Įprasta manyti, kad prancūzų buldogas kilęs iš anglų buldogo, tačiau “prancūzo” kilmė iš tikrųjų yra gerokai sudėtingesnė. Standarte kaip veislės pradininkai minimi viduramžių šunys alanai – ispanų buldogai, kurių šiuo metu jau nebėra. Tuo pačiu metu, kaip ir pirmieji anglų buldogai, viduramžių Ispanijoje egzistavo kelios buldogų veislės. Pradžioje šie stambūs trumpasnukiai šunys buvo naudojami galvijų bandų palydai, vėliau, kaip ir Anglijoje, jie dalyvavo “bulių kovose”. Žymiausias tokių “rungtynių” centras buvo Burgoso miestas. Čia kovose dalyvaudavo burgoso buldogai, panašūs į dabartinius prancūzų buldogus stačiomis ausimis.

Be abejo, prancūzų buldogas daugelį išvaizdos bruožų paveldėjo iš anglų buldogo – ypač tai matyti korpuse. Pagal plačiai pripažįstamą teoriją išvedant veislę dalyvavo mažieji anglų buldogai, arba toi-buldogai, kuriuos veisė Anglijoje XIX amžiaus viduryje, po to, kai „bulių kovos“ buvo uždraustos. Tuo metu Anglijoje prasidėjus industrinei revoliucijai, į žemyną, o ypač į Prancūziją ėmė masiškai migruoti kvalifikuoti darbininkai, kartu išsiveždami ir mažuosius anglų buldogus. Tai buvo nedideli, vos 6 kg svorio, labai skirtingos išvaizdos, galvos ir ausų formos šunys. Anglijoje buvo gausu šių šunų, tačiau jie nebuvo labai populiarūs tarp standartinių, stambiųjų anglų buldogų, dalyvavusių „bulių kovose“, mėgėjų. Šie toi-buldogai buvo mielai sutikti Prancūzijoje. Ten juos ėmė kryžminti su burgoso buldogais, gal ir su terjerais bei mopsais. Šio kryžminimo rezultatas – nauja veislė, kurios korpusas, primenantis sumažintą anglų buldogą, derėjo su burgoso galva, o stačios ausys ir trumpas buldogiškas snukis tapo išskirtiniu veislės požymiu.

Nėra tikslių dokumentinių duomenų, rodančių prancūzų kinologų veislinį darbą, tačiau akivaizdu, kad toks darbas vyko XIX šimtmetyje, tik be įrašų veislės knygose. Baigiantis XIX šimtmečiui prancūzų buldogas įgavo savitą išvaizdą ir ėmė pretenduoti į savarankišką veislę. 1870 metais Prancūzijoje įsikūrė prancūzų buldogų mylėtojų klubas, o 1903 metais įvyko pirmoji paroda, kurioje prancūzų buldogai jau dalyvavo kaip atskira veislė, o ne tame pačiame ringe su toi-buldogais kaip anksčiau. Pirmoje parodoje dalyvavo 51 šuo.

VEISLĖS STANDARTAI

FCI No. 101 /28 04 1995/
9 grupė –dekoratyvus bendravimo šuo
11 sekcija – mažas molosas

Išvaizda: Nedidelis, proporcingo sudėjimo, stiprus šuo. Kailis trumpas, tiesios, stačios ausys. Aktyvus, protingas, kompaktiškas, raumeningas, tvirtų kaulų. Mielai bendraujantis, sargus, dekoratyvus šuo. Išskirtinę meilę rodo savo šeimininkui ir vaikams.

Galva:
Masyvi, turi būti labai įspūdinga, plati ir kvadratinė. Oda ant snukio turi simetriškas raukšles, virš nosies nedidelė odos raukšlė. Snukis charakteringai sutrauktas, tarsi sustumtas. Kaukolė ištempta į plotį tiek, kiek prarasta ilgio.

Snukis:
Labai trumpas, platus, užriestas, apgaubtas koncentruotomis raukšlėmis, simetriškai krentančiomis nuo viršaus iki lūpų. (Snukio ilgis sudaro 1/6 galvos dalį).
Sąkanda – nedidelė perkanda.

Akys:
Gyvos išraiškos, žvilgsnis meilus. Tamsios, didelės, gražios apvalios formos, kiek išsprogusios. Kai šuo žiūri tiesiai – nesimato akies obuolio baltymo. Gana žemai ir plačiai pastatytos. Akių vokai sausi, apvadai juodi.

Ausys:
Vidutinio dydžio, stačios, ties pagrindu plačios, užapvalintomis viršūnėmis. Pasodintos aukštai, bet ne per arti viena kitos. Ausų kriauklės vidus pilnai matomas. Oda plona, minkšta ir švelni.

Kaklas:
Trumpas, kiek išlenktas, be nuokarų.

Korpusas:
Viršaus linija tolygiai kylanti link strėnų ir staigiai (įžambiai) krintanti link uodegos

Strėnos:
Trumpos ir plačios, šiek tiek iškilę.

Krūtinės lasta:
Cilindriška, labai gili, šonkaulių lankai ritinio formos, labai išlenkti.

Nugara:
plati, raumeninga.

Uodega:
Trumpa, įstatyta žemai pasturgalyje, dengianti angą. Stora prie pagrindo, sukta ar tarsi laužta, plonėjanti į galą. Stipriai prispausta prie kūno, judant turi likti horizontalioje padėtyje. Gana ilga (tačiau nesiekianti kulno sąnario), sukta ar laužta, smailiu galu, leistina, bet nepageidautina.

Galūnės:
Griežtai vertikalios ir paralelės, žiūrint iš priekio ir iš šono, pastatytos gana plačiai.

Kulnas:
tvirtas, trumpas. Šuniukai turi gimti be pridėtinių pirštų ant užpakalinių kojų.

Pėdos:
pakankamai kompaktiškos, bet ne tokios apvalios, kaip priekinės.

Judesiai:
laisvi, kojos statomos paraleliai.

Kailis:
puikus, tankus, trumpas, blizgantis, švelnus.

Spalva:
Vienspalvis rusvas su tigriniu ar be, su nedidelėm baltom dėmėm. Visi tigriniai atspalviai leistini: nuo raudono iki “kavos su pienu”.

Dėmėti – balti su dėmėm, juodais vokų apvadais, juodom lūpom. Visiškai balti taip pat priskiriami dėmėtiems. Jei baltas šuo turi tamsų nosies veidrodėlį, tamsiomis akimis ir tamsiomis blakstienomis bei akių apvadais, gera snukio ir lūpų pigmentacija, jis toleruojamas kaip puikus egzemplioriu

Svoris: Turi būti ne mažesnis kaip 8 kg ir ne daugiau 14 kg šuns geros kondicijos, dydžio ir proporcijų.

Rimti trūkumai
– Matosi apatiniai dantys, kai sučiauptos lūpos.
– Matosi liežuvis.
– Nelankstūs priekinių kojų sąnariai.
– Rausvos dėmės ant snukio (išskyrus šviesios spalvos šunis).
– Per mažas ar per didelis svoris.

Diskvalifikacija
– Skirtingų spalvų akys.
– Nejuodas nosies veidrodėlis.
– Kiškio lūpa.
– Per didelis perkandimas (neišsivysčiusiu viršutiniu žandikauliu).
– Pastoviai pravertas snukis, net šuniui ramybės būsenoje.
– Ausys ne visai stačios.
– Pridėtiniai pirštai.
– Spalva: juoda su įrūdžiu, pelės pilkumo, ruda.
– Beuodegis.

P.S. patinai turi būti su dviem normaliai išsivysčiusiomis sėklidėmis.

Straipsnį parengė prancūzų buldogų veislyno “MEDAUS KVAPAS” savininkė Regina Vaitkunskienė.
Norėdami gauti daugiau informacijos apie šią šunų veislę arba įsigyti “pranūziuką” kreipkitės tel. 8 5 2337088, mob. 8 680 45413 arba el-paštu: rvaitkun@takas.lt
Veislyno interneto svetainės adresas www.medauskvapas.ten.lt

Views All Time
Views All Time
4935
Views Today
Views Today
1
0 0