymų prasiskverbti per gryna, materiją, mes pasirinkome kitą kelią ir nuskubėjome pasitiki begalybės. Mes įžengėm į save ir sukūrėme nauja pasaulį…“

– Kaip tu sugebi viską atsiminti pažodžiui?

– Smulkmena, vaikuti.

– Pasakok toliau!

– Gamtoje Šelingas taip pat įžvelgė raidą nuo žemės ir akmenų iki žmogaus sąmonės. Jis nurodė tolygų perėjima iš negyvosios gamtos į vis sudėtingesnes būviu formas. Romantikų požiūris į gamtą ypatingas tuo, kad į ją buvo žiūrima kaip į organizmą, tai yra kaip į visumą kuri nuolat plėtoja savo vidines galimybes. Gamta yra kaip gėlė, skleidžianti savo lapus ir žiedus. Arba – poetas, kuriantis eiles.

– Ar tai šiek tiek neprimena Aristotelio?

– Taip, primena – Romantizmo natūrfilosofija turi ir Aristotelištkų, ir neoplatoniškų bruožų. Aristotelio požiūris į gamtos reiškinius buvo platesnis, palyginti su mechanistiniu materialistų požiūriu.

– Suprantu.

– Panašias mintis sutinkame ir naujoje istorijos sampratoje. Didelę įtaką romantikams padarė istorijos filosofas Herderis, gyvenęs 1744 – 1804 metais. Jis manė, kad ir istorijos eiga yra rišli, besivystanti ir tikslinga. Sakoma, kad jo požiūris į istoriją yra „dinamiškas“, nes į istoriją jis žiūrėjo kaip į procesą. Daugumos švietėjų požiūris į istoriją buvo „statiškas“. Jiems egzistavo tik vienas universalus, arba visuotinis, protas, kurio kartais padaugėdavo, o kitais kartais sumažėdavo. Hederis pabrėžė, jog kiekviena istorijos epocha yra vertinga savaime. Taip pat ir kiekviena tauta turi savitumų, arba „tautos sielą“. Nuo mūsų pačių priklauso, kiek sugebėsime įsigyventi į kitos kultūros sąlygas.

– Taip, kaip įsijaučiame į kito žmogaus padėtį, norėdami jį geriau suprasti, turime įsijausti ir į kitas kultūras, norėdami jas suprasti.

– Šiandien tai tapo bemaž savaime suprantamu dalyku. Bet Romantizmo laikais tai buvo naujas požiūris. Daugelyje šalių romantizmas padėjo įtvirtinti tautinę savimone. Neatsitiktinai ir pas mus, Norvegijoje, kova už nacionaline nepriklausomybę įsiliepsnojo 1814 metais.

– Aišku.

– Kadangi romantizmas atnešė naujovių daugelyje sričių, įprasta skirti dvi romantizmo kryptis. Pirmoji – vadinamasis universalusis romantizmas. Šios srovės šalininkams rūpėjo gamta, pasaulio siela ir meno genijus. Ši romantizmo srovė pasireiškė pirmiausia ir ypač suklestėjo apie 1800 metus Jenoje.

– O kita romantizmo kryptis?

– Vadinamasis nacionalinis romantizmas. Jis suklestėjo kiek vėliau, jo centras buvo Heidelbergas. Nacionalinio romantizmo atstovai visų pirma domėjosi tautos istorija, kalba ir visa dvasine liaudies kultūra. Ir į tautą buvo žiūrima kaip į organizmą, kuris plėtoja savo vidines galimybes – kaip gamta ir istorija.

– Pasakyk, kur gyveni, ir aš tau pasakysiu, kas esi.

– Universalųjį ir nacionalinį romantizmą sieja žodis „organizmas“. Ir augalą, ir tautą romantikai laikė gyvu organizmu. Kalba buvo organizmas, ir net gamta, kaip visuma, buvo laikoma vienu gyvu organizmu. Todėl tarp universaliojo ir nacionalinio romantizmo nėra griežtos ribos. Pasaulio dvasia buvo tautoje ir tautos kultūroje taip pat taip gamtoje ir mene.

– Aišku.

– Dar Herderis rinko įvairių kraštų liaudies dainas ir davė savo rinkiniui iškalbingą pavadinimą: „Tautų balsai dainose“. O tautosaką jis apibūdino kaip gimtąją tautos kalbą. Heidelberge pradėta rinkti liaudies dainas ir pasakas. Tikriausiai esi girdėjusi apie brolių Grimų pasakas?

– O taip – „Snieguolė“, „Raudonkepurė“, „Pelenė“, „Jonukas ir Grytutė“…

– Ir daugelis daugelis kitų. Norvegijoje mes turime Abhjornseną ir Mu, kurie keliavo po šalį rinkdami tautosaką. Reikėjo tarsi nuimti sultingų vaisių, kurie, be to, pasirodė esą skanūs ir maistingi, derlių. O gaišti nevalia – vaisiai jau pradėję kristi žemėn. Lantdstadas rinko liaudies dainas, Ivaras Osenas – pačią norvegų kalbą. Praėjusio amžiaus viduryje buvo tarsi iš naujo atrasti pagoniškų laikų mitai ir pasakojimai apie dievus. Kompozitoriai visoje Europoje liaudies melodijas ėmė naudoti savo kūryboje. Taip jie pabandė sujungti liaudies muziką su profesionaliąja muzika.

– Su profesionaliąja muzika?

– Profesionalioji muzika yra tokia, kurią parašė vienas konkretus žmogus – pavyzdžiui, Bethovenas. O liaudies muzika sukurta ne vieno asmens, bet liaudies. Todėl tiksliai negalime pasakyti, kada sukurtos atskiros liaudies dainos. Taip pat skiriame liaudies pasakas ir autorines pasakas.

– Ką reiškia „autorinė pasaka“?

– Tai pasaka, kurią sukūrė koks nors rašytojas, pavyzdžiui, H.K. Andersenas. Pasakos žanro aistringai ėmėsi romantikai. Vienas iš vokiečiu meistrų buvo Hofmanas.

– Atrodo, esu girdėjusi apie „Hofmano pasakas“.

– Pasaka buvo romantikų literatūrinis idealas – panašiai kaip Baroko laikais pagrindinė meno rūšis buvo teatras. Pasakos žanras suteikia rašytojui galimybę žaisti savo paties vaizduote.

– Jis gali vaizduotis esąs sukurto pasaulio Dievas.

– Būtent. O čia galbūt tiktų šioks toks apibendrinimas.

– Prašom!

– Romantizmo filosofai „pasaulio sielą“ suprato kaip „aš“, kuris tarsi sapnuodamas kuria pasaulio daiktus. Filosofas Fichtė gamtą kildino iš aukštesnės nesąmoningos vaizduotės veiklos. Šelingas pasakė tiesiai, kad pasaulis yra Dieve. Jis teigė, jog kai ką Dievas suvokia sąmoningai, bet esama ir tokių gamtos reiškinių, kurie priskirtini nesąmoningajai Dievo daliai. Nes ir Dievas turi savo „naktinę“ pusę.

– Ši mintis ir gąsdina, ir žavi. Ji man primena Berklį.

– Lygiai taip pat buvo suprantamas santykis tarp rašytojo ir jo kūrinio. Pasakos žanras suteikė autoriui galimybę žaisti su savo kūrėjiška vaizduote. O pats kūrybos aktas ne visada vyksta sąmoningai. Rašytojas kartais pajunta, kad rašomas kūrinys ima plėtotis varomas vidinės jėgos. Tai gali priminti hipnozes būseną.

– Nieko sau.

– Bet staiga iliuzija nutrūksta. Į pasakojimą autorius įterpia trumpus ironiškus komentarus, kad skaitytojas bent akimirką susigriebtų, jog tai – tik pasaka.

– Suprantu.

– Taip rašytojas primena skaitytojui, kad ir jo būtis – iliuzija, Toks iliuzijos pertraukimas vadinamas „romantine ironija“. Pavyzdžiui, vienas norvegų dramaturgo Ibseno veikėjas dramoje „Peras Giuntas“ taria: „Penktojo akto vidury niekas nemiršta“.

– Rodos, suprantu, kad ši replika šiek tiek juokinga. Tai sakydamas jis išduoda, jog pats tėra fantazijos vaisius.

– Šis pasakymas toks paradoksalus, jog dabar galima pradėt naują skirsnį.

– Ką tuo norėjai pasakyti?

– Ne, nieko, Sofija. Bet mes kalbėjom, kad Novalio mylimoji, kaip ir tu, buvo vardu Sofija ir mirė būdama penkiolikos metų ir keturių dienų…

– Turbūt supranti, kad mane tai išgąsdino.

Albertas sėdėjo įsmeigęs akis į vieną tašką. Jis kalbėjo toliau:

– Bet tau nereikia bijoti, kad ištiks toks pat likimas kaip Novalio mylimąją.

– Kodėl ne?

– Todėl, kad dar liko daug skyrių.

– Ką čia kalbi?

– Sakau, kad tas, kuris skaito pasakojimą apie Sofiją ir Albertą, mato, kad dar liko nemažai puslapių. Mes tepriėjome iki Romantizmo.

– Man ima svaigti galva.

– Iš tikrųjų majoras nori, kad galva susisuktų Hildei. Tai juk taip paprasta, Sofija. Skirsnio pabaiga!

Albertas dar nebaigė sakinio, kai iš miško išbėgo berniukas. Jis vilkėjo arabiškais drabužiais, ant galvos mūvėjo turbaną. Rankoje laikė žibalinę lempą. Sofija tvirtai įsikibo Albertui į ranką.

– Kas tai?- paklausė ji. Tačiau berniukas atsakė pats:

– Aš esu Aladinas, atvykau iš Libano. Albertas griežtai jį nužvelgė:

– O ką turi savo lempoje, berniuk?

Sulig tais žodžiais berniukas patrynė lempą – ir iš lempos pakilo tiršti garai. Iš garų išaugo vyro figūra. Kaip ir Albertas, jis buvo juoda barzdele ir dėvėjo mėlyną beretę. Kybodamas ore virš lempos, jis tarė:

– Ar girdi mane, Hilde? Dabar turbūt per vėlu siųsti naujus sveikinimus. Aš tik norėjau pasakyti, kad Bjerkelį ir Pietų Norvegiją vaizduojuosi beveik kaip pasaką. Pasimatysim ten po kelių dienų.

Tada vyriškis pranyko garuose – ir visas debesis sulindo į žibalinę lempą. Berniukas su turbanu pasikišo lempą po pažasčia, nėrė į mišką ir dingo.

– Tai… tai visiškai neįtikima, – pasakė Sofija.

– Mažmožis, vaikeli.

– Dvasia kalbėjo visiškai kaip Hildės tėtis.

– Tai juk buvo jo dvasia.

– Bet…

– Ir tu, ir aš, ir viskas aplinkui vyksta giliai majoro sąmonėje. Dabar yra vėlus balandžio 28 dienos vakaras, aplink budintį majorą sumigę JT kariai, o ir jam pačiam jau merkiasi akys. Bet jis turi pabaigti knyga kurią penkioliktojo gimtadienio proga žada padovanot Hildei. Todėl jis turi dirbti, Sofija, todėl vargšas žmogelis beveik negauna poilsio.

– Aš pasiduodu!

– Skirsnio pabaiga!

Sofija ir Albertas sėdėjo įsmeigę akis į ežerėlį. Albertas tarsi suakmenėjo. Po valandėlės Sofija išdrįso kumštelei jam į petį.

– Ar žado netekai?

– Štai jis įsikišo tiesiogiai. Pastarieji skirsniai padiktuoti jo, žodis į žodį. Jam turėtų būt gėda. Bet taip jis išsidavė, visiškai save demaskavo. Dabar žinome, kad gyvenam knygoje, kurią Hildės tėtis nusiųs Hildei gimimo dienos proga. Juk girdėjai, ką aš sakiau? Nors iš tikrųjų ne „aš“ tai sakiau.

– Jeigu tai tiesa, aš bandysiu pabėgti iš knygos ir eiti savais keliais.

– O tai ir yra mano slaptasis planas. Bet iš pradžių turime pabandyt prakalbinti Hildę. Ji juk skaito kiekvieną dabar ištartą mūsų žodį. Kai mes iš čia paspruksime, bus daug sunkiau vėl užmegzti su ja ryšį. Taigi dabar turime pasinaudoti proga.

– Ką mes turim sakyti?

– Rodos, majoras tuoj tuoj užmigs prie savo rašomosios mašinėles. Nors jo pirštai karštligiškai skubėdami tebelaksto klavišais…

– Keista, kai apie tai pagalvoji.

– Kaip tik dabar jis gali prirašyti dalykų, dėl kurių vėliau gailėsis. O jis neturi korektūrinių dažų, Sofija. Tai – svarbi mano plano dalis. Vargas tam, kas Albertui Knagui duos buteliuką dažų!

– Iš manęs jis negaus nė gabalėlio korektūrinės juostelės.

– Čia ir dabar aš raginu vargšę mergaitę sukilti prieš savo tėvą. Jai turėtų būt gėda, kad leidžiasi linksminama paikais šešėlių žaidimais. Jeigu jis būtų čia, mūsų pyktį pajustų savo kailiu.

– Bet jo čia nėra.

– Čia yra jo dvasia ir siela, bet pats saugiai sėdi Libane. Nes viskas aplink mus yra majoro „aš“.

– Bet jis yra kažkas daugiau nei tai, ką matome aplinkui.

– Mes esame tik šešėliai majoro sąmonėje. O šešėliui nėra lengva pulti savo šeimininką, Sofija. Čia reikia elgtis ir gudriai, ir apgalvotai. Bet mes galime paveikti Hildę. Tik angelas gali sukilti prieš Dievą.

– Mes galim paraginti Hildę iškart, vos grįžusį, jį užsipulti. Hildė gali jį išvadinti storžieviu. Gali apgadinti jo valtį – ar bent sudaužyti žibintą.

Albertas linktelėjo galva. Tada tarė:

– Be to, ji gali nuo jo pabėgti. Jai tai daug lengviau padaryti nei mums. Ji gali palikti majoro namus ir niekada daugiau ten nepasirodyti. Tai būtų gera pamoka majorui, kuris nedorai žaidžia savo kūrybine vaizduote.

– Aš jau įsivaizduoju. Majoras blaškosi po visą pasaulį, ieškodamas Hildės. Bet Hildė išnyko be pėdsako, nes negali gyventi su tėvu, kuris linksminasi Alberto ir Sofijos sąskaita.- Taip, linksminasi. Aš tai ir turėjau galvoje sakydamas, kad mes jam – kaip gimtadieninė pramoga. Bet jis turi saugotis, Sofija. Hildė – taip pat.

– Ką tu sugalvojai?

– Ar patogiai sėdi?

– Taip, jeigu daugiau nebepasirodys dvasių iš lempos.

– Pabandyk įsivaizduoti, kad viskas, ką patiriame, vyksta kito sąmonėje. Mes esame ši sąmonė. Taigi neturime savo sielos, mes esame kito siela. Kol kas po kojomis juntame gerai pažįstamą filosofinį pagrindą. Berklis ir Šelingas įtemptų ausis.

– Taip?

– Dabar galima įsivaizduoti, kad toji siela yra Hildės Meler Knag tėvas. Jis sėdi Libane ir rašo knygą dukters penkioliktajam gimtadieniui. Atsibudusi birželio penkioliktosios rytą, Hildė randa knygą ant naktinio stalelio, ir tada apie mus gali perskaityti ir ji, ir kiti žmonės. Juk jau ilgai buvo daromos užuominos, kad „dovana“ galima dalintis su kitais.

– Aš atsimenu.

– Tai, ką dabar tau sakau, Hildė skaito po to, kai jos tėtis, sėdėdamas Libane, įsivaizdavo, kad aš tau pasakoju, kaip jis sėdi Libane… ir įsivaizdavo, kad aš tau pasakoju, kaip jis sėdi Libane…

Sofijos galvoje staiga viskas ėmė suktis ratu. Ji pabandė permąstyti tai, ką buvo girdėjusi apie Berklį ir romantikus. Albertas Knoksas kalbėjo toliau:

– Bet tegu jie neįsivaizdina. Ir nesijuokia, nes toks juokas jiems gali įstrigti gerklėje.

– Kam gali įstrigti?

– Hildei ir jos tėvui. Apie juos juk kalbame?

– Bet kodėl jie neturi įsivaizdinti?

– Nes visai galimas daiktas, kad ir jie tėra sąmonė.

– Kaip tai įmanoma?

– Jeigu buvo įmanoma Berkliui ir romantikams, turi būti įmanoma ir jiems. Galbūt ir majoras tėra šešėlis knygoje, kurioje pasakojama apie jį ir Hildę, – suprantama, ir apie mudu, nes mes esam jų gyvenimo dalelė.

– Tai butų dar blogiau. Tada mes būtume šešėlių šešėliai.

– Bet galima įsivaizduoti, kad kažkur sėdi visai kitas rašytojas ir rašo knygą, kurioje pasakojama apie JT majorą Albertą Knagą, rašantį knygą savo dukrai Hildei. Šioje knygoje pasakojama apie tokį Albertą Knoksą, kuris nei iš šio, nei iš to ima siuntinėti kuklias filosofines pamokėles Sofijai Amundsen į Klėverveieno 3.

– Tu taip manai?

– Aš tik sakau, kad tai įmanoma. Mudviem, Sofija, šis rašytojas būtų nematomas Dievas. Tai, kas mes esame, ir viskas, ką kalbame ir darome, kyla iš jo, nes mes esame jis, bet niekada nieko apie jį nesužinosime. Mes įdėti į vidinę dėžutę.

Sofija ir Albertas ilgam nutilo. Pirmoji tylą nutraukė Sofija:

– Bet jeigu tikrai yra toks rašytojas, kuris kuria istoriją apie Hildės tėtį Libane, rašantį istoriją apie mus…

– Taip!

– … tada galima sakyti, kad ir jis neturi per daug įsivaizdinti.

– Ką tuo nori pasakyti?

– Vadinasi, kažkur giliai galvoje jis turi ir Hildę, ir mane. Bet ar negalima įsivaizduoti, kad ir jis gyvena aukštesnėje sąmonėje? Albertas pakinkavo galvą.

– Žinoma, Sofija. Ir tai įmanoma. O jeigu taip yra, jis privertė mus pradėti šį filosofinį pokalbį, norėdamas užsiminti apie šią galimybę. Tuomet jis norėjo pabrėžti, kad pats tėra bejėgis šešėlis ir kad ši knyga, kurioje gyvena Hildė ir Sofija, iš tikrųjų yra filosofijos vadovėlis.

– Vadovėlis?

– Nes visi mūsų pokalbiai, visi dialogai, Sofija…

– Taip!

– Iš tiesų yra monologai.

– Man ima rodytis, kad viskas virto sąmone ir dvasia. Džiaugiuosi, kad liko dar keletas filosofų. Filosofija, kurią taip gražiai pradėjo Talis, Empedoklis ir Demokritas, negali juk čia pasibaigti?

– Žinoma, ne. Aš papasakosiu apie Hėgelį. Jis buvo pirmasis mąstytojas, ėmęsis gelbėti filosofiją po to, kai Romantizmas viską pavertė dvasia.

– Nekantraudama laukiu.

– Kad mums nebetrukdytų dvasios nei šešėliai, eime į vidų.

– Be to, čia vėsoka.

– Skyriaus pabaiga!

Views All Time
Views All Time
4172
Views Today
Views Today
1
0 0