Jis vadinasi Barnardo 68. Yra Gyvatnešio žvaigždyne už 300 šviesmečių nuo mūsų. Priklauso vadinamųjų Boko globulių, t. y. tamsių ir šaltų molekulinių debesų kategorijai. Tokiems debesims traukiantis susidaro naujos žvaigždės, planetų šeimos.

Barnardo 68 nedidukas: nuo vieno jo krašto iki kito – 12 000 av, t. y. mažiau nei du trilijonai kilometrų. Ūko masė prilygsta pusantros Saulės, taigi iš jo galėtų susidaryti viena Saulės masės arba pulkelis mažesnių žvaigždžių – raudonųjų nykštukių. Norėdami įsitikinti, ar šis procesas nėra prasidėjęs, Harvardo-Smitsono astrofizikos centro darbuotojai stebėjo šį debesį Ispanijoje esančiu 30 m skersmens IRAM radioteleskopu.

Pasirodo, debesis nei sukasi, nei traukiasi. Įvairiose jo vietose medžiaga elgiasi skirtingai: tai krinta į centrą, tai tolsta nuo jo. Vaizdžiai tariant, vienišas tamsus debesis tarytum virpa. Spėjama priežastis – supernovos sprogimas. Smūginė sprogimo banga galėjo nuplėšti išorinius debesies sluoksnius ir palikti virpančią tankiausią ir šalčiausią jo dalį (debesies temperatūra 10 K).

Įdomiausia tai, kad Barnardo 68 virpėjimas identiškas maždaug prieš 30 metų aptiktam Saulės paviršiaus bangavimui (žr. helioseismologija). Rasta daugybė šio bangavimo periodų nuo 3 minučių iki kelių valandų. Debesyje, pasak tyrėjų, taip pat pavyko išskirti kelis pulsavimo periodus, tik jie kur kas ilgesni – apie 250 000 metų.

Barnardo 68 tyrimų rezultatai bus aprašyti žurnalo „Astrophysical Journal“ 2003 m. kovo 20 d. numeryje. Siekiant išsiaiškinti, ar debesies pulsacija yra atsitiktinis, ar visuotinis reiškinys, Harvardo-Smitsono astronomai rengiasi stebėti kitus palyginti netoli esančius molekulinius debesis.

Z. Sviderskienė
Parengta pagal CfA informaciją

Views All Time
Views All Time
3028
Views Today
Views Today
1
0 0