K i t a filosofų idiosinkrazija ne mažiau pavojinga: jos esmė – painioti pabaigą ir pradžią. Tai, kas pasirodo pabaigoje – deja! juk tai išvis neturėtų pasirodyti! – „aukščiausias sąvokas“, vadinasi, bendriausias, tuščiausias sąvokas, paskutinį išskydusios tikrovės atodūsį, jie kelia į pradžią ir k a i p pradžią. O tai irgi yra tik jų garbinimo stiliaus išraiška: aukštesnis n e g a l i išaugti iš žemesnio, apskritai negali būti i š a u g ę s… Moralas: visa, kas yra aukščiausio rango, turi būti causa sui 13 . Atsiradimas iš kažko kito laikomas prieštaravimu, vertės paneigimu. Visos aukščiausios vertybės turi aukščiausią rangą, visos aukščiausios sąvokos – būtis, besąlygiškumas, gėris, tiesa, tobulybė,- visa tai negali būti atsiradę, todėl p r i v a l o būti causa sui. Tačiau visa tai negali būti vienas kitam nelygu, negali vienas kitam prieštarauti… Todėl jie turi savo kvailinančią „Dievo“ sąvoką… Tai, kas paskiausia, labiausiai išskydę, kas tuščiausia, laikoma pirminiu pradu, priežastimi savaime, ens realissimum… 14 Ak, kodėl žmonija turėjo rimtai žiūrėti į ligotų vorų smegenų kančias! – Ir ji brangiai už tai sumokėjo!..

13 – privedimas prie nesąmonės; būdas įrodyti, kad kuri nors tezė yra klaidinga. Savo paties priežastis, t.y. pirmoji priežastis (lot.).

14 – realiausiąja esme (lot.).

Views All Time
Views All Time
1767
Views Today
Views Today
1
0 0