Prūsų Kalba – pusiau gyva. Pasak kalbininko, baltisto, VDU Letonikos centro vadovo profesoriaus Alvydo Butkaus, būtent Prūsų Kalba „yra arčiausiai prokalbės. Jei Prūsų Kalba būtų gyva, jai tektų archajiškiausios indoeuropiečių Kalbos laurai. Dabar jie tenka Lietuvių Kalbai. Ji yra archajiškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių Kalbų. Tačiau 6 puslapiai prūsiško teksto pirmuose dviejuose katekizmuose ir 54 puslapiai trečiajame katekizme yra lašas jūroje. Naujoji Prūsų Kalba – tai ne senosios gaivinimas, o kūrimas pagal analogiją su išlikusiomis formomis bei su Lietuvių ir Latvių Kalba“.

Rimčiausiais Prūsų Kalbos tyrinėjimais A. Butkus vadina V. Toporovo (http://prussk.narod.ru), Vytauto Juozapo Mažiulio, Michailo Jekimovo (dar žinomo kaip Mikkelis Klussis ir Letas Palmaitis; http://wirdeins.prusai.org/ , http://donelaitis.vdu.lt/prussian), Janio Endzelyno (1873-1961) darbus.

V. J. Mažiulis (1926-2009) išleido net kelias solidžias Knygas, skirtas Prūsų Kalbos tyrinėjimams: „Prūsų Kalbos paminklai“ (1966-1981), „Prūsų Kalbos etimologijos žodynas“ (1988-1997), „Prūsų Kalbos istorinę gramatiką“ (2004).

Be minėtų katekizmų, dar egzistuoja vadinamasis Elbingo žodynėlis (http://www.prusistika.flf.vu.lt/Tekstai/Elbing.html), Simono Grunau žodynėlis (http://www.prusistika.flf.vu.lt/Tekstai/Grunau.html) bei keli smulkieji Prūsų Kalbos paminklai, taip pat – prūsiški toponimai ir antroponimai.

Elbingo žodynėlis – seniausias žinomas Prūsų ir apskritai Baltų rašto paminklas, surastas 1825 metais Elbingo (dab. Lenkija) mieste. Žodynėlis, kuriame yra 186 puslapiai (paskutinis tuščias), nurašytas nuo originalo, sudaryto XIII-XIV a. Elbingo žodynėlyje – 802 prūsų ir vokiečių Kalbos Žodžių, sugrupuotų į 32 temines grupes, pvz., religinės sąvokos, įrankių, gyvūnų, augalų, spalvų pavadinimai ir pan. Jau pirmas žodynėlio žodis deywis atspindi pagrindinį Prūsų Kalbos garsyno skirtumą nuo rytų Baltų Kalbų – išlaikytą baltišką dvibalsį ei, kuris, pvz., Lietuvių Kalboje tam tikrais atvejais pavirto į ie, plg. lie. dievas. Žodynėlio duomenys rodo, kad Prūsų Kalboje buvusios trys daiktavardžių giminės: vyriškoji (pvz., deywis), moteriškoji (pvz., saule) ir bevardė (pvz., assaran [sk. azaran]). Taigi Prūsų Kalboje buvusi išlaikyta sena indoeuropiečių Kalbų ypatybė – bevardė giminė, iki šių dienų išlikusi, pvz., rusų ar vokiečių Kalbose, tačiau išnykusi Lietuvių Kalboje: pastarojoje visi buvę bevardės giminės daiktavardžiai yra perėję į vyriškąją giminę, plg. minėtojo pr. assaran lietuvišką atitikmenį ežeras.

Simono Grunau (1470-1531) žodynėlyje – 101 prūsiškas Žodis, išverstas į lotynų Kalbą. Ir Elbingo žodynėlio autorius, ir jo tiek perrašinėtojas buvo vokiečiai, o ne gimtakalbiai Prūsai, dėl to žodynėlyje yra nemaža klaidų bei netikslumų. Dar daugiau klaidų yra žodynėlyje, įdėtame į XVI a. Simono Grunau „Prūsų kroniką“.

Prūsų Kalba – tai iki šių dienų neišlikusi Baltų Kalba, dar iki XVIII a. pradžios vartota dabartinės Karaliaučiaus srities teritorijoje bei piečiau jos esančioje Lenkijos dalyje. Kitaip nei vienintelės dvi gyvosios Baltų Kalbos, – Lietuvių ir Latvių, – kalbininkų vadinamos rytų Baltų Kalbomis, Prūsų Kalba priskiriama vakarų Baltų Kalbų pogrupiui, kuriam, manoma, galėjusios priklausyti dar ir Jotvingių bei Kuršių Kalbos. Iš visų mirusių Baltų Kalbų Prūsų Kalba visų pirma išsiskiria tuo, kad ji apie save yra palikusi ne tik fragmentinius liudijimus ja kalbėjusių Žmonių gyventos teritorijos vietovardžiuose bei istorijos šaltinių menamuose asmenvardžiuose, bet ir rašytinių paminklų – jais remdamiesi mokslininkai šiandien gali ne tik pakankamai patikimai atkurti pačią Kalbą, bet ir šį tą spręsti apie Prūsų materialinę bei dvasinę Kultūrą. Maždaug prieš pustrečio tūkstančio metų savarankišką raidos kelią pradėjęs vakarų Baltų Kalbų pogrupis, o vėliau ir iš jo išsirutuliojusi Prūsų Kalba iki pat išnykimo XVII/XVIII a. sandūroje (pasak vieno 1700 m. datuojamo istorinio liudijimo, 1677 m. miręs paskutinis prūsiškai kalbėjęs Senelis Kuršių nerijoje, tačiau „tenai tokių dar esą“) laikui bėgant įgijo įvairių specifinių, tik sau būdingų bruožų, neaptinkamų kitose Kalbose, tačiau kita vertus, besivystydama nepriklausomai nuo rytinių Baltų Kalbų, ji išsaugojo ir daugybę pastarosiose vėliau išnykusių senovinių ypatybių. Taigi tuo metu, kai dar buvo vartojama, Prūsų Kalba ne vienu atžvilgiu buvusi archajiškesnė už, pvz., Lietuvių Kalbą, kuri šiandien, kaip žinoma, yra archajiškiausia gyvoji indoeuropiečių Kalba. Dėl šios priežasties Prūsų Kalbos faktai yra labai svarbūs Baltų ir kitų indoeuropiečių Kalbų istorijos tyrimams. Todėl nenuostabu, kad šia kadaise išnykusia ir daug kam nežinoma Kalba jau ne pirmas šimtmetis domisi įvairių Pasaulio šalių mokslininkai. Galima paminėti vos keletą svarbesnių kapitalinių prūsistikos veikalų autorių: tai ir žymiausias visų laikų Latvių baltistas Janis Endzelynas, II pasaulinio karo metais dviem Kalbom (Latvių bei vokiečių) paskelbęs iki šiol nepasenusią Prūsų Kalbos gramatiką, ir žymusis rusų kalbininkas Vladimiras Toporovas, parengęs penkis nepaprastai išsamaus Prūsų Kalbos tezauro tomus, ir amerikietis Williamas Schmalstiegas, originalios Prūsų Kalbos gramatikos anglų Kalba autorius, ir lenkas Wojciechas Smoczyńskis, savo šalyje suorganizavęs kelias tarptautines mokslines prūsistikos konferencijas, be to, neseniai išleidęs nemažos apimties Prūsų Kalbos veiksmažodžių žodyną, ir originaliomis idėjomis pasižymįs olandų indoeuropeistas Frederikas Kortlandtas, savo asmeninėje interneto svetainėje paskelbęs visus Prūsų Kalbos rašytinius paminklus. Ypač daug prūsistikai nusipelnęs yra ilgametis Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Mažiulis, parengęs kelis epochinės reikšmės veikalus, kurių necituoti negali nė vienas save gerbiantis šių dienų Prūsų Kalbos tyrėjas: kritinį dviejų tomų Prūsų Kalbos tekstų leidimą, keturtomį etimologijos žodyną ir istorinę gramatiką“, – teigia Prūsų Kalbos paveldo duomenų bazės sudarytojai.

Iš tikrųjų, norint suprasti, kas tokie buvo ir yra Lietuviai, mums būtina suvokti ir tai, kas buvo ir yra kitos Baltų Tautos.

„Visų pirma Prūsų Kalba ypatinga tuo, kad ji yra anksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose paliudyta Baltų Kalba. Seniausias iki šių dienų išlikęs baltiškas tekstas – ilgą laiką mokslui buvęs nežinomas prūsiškas humoristinis dvieilis, įrašytas į vieną vos prieš keletą dešimtmečių Bazelio universiteto bibliotekoje atrastą XIV a. foliantą:

Kayle rekyſe. thoneaw labonache thewelyse.
Eg. koyte. poyte. nykoyte. penega doyte.

Dėl to, kaip tiksliai reikėtų skaityti šį tekstelį, kalbininkai nėra priėję vieningos nuomonės, tad čia pateikiama tik viena iš galimų interpretacijų (V. Mažiulio): „Sveikas, pone! Tu nebe geras dėdelis, jeigu tu nori gerti, [bet] nenori tu pinigą duoti.“ Geriau įsiskaitę, dvieilyje nesunkiai atpažįstame kai kuriuos bendrabaltiškos kilmės Žodžius, nors ir ne visai tą patį reiškiančius Prūsų bei Lietuvių Kalbose, plg. pr. labonache, thewelyse, poyte, doyte ir lie. labas, tėvelis, puota, duoti. Iš kitų Prūsų Kalbos paminklų Bazelio tekstelis išsiskiria tuo, kad jo autorius turbūt buvęs gimtakalbis Prūsas – manoma, kad tai galėjęs būti Prūsų kilmės Prahos universiteto studentas. Tačiau yra pareikšta ir nuomonė, kad teksto autorius galėjęs būti vokietis, tik užrašęs kolegos Prūso tariamus žodžius – tą esą rodo pernelyg dažnai pasitaikanti nemotyvuota Žodžių galūnė -e, atspindinti tam tikrus to meto vokiečių Kalbos tarmių ir rašybos reiškinius.

Pagrindiniais Prūsų Kalbos šaltiniais laikytini kad ir negausūs, bet vis dėlto iki mūsų dienų išlikę trys XVI a. Karaliaučiuje išleisti katekizmai – vieninteliai bent kiek didesnės apimties rišlūs prūsiški tekstai. Pirmasis jų, pasirodęs 1545 m., t. y. pora metų anksčiau už M. Mažvydo katekizmą, yra ne tik pirmoji Prūsų, bet ir apskritai pirmoji baltiška Knyga. Ypač svarbus mokslui yra trečiasis, 1561 m. išleistas katekizmas, kurį parengė Pabečių bažnyčios pastorius vokietis Abelis Willis, talkininkaujant savo parapijos laisvajam valstiečiui Pauliui Megottui. Šis tekstas iš kitų visų pirma išsiskiria savo apimtimi (yra keliskart ilgesnis už pirmuosius du katekizmus) ir ypač tuo, kad jame specialiu diakritiniu ženklu (brūkšneliu) žymimi kirčiuoti ilgieji Žodžių balsiai. Kruopšti šio ženklo vartojimo analizė leidžia atkurti pakankamai archajišką ir ne visada su Lietuvių Kalba sutampančią Prūsų Kalbos kirčiavimo sistemą. Pvz., būdvardžius su priesaga -ing- Prūsai, kitaip nei Mes dabartinėje Lietuvių Kalboje, kirčiuodavo ne tik priesagoje (plg. lie. gėdìngas), bet ir šaknyje, plg. pr. (ni)gīdings „begėdiškas“. Toks kirčiavimas atitinka ir senuosiuose Lietuvių raštuose paliudytą formą gė́dingas. Vietoj šaknyje kirčiuoto lie. Žẽmė Prūsai turi galūnėje kirčiuotą semmē (tarsi būtų Žemė̃), kurį vieni kalbininkai laiko senoviškesniu variantu, kiti – Prūsų Kalbos naujove, treti išvis mano, kad brūkšnelis šiame Žodyje galėtų žymėti netgi ne kirtį, o visai kitą fonetinę ypatybę“.

Mokslininkų ir entuziastų dėka, Prūsų Kalba atgimsta, tiksliau, sukurta ir tebekuriama naujoji Prūsų Kalba. Prūsų Kalbos atgaivinimo judėjimui pradžią davė Leto Palmaičio parengta naujosios Prūsų Kalbos gramatika ir žodynas. „Vadovaudamiesi griežtai apsibrėžtais principais ir pasitelkdami giminiškų Kalbų duomenis bei pačios Prūsų Kalbos Žodžių darybos priemones, aktyvistai naujosios Prūsų Kalbos žodyną nuolatos papildo Žodžiais, dėl senųjų tekstų skurdumo nepatekusiais į autentiškus Prūsų Kalbos paminklus, kuria terminus pavadinti įvairiems Prūsų dar nežinotiems reiškiniams, pvz., traukiniui, lėktuvui ar telefonui. Naująja Prūsų Kalba rašomi ir į ją verčiami literatūros Kūriniai, jos virtualiai mokomasi interneto pokalbių svetainėse, be didesnių susikalbėjimo sunkumų ji vartojama entuziastų elektroniniuose laiškuose – visa tai rodo, kad Prūsų Kalba iš aptrupėjusio muziejinio eksponato šiandien pamažu vėl atgyja – tegu ir specifine forma – kaip gyvai funkcionuojantis Kultūros reiškinys“.

V. Toporovas kalba ir apie mirusias Baltų Kalbas – Galindų (minimi dar II a. Ptolemėjaus, XI-XII a. rusų metraščiuose, 1326 m. Petro Dusburgiečio „Prūsijos Žemės kronikoje“), Jotvingių (Sūduvių; pirmąsyk minimi II a. Ptolemėjaus kaip sūdinai; http://www.suduva.com/virdainas), Kuršių (apie juos rašoma nuo 853 metų, taip pat – ir islandų „Egilio sagoje“), Žiemgalių, Sėlių. „Neabejotina, kad egzistavo ir daugiau senovės Baltų Kalbų ir dialektų, kurių pavadinimų nežinome“, – konstatuoja V. Toporovas.

Bene rimčiausi Prūsų Kalbos ir Kultūros tyrinėjimai vykdomi Karaliaučiuje (http://www.ekspertai.eu/romowe-rikoitoprusiskas-neofolkas-is-vandenstyloskadagiu-dykrosvideo/).

Raimundas Bakutis
Klaipėdos Universiteto rekreacijos ir turizmo vadybos bakalauras. Sveikos gyvensenos atstovas, bėgimo „Už blaivią Lietuvą“ sumanytojas, įgyvendintojas ir minties skleidėjas.
Domėjosi futurologija, geopolitika, dvasinėmis praktikomis, religijotyra, filosofija, istorija, literatūra, gimtos šalies Kultūra, tradicijomis ir amatais, propagavo sveiką gyvenimo būdą, blaivybę, žaliavalgystę.
Views All Time
Views All Time
12
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn