“Protas” filosofijoje – IV dalis

Meilė krikščioniškoje santuokoje nėra paprasta: ji pakylėta į aukštybes ją lydinčios Dievo meilės. Katalikų Bažnyčios Katekizme rašoma: „Santuokos sakramento malonė skirta tobulinti sutuoktinių meilei.“ Paskui priduriama: „…ir mylėti vienas kitą nežemiška, švelnia ir gilia meile.“ Toliau pabrėžiama šios sąjungos reikšmė: santuokinė meilė apima visą žmogaus esybę – kūniškumą ir instinktus, jausmų ir emocijų jėgą, dvasios ir valios troškimus; ši sąjunga tokia be galo artima, kad sutuoktiniai tampa ne tik vienu kūnu, bet ir viena širdimi bei siela. Šiuo siekiu Dievas mums ir vėl suteikia tokią didžią galimybę, kad prieš kurią nublanksta visi maži mūsų troškimai; ji į visumą sujungia visus žmogiškosios esybės elementus, kurie, kaip jau minėjome, yra pagrindas laimei pasiekti. Dieviškoji malonė siekia apimti visą žmogaus esybę: protą, valią, siekius, kūną ir sielą. Ši nepaprastai sudėtinga žmogiška savastis ir prisiima meilės ryšį. Šv. Chosemarija mokėjo mylėti kiekviena širdies skaidula ir kiekvienu sielos virptelėjimu. Jo kilni aistra buvo tokia stipri, kad kartais jam neleisdavo užmigti. Dievas jo sielą sukūrė didesnę už kitų, kad joje tilptų jo dukterys ir sūnūs, Bažnyčia ir visa žmonija. Papasakosime vieną ir daugybės nutikimų. Sykį rytą koridoriuje jis sutiko vieną savo vaikų, gydytoją, ir šis jo paklausė, ar tąnakt gerai išsimiegojęs. Užuot atsakęs, šv. Chosemarija jam patikėjo paslaptį: „Aš jus visus taip myliu, kad visada galvoju apie kurį iš savo vaikų. Myliu jus tėvo, motinos… ir močiutės širdimi! Kartais mano mintyse kyla sumaištis: nebežinau, ko turi reikalauti tėvas, ką suprasti motina ir ką leisti močiutė.“