Įvadas

XIV – XVIa. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką. Fasaduose stengtasi pabrėžti horizontalias, statiškas linijas, įsigalėjo elementų pusiausvyra. Pastatams būdinga harmonija, dominuoja aiški erdvės struktūra.

Lietuvoje nauja architektūros kryptis pasirodė daug vėliau negu Italijoje, bet nedaug atsiliko nuo Š. ir V. Europos, kadangi su kai kuriomis Europos šalimis buvo palaikomi intensyvūs ekonominiai bei politiniai ryšiai. Be to, XVI a. Lietuva dar buvo savarankiška valstybė, jos ekonomika bei kultūra buvo tolygi pietinių šalių ekonomikai ir kultūrai.

Pirmiausia renesansas Lietuvoje ėmė plisti per turtingąjį sluoksnį: didikus, kurie savo vaikus mokė Prahos, Bolonijos, Sienos, Leipcigo, Vitenbergo universitetuose, kur šie susipažindavo su humanizmu ir renesanso kultūra. Kai kurie didikai (Goštautai, Radvilos, Sapiegos), vyskupai, vienas kitas turtingesnis miestietis kolekcionavo dailės kūrinius, meniškus ginklus, komplektavo bibliotekas.

Renesanso stiliaus pamoka Lietuvoje buvo italų renesansas, įgijęs manierizmo tendenciją, tačiau Lietuvos renesansas turėjo ir daug unikalių, savitų bruožų, jam būdinga savo krašto tikrovės matymas ir perteikimas.

Dažniausiai didikų pilis, rezidentinius rūmus projektuodavo vietiniai arba iš kitur atvykę architektai. Iš užsienio didikai kviesdavosi architektus dar ir tam, kad pademonstruotų savo pranašumą prieš lenkų feodalus.

Iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Abiejų stilių elementai derinami tarpusavyje, tik vėliau pereinama prie renesansinių konstrukcijų, formų, proporcijų. Didžioji dalis Lietuvoje išlikusių renesansinių pastatų yra dviejų epochų kūriniai, o kartais net ir trijų – gotikos, renesanso ir baroko. Daugiausiai išlikę renesanso laikotarpiu statytų bažnyčių, gynybinių rezidentinių pilių, mažiau – gyvenamųjų namų.

Gynybinės rezidentinės pilys

Tai buvo privačios feodalų pilys, tinkamos nuolatiniam gyvenimui – rezidentavimui ir gynybai, nes Krymo totorių puldinėjimai, karai su Švedija bei Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Dažnai, šalia pilies buvo kuriami sodai – parkai, tapę neatsiejama architektūros ansamblio dalimi.

Ankstyvesniu laikotarpiu statytoms pilims būdingi uždari kiemai, įvairūs gynybiniai įtvirtinimai, vėlesnės jau atviro tipo, iš gynybinių įtvirtinimų likę tik bokštai. Pastarosios vis labiau panašėjo į rūmus. Viena anksčiausių ir žymiausių pirmojo tipo pilių buvo Vilniaus žemutinė pilis, kurioje rezidavo Lietuvos didysis kunigaikštis. Žygimanto senojo iniciatyva 1520 – 1530 metais pastatyta pagal renesanso stilių.

Rūmus sudarė keli korpusai, supę uždarą kiemą. Kiekviename aukšte buvo vis skirtingo dydžio renesansiniai langai su nevienodais apvadais. Fasadai buvo lygūs, be įmantresnių puošybinių elementų, bet sienas užbaigė puošnus atikas. Priekinius rūmų fasadus į nelygias dalis skaidė keturkampiai bokštai su šaudymo angomis. Nesimetriškai išdėstytos durų ir vartų angos gausiai papuoštos orderiniais elementais. Sprendžiant pagal Smuglevičiaus akvarelę, šiaurinis korpusas buvo dviejų aukštų, irgi su atiku.

Rezidentiniai kunigaikščių rūmai buvo vieni pirmųjų ir svarbiausių renesanso architektūros statinių LDK. Labai gaila, bet 1655 m. gaisras padarė rūmams labai daug žalos, po to jie palaipsniui sunyko ir XIX a. pirmaisiais metais buvo nugriauti, dabar išlikusi tik rytinio korpuso dalis.

Šitame architektūriniame ansamblyje, į rytus nuo kunigaikščio rūmų stovėjo turtingų renesanso stiliaus formų Šv. Onos – Šv. Barboros bažnyčia. Žygimantas Augustas perstatė ją iš senesnės, gotikinės Šv. Onos bažnyčios. Manoma, kad ją kūrė italų architektas D. Činis, tačiau po Žygimanto Augusto  mirties ji likusi neužbaigta. Tai buvo vienanavė, su pus apskritu pagrindiniu fasadu bažnyčia, dengta nerviūriniu skliautu. 1666 m. Šv. Onos – Šv. Barboros bažnyčia nugriauta ir dabar tik likę pamatai liudija apie originalų renesansinį bažnyčios planą.

Dar vienas aukšto inžinerinio lygio ir savitas architektūros statinys – Biržų pilis, pastatyta 1586 – 1589 m. Kristupo Radvilos Perkūno iniciatyva. Pilis užėmė 9 ha. plotą, o stačiakampį kiemą juosė aukštutinis pylimas, gynybinis griovys ir žemutinis pylimas. Rezidentiniai rūmai buvo 3 – jų aukštų, o galinius fasadus puošė frontonų dekoratyviniai stulpeliai ar bokštai.

Pilis 2 kartus buvo nuniokota švedų, po ko jos atstatymo projektą parengė architektas Teofilis Spinofskis. Įrengti tikslių geometrinių formų pylimai ir gynybiniai grioviai. Rūmai, arsenalas, arklidės ir kiti pastatai buvo vėlyvojo renesanso stiliaus, kai kurios architektūrinės dalys pasižymėjo manieristiniu puošnumu. Pietinio rūmų fasado sienai gyvumo teikė įvairios renesansinės detalės: kampų rustika, vis kitokios formos langai bei karnizai.

XVI pab. – XVII pr. pradėtos statyti rezidentinės pilys pagal naujus statybos principus. Dužiausiai tokios pilys sustiprintos tik gynybiniais bokštais turi uždarus  kiemus.

Turbūt pirmas tokią pilį XVII am. Pradžioje pasistatydino Benediktas Sapiega Alšėnuose. Erdvų stačiakampį kiemą juosė dviejų aukštų rūmų korpusai. Korpusų fasadai lygūs, monumentalūs, vyravo horizontalios linijos ir plokštumos. Mūras – mišrios plytų ir akmenų konstrukcijos, rištas kalkių skiediniu. Perdangos, kaip ir būdinga renesansui – sklaitinės, sienos dekoruotos stiuko lipdiniais. Horizontalių korpusų ir vertikalių bokštų tūrių kompozicija komplekso siluetui teikė dinamikos ir plastiškumo. Deja, bokštai, uždengti smailėjančiais stogeliais, buvo gyvenami ir beveik jokios gynybinės reikšmės neturėjo.

Alšėnų pilis artima kitų LDK pilių architektūrai, bet turėjo ir savitų bruožų, kurie buvo būdingi Niderlandų renesansui, ypač dekoratyvinėse formose ir puošyboje.

Jurbarko rajone, Nemuno žemupyje, raiškiai į kraštovaizdį įsijungusi stovi Raudonės pilis. Pastatyta XVI amžiuje turtingo feodalo Krišpino Kiršenšteino iniciatyva. Iš pradžių buvo pastatyti tik du korpusai, kurie su aptvarinėmis sienomis formavo uždarą kiemą. Amžiaus pabaigoje buvo pristatytas renesansinis korpusas ir bokštas, kurį užbaigė karnizai ir kūginis stogas. Taip XVI – XVII a. riboje buvo sukurtas monumentalus renesansinis ansamblis.

Korpuse ir bokštuose buvo daug įvairių formų šaudymo angų. Interjeras buvo turtingai dekoruotas taikomosios dailės dirbiniais. Pirmo aukšto salę dengė cilindrinis skliautas. Aplink rūmus 25 ha. plote plytėjo parkas prisodintas įvairios augalijos.

Nepaisant to, kad XVIII a. vakarinė siena su vartų statiniu buvo nugriauta, pilis išliko kaip vienas ryškiausių renesanso architektūros pavyzdžių.

Renesanso formų išliko ir monumentalioje Panemunės (Gelgaudų) pilyje, pradėtoje statyti 1604 m. ant dešiniojo Nemuno kranto. Manoma. Kad ją statęs architektas P. Nonchartas. Trapecijos plano kiemą supo trys korpusai bei gynybinė siena su šaudymo galerijomis. Korpusų fasadai tinkuoti pilku tinku, karnizai ir langų kraštai baltinti. Langai dideli, renesansiniai, su metalinėmis grotelėmis. Svarbiausi pilies architektūriniai akcentai – du keturaukščiai cilindriniai bokštai. Skirtingų spalvų horizontalios juostos dalino juos į tarpsnius. Kiemo fasadų vaizdą įvairino asimetriškai įkomponuotos durų ir langų arkos.

Rūmus supo peizažinis parkas ir penki kastiniai tvenkiniai.

Vėlesnės rekonstrukcijos keitė pilies struktūrą, bet ji iki šiol liko vienu įspūdingiausiu rezidencinių pilių pavyzdžiu.

Rūmai

Nuo XVII a. vidurio didikai ėmė statydintis renesansinius mūrinius gyvenamuosius namus. Paprastai tai nedideli, dviaukščiai, stačiakampio plano rūmai su bokštais kampuose, kurie neturėjo jokios strateginės reikšmės. Tokų rūmų planas, kuris turėjo bendrų bruožų su Niderlandų, Flandrijos lakoniško plano rūmais.

Lietuvis rūmų su kampiniais bokštais statybos tradicijai priklauso Gaidžiūniškių rūmai, sumūrinti 1610 – 1612 m. Vilniaus karališkojo dvaro architekto Petro Nonharto iniciatyva.

Rūmai stačiakampiai, su keturiais kampiniais cilindriniais bokštais. Planas labai nesudėtingas, dalį patalpų dengia cilindriniai skliautai  su liunetėmis. Langai stačiakampiai, bokštų – nedideli arkiniai. Lygius fasadus vainikuoja kuklus karnizas. Pagrindinio fasado centre – renesansinis portalas. Pastato pobūdis, sprendžiant pagal cilindrinius bokštus ir šaudymo angomis su 1,6 m. storio sienas, aiškiai gynybinis.

Beveik tuo pat metu statyti ir Siesikų rūmai, esantys Ukmergės rajone, pietiniame Siesikų ežero krante. Iš keturių bokštų teliko du. Originalus šiaurės rytų cilindrinis bokštas su pusapskričiu arkų langais. Du jo tarpsnius užbaigia plačios frizinės juostos, o visą bokštą vainikuoja karnizas, bendras su pastatu.
Rūmų fasadai beveik be jokių dekoratyvinių puošmenų, lygūs, juos skaido taisyklingai išdėstytų langų eilės.

Savo monumentaliu tūriu Siesikų rūmai darniai įsiterpia į lygumų kraštovaizdį.

Kitokios architektūrinės išraiškos yra Raudondvario rūmai, statyti Jono Dzevaltausko prieš 1615 m. ant dešiniojo Nevėžio kranto. Ansamblį sudarė Didieji ir Mažieji rūmai. Renesanso architektūros formas geriausiai atspindi Didieji rūmai. Lygiose rūmų fasado plokštumose ritmiškai išdėstyti langai ir durys. Frizas ir kelių juostų karnizas vainikuoja sienas. Renesansui būdingas pusiau apskritas velenėlis skiria frizą nuo sienų plokštumos. Cilindrinis bokštas, dengtas kūginiu stogu, rūmų siluete kaip vertikali dominantė, bet vargu ar jis turėjo kokią nors gynybinę reikšmę.

Svarbiausios renesansinių pilių ir rūmų ypatybės – didingumas ir meninis saikas, darni jungtis su aplinka, architektūros formų įvairumas.

Gyvenamieji namai

Nepakeistų namų, statytų renesanso laikotarpiu, išliko mažai. Dažniausiai tai buvo nesudėtingo plano, dviaukščiai namai, nors planai ir forma priklausė nuo savininko turtingumo, namo paskirties, vietos. Renesansinė apdaila buvo saikinga, puošniausi fasadai išeidavo į gatvę. Nuo XVI a.vidurio fasadai tinkuojami, plokštumos skaidomos vertikaliais piliastrais, sienos juosiamos frizais bei karnizais. Kai kurie namai puošti atikais su piliastromis, bet dažniausiai dengti stačiašlaičiais stogais.

Pagal plano schemą bei konfigūraciją namai gali būti skirstomi į stačiakampius, kampinius, namus su pusiau uždarais kiemais ir namus su uždarais kiemais.

Renesansui būdingas stačiakampio plano namas išliko Kaune, Vilniaus g. 20. Grynai renesansinių formų yra antrasis aukštas ir frontonas, nes rūšys ir pirmasis aukštas statyti kiek anksčiau, todėl jų architektūra gotinė.

Aukštai atskirti reljefine juosta, fasadą užbaigia skydas, kurio abiejose pusėse yra ketvirtadalio apskritimo sparnai. Pagrindiniame fasade simetriškai išsidėstę stačiakampiai langai, o rytiniame fasade visai nesilaikyta simetrijos, langai išdėstyti laisvai.

Namo pagrindinis akcentas – renesansinis 1,5 plytos storio frontonas, dekoruotas piliastrais ir arkinėmis nišomis, kas to laiko statybose buvo nauja, tačiau šios renesansinės formos santūriam frontonui teikė grakštumo.

Kampinio namo namai buvo statomi taip, kad ilgasis korpusas būtų šonu į kiemą, o trumpesnieji – šonu į aikštę ar gatvę. Fasadai, išeinantys į gatves, turėjo frontonus arba aukštus atikus, kurių pasitaiko labai originalių.

Tokio plano yra namas Vilniuje Didžiojoje g. 4, statytas XV a., o rekonstruotas – XVI a. iš aplinkinių namų išsiskiria monumentaliu tūriu ir originalia atikine siena. Po XVI a. rekonstrukcijos pagrindinio fasado kompozicija įgijo itališkojo renesanso formas. Pirmuose dviejuose aukštuose išsiskiria dvi eilės aukštų langų, bet nėra jokių karnizų ar skaidymų. Tik virš antrojo aukšto – tiesus karnizas, ant kurio ir užstatyta aukšta atikinė siena. Jos plokštumą skaido arkutėmis sujungti siauri piliastrai.

Namas Kauno Rotušės a. 10 statytas greičiausiai XVI a. XVII a. pirmojoje pusėje rekonstruotas ir gerokai praplėstas. Pristatytas naujas korpusas, po juo įrengtas 2 dalių korpusas. XVII – XVIII a. priklausė Zabielų šeimai.

Rekonstruotas 1961 – 64 m. pagal D. Zareckienės projektą, atkuriant renesansinį pagrindinį fasadą, kurį dailina tamsiai pilkas tinkas su smulkios anglies ir pelenų priemaišomis. Ryškūs balto tinko langų apvadai skaido fasadą, kurį vainikuoja platus frizas ir stambus karnizas. Fasadas aiškiai renesansinis, asimetriškas. Pirmojo aukšto langai maži, užtai antrojo – daug didesni, beveik stačiakampiai.

Namai su pusiau uždarais kiemais buvo statomi lygiagrečiai, netoli vienas nuo kito, galais į gatves arba aikštes. Renesansinius frontonus dažniausiai turėjo namų galai į gatves. Tokiu gyvenamųjų namų yra išlikusių Vilniuje ir Kaune.

Namas Vilniaus m. Didžioje g. 3 statytas XVII a. pradžioje. Fasadų sienos lygios, langai be pavadų. Kiemo įvažiavimas dengtas cilindriniu skliautu, kurį dekoruoja gipsiniai lipdiniai. Stačiakampiai langai išdėstyti ritmiškai, o pagrindinio fasado simetrijos ašį pabrėžia renesansinis įvažiavimo portalas.

Namas Kauno m. V. Kuzmos g. 71. Svarbiausias šio namo akcentas yra puošnus vėlyvojo renesanso formų frontonas, užimantis beveik pusę fasado aukščio. Horizontalios juostos jį skiria į tris nelygius tarpsnius. Visą kompoziciją užbaigia pusapskritė arka. Iš šonų tarpsnius remia karnizai, ant kurių yra degto molio dekoratyvių pumpurų liekanos.

Toks frontonas tėra vienintelis Lietuvoje, jis atspindi Nyderlandų vėlyvojo renesanso architektūros ypatybes.

Namai su uždarais kiemais pasitaiko tik Vilniuje. Tokie namai statyti ne iš karto, todėl stiliaus atžvilgiu nėra vieningi. Juose pasitaiko nemažai gotikos elementų, lakoniškų, renesansinių formų. Namas Vilniaus m. Sorbio g. 32 statytas XVII a. pradžioje. Nedidelį uždarą kiemą supa dviaukščiai korpusai. Planas gana paprastas: patalpos išdėstytos viena eile, dengtos cilindriniais skliautais su liunetėmis. Kiemo architektūros formos santūrios, lakoniškos, proporcijos sunkios, būdingos Vilniaus renesansui.

Kulto pastatai

Pirmieji renesanso stiliaus kultiniai pastatai pastatyti XVI a. pirmojoje pusėje, nors dar dažnai jų konstrukcija, fasadų struktūra ir kompozicija panaši į gotikos. Vėliau pereita prie paprastesnės, lankstesnės konstrukcijų sistemos, plinta renesansiški karnizai, sandrikai, langų apvadai. Tinkuojamos sienų plokštumos tinkas teikė savotiško dekoratyvumo. Skliautai puošiami renesansui būdingomis geometrinio rašto dekoratyvinėmis tinko braukomis. Renesansiniam laikotarpiui būdinga ir nedidelės parapinės bažnyčios, ir sudėtingi vienuolynų ansambliai.

Atsižvelgiant į kulto pastatų plano ir erdvės struktūrą, jie skirstomi į tris tipologines grupes.

Viena jų – stačiakampiai vienanariai kulto pastatai, kurių planas paprastas ir dažnai tokios bažnyčios turi bokštą ar net kelis.

Geriausiai iki šios išlikęs toks pastatas – Pašušvio bažnyčia. Pastatyta Šušvės ir Žadikės upių santakos pakrantėje Pašušvio valdytoji M. Šimkevičiaus iniciatyva 1553 m.

Pagrindiniame fasade simetriškai išdėstyti keturi piliastrai, virš kurių eina karnizas. Vidaus erdvę dengė cilindriniai skliautai su liunetėmis. Vertikalią centrinę fasado ašį pabrėžia du piliastrai, tarp kurių įterptos durys. Piliastrai taip pat skaido ir sienų plokštumas. Meninės šios bažnyčios formos itin gražios, nors ir ji religinių kovų metu buvo naudojama ir gynybai. Kitų tokios paskirties bažnyčių formos lakoniškesnės, paprastesnės.

Tokio tipo yra ir Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčia, pastatyta Leono Sapiegos iniciatyva 1627 m. Bažnyčia kartu su Bernardinų vienuolynu ir varpine sudaro raiškų ansamblį, turintį ne tik renesanso, bet ir gotikos bruožų.

Stačiakampės bažnyčios vakarų fasadas plastiškas, arkiniai langai, nišos ir piliastrai jame yra dominuojantys elementai. Viršuje kyla aukštas frontonas, kurio apatiniame tarpsnyje išdėstytas arkines nišas puošė freskos, o patį frontoną užbaigia pus apskritinis sandrikas, o šonus remia dvi paprastos voliutos.

Šiaurinį tinkuotą fasadą baigia platus renesansinis karnizas. Šiauriniame fasade ryškus gotikos architektūros poveikis.

Bažnyčios vidinė erdvė dengta cilindriniu skliautu su liunetėmis, kurį remia keturios poros piliastrų. Dekoratyvinės tinko nerviūros sudaro geometrinį žvaigždžių ir rozečių ornamentą.

Prie galinės sienos stovi vienintelis Lietuvoje išlikęs renesansinis įvairiaspalvio marmuro ir alebastro altorius. Jis yra plokščias, aukštas, trijų tarpsnių, kuriuos skaido dorėninės ir korintinės kolonos. Visą altoriaus architektūrinę kompoziciją įprasmina skulptūra.

Šv. Mykolo bažnyčia yra vienas gražiausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus renesanso architektūros pavyzdžių, kuris turi nemažai bendrų bruožų su XVII a. I pusės Liublino renesanso. 

Kėdainių Evangelikų Reformatų bažnyčia pradėta statyti 1637 m. Kristupo Radvilos, o užbaigta jo sūnaus Jonušo 1653 m. Tai stačiakampio plano, vienenevė bažnyčia su keturiais nedideliais bokšteliais kampuose. Masyvūs piliastrai skiria gilias nišas, kurios skaido fasadus. Tarp piliastrų – aukšti langai arba arkinės nišos. Pagrindinį fasadą piliastrai suskaido į tris dalis su trimis įėjimais. Segmentinis sandrikas, paremtas piliastrais, vainikuoja centrinio  įėjimo portalą. Kitų įėjimų portalai su trikampiais sandrikais ir apvadais. Dekoratyvios tinko nerviūros skirsto lubas į aštuonkampius, apskritimus ir trikampius.

Renesansinių formų ąžuolinė sakykla buvo ornamentuota  sudėtingais drožiniais.

Bažnyčia darniai įsiterpia į miesto centro bendrą vaizdą.

Videniškių bažnyčia ir vienuolyno pastatų ansamblis pastatytas 1618 m. feodalo M. Giedraičio iniciatyva.

Pagrindiniame fasade kyla svarbus  šio ansamblio akcentas – bokštas, abipus kurio išsidėstę vėlesni pastatai. Bokšto aukštis – 33 metrai, jis nesuskirstytas į jokius tarpsnius, tik du piliastrai paryškina priekinį fasadą. Bokšto tūris derinasi su visu bažnyčios tūriu.
Navos ir presbiterijos išorines sienas skaido piliastrai, kuriuos jungia bendras vainikuojantis karnizas.

Navos ir presbiterijos dengia cilindriniai skliautai su liunetėmis, puošti smulkiomis dekoratyvinėmis tinko nerviūromis. Altoriuose yra vertingų renesansinių paveikslų.

Vilniaus Šv. Stepono bažnyčia statyta 1600 – 1612 m. pagal kunigo S. Visockio iniciatyvą. Tai vienanavis lotyniško kryžiaus plano pastatas. Pagrindiniame fasade stovėjo apvalus bokštas, abipus kurio kurio glaudžiai du siauresni bokštai su  stačiakampėmis  šaudymo angomis. Fasadus skaido poriniai piliastrai, tarp kurių – stačiakampės nišos su pusiau apskritu viršum ir apačia. Vidaus erdvę dengia kryžminiai skliautai.

Antra kulto pastatų tipologinė grupė yra stačiakampiai trinaviai haliniai kulto pastatai su gana įvairiais tūriu, erdve ir plotu. Planą sudaro trys nevienodo pločio navos, presbitorija ir zakristija. Išorinės formos lakoniškos. Renesanso meninės savybės neretai susipynusios su gotikos reliktais. Didžioji dalis šių pastatų buvo daugiau ar mažiau rekonstruota.

Vienas žymiausių šios grupės pastatų yra Vilniau katedra, kuri žymesnių renesansinių bruožų įgijo po 1530 m. gaisro atliktos rekonstrukcijos, užsitęsusios iki 1557 m.

Iš XVI a. perstatytų koplyčių didumu išsiskiria Karališkoji koplyčia su stiuko lipdiniais dekoruotu kupolu. Vienų plokštumas skaido piliastrai, tarp kurių įterptos arkinės nišos. Minėtieji bruožai leidžia Karališkąją koplyčia priskirti renesanso stiliaus.

Dar vienas trinavis nalinis kulto pastatas  – Rykantų bažnyčia.renesansą atspindi įspūdingas frontonas, susidedantis iš dviejų tarpsnių: apatinio horizontalaus ir viršutinio trikampio. Apatinį ir viršutinį tarpsnius skaido piliastrai bei gilios arkinės nišos. Tokia sudėtinga frontono kompozicija – unikalus reiškinys. Vertikalią fasado kompozicijos ašį pabrėžia pagrindinės durys, kvadratinė niša virš jų ir arkinis langas. Trinavę vidaus erdvę skaido dvi poros aštuoniakampių kolonų, o freskomis bažnyčią 1668 m. dekoravo Jonas Jonavičius.

Veliuonos bažnyčią statydino LDK kancleris A. S. Radvila. Lėšos statyboms buvo surinktos iš miestiečių ir apylinkės dvarų baudžiauninkų.

Renesansą bažnyčioje žymi piliastrų ritmas, dekoratyvios skliauto nerviūros bei rami ir harmoninga fasadų kompozicija. Raudonomis stiegėmis dengtas stogas kontrastavo su baltomis sienomis.

Sienas dalija piliastrai, o centrinės navos ir presbiterijos skliautą puošia žvaigždžių rašto tinko nerviūros.

Bažnyčia iš tolo matosi Nemuno klonio panoramoje.

XVII a. I-oje pusėje pastatytas Kauno ŠV. Trejybės bažnyčios ir vienuolyno pastatų ansamblis. Šiaurės vakariniame Rotušės  aikštės kampe išsidėsčiusį ansamblį tveria aklinos mūro sienos. Vienuolynas pradėtas kurtis dar XVI a. pabaigoje sklype, kuris buvo užstatytas miestiečių namais. vIenuolyno teritorija apėmė du gyvenamuosius kvartalus, o 1621 m. panaikinta juos skyrusi gatvė. Po 1624 metų gaisro, kuris labai nusiaubė vienuolyną, jo teritorija buvo perplanuota: pastatyta ŠV. Trejybės bažnyčia ir vienuolynas, nugriautos buvusių gotikinių namų liekanos, užtat gerai išliko pagrindiniai renesanso epochos statiniai. Šv. Trejybės bažnyčia stovi pietiniame ansamblio krašte, iš visos aplinkos išsiskirdama stamboku savo tūriu. Pastatyta gaisro (1624 – 1634 m.) nuniokotų mūrinių gyvenamųjų namų vietoje. Bažnyčios pastate ryškūs vėlyvojo renesanso stiliaus bruožai. Sienos tinkuotos, sumūrytos iš plytų. Trinavio halinio tūrio pastatas – stačiakampis, su siauresne ir žemesne presbitorija. Platūs piliastarai, tarp kurių išsidėstę smailiaarkiai langai, skaido fasadus. Vakarų fasade padarytos renesansinės nišos skulptūroms. Sienų fonas gana šviesus, jame ryškiai išsiskiria pilki elementai. Vidaus erdvę dengia kryžminiai ir cilindriniai skliautai.

Vienuolyno centriniai rūmai yra vienas vertingiausių renesanso epochos pastatų. Jų architektūroje ryški Niderlandų manierizmo įtaka. Rūmai išsidėstę ansamblio centre, lygiagrečiai su bažnyčia. Pastatyti prieš 1634 m. A. Masalskio lėšomis. Sienos mūrytos iš plytų, tinkuotos, pamatai – akmenų ir plytų.

Vėlyvojo renesanso formų fasadus skaido nišos ir langai su tiesiais sandrikais. Frontone sutelkta daug puošybos elementų. Pačioje kompozicijoje dominuoja horizontalios linijos. Karnizai skiria frontoną į tris tarpsnius, kurių pakraščiais vinguriuoja voliutos, o frontono viršūnėje esantį sandriką puošia triguba kalto metalo šalelė.

Trečioji kulto pastatų grupė yra kryžminiai vienanaviai ir trinaviai pastatai, kurių įvairesni tūriai ir interjero erdvė, sudėtingesnė kompozicija, simetriškas arba asimetriškas planas. Tokia yra Vilniaus ŠV. Stepono bažnyčia, kuri pastatydinta 1600 – 1612 m. kunigo S. Visockio iniciatyva.

Jauki interjero erdvė dengta kryžminiu skliautu. Fasadai tinkuoti pilku tinku su pelenų priemaišomis, vėliau pertinkuoti baltai. Fasadus skaido poriniai piliastrai, o tarp jų įsiterpusios nišos bei segmentiniai langai su apvadais.

Tai originalaus tūrio, grakščių proporcijų ir darnių formų bažnyčia.

Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia pastatyta 1595 – 1625 m. Net ir po kelių rekonstrukcijų išliko savitų renesansinių tūrio ir erdvės bruožų.

Bažnyčios planas simetriškas, kryžminis. Portalo dekoras turi daug Šiaurės Europos renesanso elementų. Stogelį laiko dvi lieknos kolonėlės, abipus kurių išsidėstę dekoratyvūs elementai, kas irgi būdinga Šiaurės Europos renesansui. Bažnyčios sienas skaido liekni piliastrai, kuriuos jungia frizas – originalus romaninio stiliaus motyvas, atgijęs Lietuvos renesanse.
Skliautas dekoruotas renesansui būdingu tinko nerviūrų raštu.

XVI – XVII a. pirmoje pusėje buvo nemažai pastatyta renesansinių kulto pastatų, bet dalis jų buvo nugriauta, dalis rekonstruota, tačiau vis tik kulto pastatuose gausiausiai išliko renesanso stiliui būdingų savybių.

Rotušės

Pati pirmoji rotušė greičiausiai buvo pastatyta XIV a. pabaigoje Vilniuje. Naujų renesansinių rotušių statybą stimuliavo miestų kūrimo sąjūdis, prasidėjęs XVI a. viduryje. Tokių rotušių planas buvo stačiakampis arba kampinis. Patį tūrį lėmė miesto didumas, gyventojų skaičius, magistrato turtingumas. Beveik visos renesansinės rotušės buvo arba nugriautos, arba pritaikytose kitiem reikalams. Iki šiol išliko tik Kėdainių rotušė, nors irgi su kai kuriais pakeitimais. Daugiausia renesansinių formų išliko pagrindiniame fasade, kurį ritmiškai skiria platūs piliastrai. Tarp piliastrų įterpti stačiakampiai langai. Renesansinio profilio karnizas vainikuoja piliastrus.

Išvados

Renesansas “…buvo didžiausias pažangus perversmas, kokį ligi tol buvo išgyvenusi žmonija.” (F. Engelsas). Šis pažangus laikotarpis pakeitė žmonių pasaulėžiūrą, padėjo išsivaduoti iš scholastinio mąstymo būdo ir buvo prieinamas platiesiems visuomenės sluoksniams. Humanistai skatino visapusiškai plėtoti žmogaus asmenybę, skelbė mokslinį grožio supratimą. Renesansas tampa savotišku, modernesniu antikos meno atkartojimu: “Italijoje nematytai suklestėjo menas, kuris buvo lyg klasikinės senovės atgarsis, tokio jo lygio daugiau niekada nepavyko pasiekti.” (F. Engelsas).

Lietuvoje renesansas plito per pasiturintįjį sluoksnį ir įgavo savitų, originalių bruožų. Itin daug renesansinių detalių randama kulto pastatuose, didikai statėsi rezidentinius rūmus pagal renesansinę tradiciją.

Renesansiniuose pastatuose vyravo ramios, lygios plokštumos, cilindriniai skliautai, puošti dekoratyvinėmis tinko juostomis.

Daug renesansinių pastatų buvo sunaikinta gaisrų, karų metu, tačiau išlikę pastati ar jų fragmentai byloja apie išties nepaprastą, ypatingos harmonijos ir santūrumo meninį stilių.


Literatūra:
1. Levandauskas V. “Šiaulių renesanso paminklai”. Kaunas, Mintis 1988;
2. Minkevičius J. “Lietuvos architektūros istorija. II t. Nuo XVII amžiaus iki XIXa. vidurio”. Vilnius, Mokslas 1987.

Views All Time
Views All Time
20249
Views Today
Views Today
1
0 0