Rinkimų procedūrą įvairiose šalyse yra labai skirtinga, priklausomai nuo režimo tipo, valstybinės sąrangos, partinės sistemos ir kai kurių kitų faktorių. Konkrečių rinkiminių sistemų ypatybės yra pagrindas skirti keletą jų tipų. Rinkiminė sistema yra suma taisyklių, būdu ir procesų, taikomų formuojant atstovaujamosios valstybinės valdžios organus. Rinkiminės sistemos skiriasi viena nuo kitos įvairias bruožais. Rinkimų įstatymuose reguliuojama kandidatų iškėlimo ir registracijos tvarka, rinkiminės kampanijos normos ir taisyklės, rezultatų įvertinimo sistema.

Beveik visose šalyse įstatymas nurodo minimalų rinkėjų amžių ir kandidatų amžių; parlamento nariams jis yra paprastai ne mažiau 25-30 metų. pretendentams į prezidento postą kiek aukštesnis. Skirtinga yra kandidatų iškėlimo tvarka. Austrijoje ir Švedijoje kandidatus į parlamentą gali siūlyti tik politinės partijos, Vokietijoje – partijos ir piliečiai (tam reikia 200 rinkėjų parašų), daugelyje kitų šalių – tik rinkėjai (Prancūzijoje, Japonijoje, Indijoje tam užtenka vieno rinkėjo parašo, Airijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose reikia surinkti 10-25 parašus, Rusijoje – 200 tūkstančių parašų). Daugelyje šalių nepriklausantys jokiai partijai kandidatai privalo registruojantis palikti užstatą, kuris negrąžinamas, jei kandidatas negavo nustatyto minimumo balsų.

Objektyvaus ir vienintelio teisingo liaudies atstovų išrinkimo būdo nėra. Teoriškai gali pasiūlyti daug rinkiminės sistemos variantų, pagrįstų skirtingais principais ir siekiančių skirtingų tikslų, tačiau nė viena iš jų nebus tobula ir priimtina visoms politinėms jėgoms ir visoms gyventojų grupėms. Realiai susiformavo dvi pagrindinės sistemos – mažoritatinė ir proporcionali – ir mišri, vienokiu ar kitokiu būdu naudojanti dviejų pirmųjų sistemų principus.

Mažoritarinė sistema veikia 8 iš 23 išsivysčiusių Vakarų šalių. Pagal šią sistemą šalies teritorija yra padalijama į rinkimines apygardas, kuriose renkamas vienas ar keli deputatai. Išrinktu skaitomas tas, kandidatas (rečiau – kandidatų sąrašas) kuris surinko arba nustatytą absoliučią balsų daugumą (t.y. 50 % + 1 balsas iš visų, dalyvavusių rinkimuose), arba kandidatas, gavės daugiausia balsų. Pastaroji sistema dažnai vadinama “pirmas prie finišo” (first past the post) ir taikoma anglosaksų politinės tradicijos šalyse: Didžiojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Indijoje (pastaroji apskritai perėmė daug Westminterio modelio elementų). Jeigu reikalaujama absoliuti dauguma, arba bent tam tikras rinkėjų aktyvumas (balsavusių rinkimuose rinkėjų procentas), surengiami pakartotiniai rinkimai. Juose balsuojama už kandidatus, kurie pirmame rate surinko daugiausia balsų, tačiau pakartotinų rinkimų rezultatai vertinami skirtingai įvairiose šalyse: nugalėjusiu gali būti paskelbtas arba surinkęs absoliučią daugumą (tai dažniausiai praktikuojama šalyse, kur į antrą ratą išeina du pretendentai), arba paprastą daugumą (pav. Prancūzijoje, kur į antrąjį ratą patenka tie, kurie pirmajame surinko virš 10% balsų).

Mažoritarinė sistema turi keletą svarbių privalumų. Rinkėjai balsuoja už kandidatus, kurie žinomi apygardoje arba bent tampa žinomais rinkiminės kampanijos metu. Be to, ji gana efektyviai užkerta kelią į valdžią smulkioms partijoms, palanki stabilios legislatyvos formavimuisi, kliudo partinės sistemos fragmentacijai. Mažoritarinė sistema geriausiai veikia dvipartinės sistemos sąlygomis, kada šalyje veikia dvi maždaug vienodo pajėgumo partijos. Kitais atvejais mažoritarinė sistema gali pridaryti daug painiavos. Jeigu partinė sistema yra labai fragmentuota, rinkimų rezultatai gali labai iki neatpažįstamumo iškreipti realų jėgų santyki. Teoriškai visai įmanoma, kad konkuruojant 10 vienodo popoliarumo partijų, viena iš jų, surinkusi 10,01% balsų gali (jei įstatymas nenumato antrojo rinkimų rato) visas vietas parlamente ir pastarasis (ir jo suformuota vyriausybė) atspindės tik labai mažos rinkėjų dalies preferencijas: juk 89,99% dalyvavusių rinkimuose rinkėjų faktiškai balsavo prieš šią partiją. Tai, be abejo, hipotetiškas atvejis. Tačiau jei partinėje sistemoje dominuoja viena partija, labai dažnai atsitinka, kad apie 40% gautų balsų užtikrina 2/3 ar net 3/4 vietų parlamente. Dar blogiau, kad legislatyvos su tvirta dauguma gali būti suformuotos net tokiais atvejais, kada rinkimuose dalyvauja vos keliolika procentų rinkėjų. Be to, daugiapartiškumo sąlygomis mažoritarinė sistema gali skatinti įvairius politinius sandėrius: atskiros partijos gali susitarti nekonkuruoti tarpusavyje konkrečiose arba visose apygardose ir, jeigu toks sprendimas paskelbiamas paskutinę dieną prieš rinkiminių biuletenių patvirtinimą, kitų partijų šansai laimėti labai sumažėja. Tokie manevrai ypač būdingi besivystančioms šalims, kur tradicinės visuomenės mažiau teikia reikšmės ideologiniams ir politiniams principams. Pavyzdžiui, Indijos rinkiminėje praktikoje gausu priešrinkiminių sandėrių tarp kairiųjų ir dešiniųjų, sekuliaristinių ir religinių, bendranacionalinių ir aiškiai separatistinių partijų.

Rinkimų rezultatai mažoritarinėje sistemoje daug priklauso nuo rinkiminių apygardų sudarymo. Pavyzdžiui, didelė grupė, sudaranti reliatyvią rinkėjų daugumą dešimtyje apygardų, gali išrinkti daugiau savo atstovų, negu tokio pat dydžio grupė, sukoncentruota keliose apygardose. Todėl daugeliui partijų rinkimų rezultatus gali nulemti rinkiminių apygardų formavimo principai.

Daugelyje šalių taikoma vienaip ar kitaip modifikuota mažoritarinė sistema. Pavyzdžiui, nustatomas minimalus balsų procentas, kuri turi surinkti kandidatas-nugalėtojas, nustatomos kvotos (kitaip tariant, rezervauojamos vietos parlamente) etnininėms ar tautinėms mažumoms, nedidelių partijų surinkti balsai sumuojami ir vietos tarp jų padalinamos proporcingai gautų balsų skaičiui.

Daugumoje industrinių Vakarų šalių ir Lotynų Amerikoje veikia proporcinės rinkiminės sistemos. Rinkėjai balsuoja už partijas, tiksliau – įvairių partijų kandidatų sąrašus, ir mandatai skirstomi proporcingai gautų balsų skaičiui. Pavyzdžiui, jeigu partija A surinko 50% balsų, o partija B – 25%, tai parlamente, turinčiame 200 vietų, jos gauna atitinkamai 100 ir 50 mandatų, o išrinktais skaitomi tie kandidatai, kurie pateiktuose rinkėjams sąrašuose užėmė vietas ne žemiau 100-ios ir 50-os. Tokia maksimaliai supaprastinta proporcionali sistema veikia Izraelyje, kur partija gali pateikti savo sąrašą, surinkusi keletą tūkstančių rinkėjų parašų ir padavusi keletą tūkstančių doleriu užstato. Partija, surinkusi ne mažiau 1% balsų, gauna vietų skaičių, proporcinga gautų visoje šąlyje balsų procentui (praktiškai gali būti 1-2 % vietų daugiau, nes didesnėms partijoms pripliusuojami balsai, paduoti už partijas, nesirinkusias 1% balsų).

Yra du pagrindiniai proporcionalios sistemos variantai. Vienose šalyse (Nyderlanduose, Vokietijoje iki 1990 m.) rinkiminės apygardos neišskiriamos ir visuose balsavimo punktuose rinkėjai gauna identiškus biuletenius su partijų kandidatų sąrašais. Šitokia sistema suteikia pranašumą partijoms, kurios turi platų vietinių organizacijų tinklą arba bent rinkėjų paramą visoje šalyje. Kitas variantas yra daugiamandatinės apygardos (Airija, Japonija), vietas skirstant proporcingai balsų skaičiui, surinktam atskirose apygardose. Šiuo atveju smulkesnės ir regioninės partijos turi daugiau šansų gauti vietų parlamente.

Proporcinė rinkimų sistema palanki politinio pliuralizmo ir daugiapartinės sistemos vystymuisi ir gali gana tiksliai atspindėti politinių jėgų balansą šalyje – esant sąlygai, kad partinė sistema yra stabili, partijos turi plačią masinę bazę, o jų skaičius nėra labai didelis. Dėl šių proporcionalios sistemos privalumų ji daugelyje šalių pakeitė anksčiau taikytą mažoritarinę sistemą. Kitos priežastys buvo taika, kad ji sudarė palankesnes galimybes naujoms reformistinėms partijoms, o kartu padėjo išgyventi anksčiau dominavusioms, tačiau netekusioms plačios paramos partijoms (pav., agrarinėms, liberalioms), kurios mažoritarinės sistemos sąlygomis būtų išstumtos iš parlamento (būtent taip atsitiko Anglijos liberalams, kurie praeityje buvo pagrindiniais konservatorių konkurentais).

Proporcionali rinkiminė sistema turi nemaža kitų esminių trūkumų.

1) Parlamentinėse sistemose dažnai iškyla sunkumų, formuojant vyriausybę: jeigu nė viena partija neturi parlamente absoliučios daugumos vietų, tenka sudaryti margus daugiapartinius kabinetus. Tam sugaištama daug laiko, nes iškyla sunkumų, dalijantis prestižingiausius ir svarbiausius postus (ministro pirmininko, jo pavaduotojų, užsienio ir vidaus reikalų, gynybos ir kai kurių kitų ministrų postų). Be to, koalicinės vyriausybės nėra itin stabilios. Dažnai užtenka to, kad vienas iš koalicijos partnerių atšaukia savo atstovą iš vyriausybės ir kyla vyriausybinė krizė, kuri daugeliu atveju baigiasi neeiliniais rinkimais.

2) Politinės jėgos, kurios labai mažą paramą šalies mastu, gauna dalį valstybinės valdžios. Jeigu šalyje daug tokių maždaug vienodo pajėgumo partijų, parlamentas gali tapti neveiksmingu politinių debatų klubu, nekalbant jau apie minėtas vyriausybės sudarymo problemas.

3) Kadangi rinkėjai balsuoja už partijų sąrašus, daugumos kandidatų pavardės dažniausiai jiems yra visai negirdėtos, be to nėra beveik jokio ryšio tarp rinkėjų ir deputatų.

4) Partijų kandidatai labai priklauso nuo lyderio (geriausiu atveju – nuo partijos vadovybės), nes lyderis asmeniškai (arba siaura grupė) sprendžia, kokioje sąrašo vietoje įrašyti vieną ar kitą kandidatą. Daugeliu atveju, ypač jei partija maždaug žino, kiek vietų ji gali laimėti, tai reiškia, kad partijos lyderis faktiškai skiria deputatus.

5) Tai ne tik atveria kelią įvairioms manipuliacijoms, politinėms intrigoms partijos viduje, bet ir gali užtikrinti parlamente vietą net labai nepopuliariems politikams.

Visi abiejų rinkiminių sistemų trūkumai yra gerai žinomi. Todėl daugelyje šalių naudojamos modifikuotos arba mišrios sistemos: dalis mandatų skirstoma pagal mažoritarinę sistemą, dalis – pagal partijų sąrašus. Vokietijoje ir Rusijoje žemesniuosiuose rūmuose vietos dalijamos pusiau, Australijoje atstovų rūmai renkami pagal mažoritarinę modifikuotą (reikalinga absoliuti balsų dauguma) sistemą, senatas – pagal proporcinę. Kai kuriose šalyse (Australijoje, Airijoje) partijų sąrašuose rinkėjai patys atžymi kandidatų eilės numerius. Tose šalyse, kur legislatūrą sudaro dveji rūmai (tai ypač būdinga federacijoms), dažnai yra skirtinga rinkimų procedūra į viršutinius ir žemutinius rūmus. Žemutinių rūmų deputatai renkami viena ar kita tvarka tiesiogiai ir proporcingai rinkėjų skaičiui, o viršutinių rūmų deputatai vienose šalyse renkami tiesiogiai (JAV, Vokietijoje), kitur – netiesiogiai (Indijoje juos renka valstijų legislatūros, o dalį paskiria prezidentas), dar kitur viršutinius rūmus sudaro vietinės valdžios vadovai (Rusijoje – federacijos narių legislatyvų ir vyriausybių vadovai). Anglijoje Lordų rūmuose iš 1200 narių 4/5 yra paveldimi perai ir nepaveldimi perai, 2 arkivyskupai, 24 vyriausieji vyskupai ir kiti aristokratijos atstovai. Amerikoje Atstovų rūmų deputatai renkami proporcingai gyventojų skaičiui, Senato – po du nuo kiekvienos valstijos.

Įvairiausių modifikacijų ir abiejų sistemų kombinacijų yra labai daug. Taip vadinamose senose demokratijos rinkiminės sistemos yra nusistovėjusios, tačiau šalyse, kuriose demokratinis režimas yra jaunas, rinkimų įstatymai yra dažnai keičiami, ir kiekvienu konkrečiu momentu gana sunku tiksliai nusakyti, kiek yra rinkiminių sistemų pasaulyje ir kokiam iš pagrindinių trijų tipų jos priskirtinos.

Views All Time
Views All Time
12261
Views Today
Views Today
1
0 0