Civilizacija, kuriai Mes priklausome, nėra miestų, metropolių, mūro anei rašto civilizacija. Ir vis dėlto ji turi visus civilizacijos požymius. Tačiau ji grindžia save kitais pagrindais. Betarpiškas stichijų ir pirminių elementų suvaldymas, tai jos esmė. Ir natūros, Gamtos daiktų bei elementų panaudojimas civilizacijos statybai. Tai stichijų civilizacija. Ne gamtinis būvis, kuriame stichijos ir daiktai, žvėrys ir priešai užgriūva kaip neišvengiama duotybė ir gentis išgyvena reaguodama, priešindamasi, ieškodama nišos, prieglobsčio Girioje, medžioklėje, ar stepėje, nomadinėje gyvulininkystėje. Ar žemdirbystėje – ten, kur yra irigacija ar derlingą dumblą kasmet nešantys potvyniai. Mes darėme kitaip. Mes iš Gamtos elementų kūrėme civilizacines plytas. Tai ekologiška civilizacija, jeigu norime. Jos plytos buvo Medis, jos cementas samanos ir Žemė ir smėlis. Tai ką nors reiškia? Taip. Nes ji buvo pakilusi virš Gamtos tiek, kad galėjo racionaliai ir drauge meditatyviai (Rūpintojėlis) naudoti ją kaip pagrindą Kultūrai kurti. Kultūra, paremta meditatyviniu pradu, primenanti japonų šintoizmą, ir savo pagrindo Gyvybei ir plėtrai pagimdžiusi aktyvaus kario idealą (samurajus, Vytis). Mes tą aptarsime. Bet prieš tai apie civilizaciją kaip tokią.

Mums visą laiką kišta, kad civilizacija yra destrukcinė, kad ji turi atsirasti, įveikiant Gamtą, o ne veikiant per ją. Kad Akmuo liudija civilizaciją, ne Medis. Betonas, ne Žemių sampila. Raštas, o ne išvystyta mnemotechnika ir žodinis pagarbus tradicijos perdavimas iš lūpų į lūpas, iš Mokytojo mokiniui. Popierius, papirusas, grifelinė lentelė – civilizacijos apraiška. Tuo metu perdavimas naudojantis išplėtota, išlavinta atmintimi, – jau barbariškas bruožas. Bet taip perdavinėtos visos Vedos, visi budistiniai raštai. Taip savo slaptąsias Žinias perdavinėjo keltų druidai. Tai indoeuropietiška tradicija. Tai Pagarba Žodžiui. Žodžio Galiai. Tai Žodžio ekologija. Užrašytas maginis užkeikimas suveikia kartą ir praranda Galią. Tariamas žodžiu jis veikia. Iki šiol Mes tariame, kalbame Maldas, o ne rašome. Šiuolaikiniame Pasaulyje dar tik Maldai ir radijui liko Žodžio teritorija, anksčiau Žodis turėjo jėgą. Mes nežinome, kokią tirštumą tie veikiantys Žodžiai kūrė, kokią miglą virš Girių ir piliakalnių, ar kokią giedrumą, bet Žodis mūsų civilizacijoje nebuvo nuvertintas. Tą galima pasakyti aiškiai. Vienas jos bruožų tai Žodžio civilizacija.

Mūro, architektūros pervertinimas atėjo iš Artimųjų Rytų, kur gigantomanija busi susijusi su valdovo Dievo įvaizdžiu ir paprastu faktu – ten nebuvo Žemės, ar jos buvo nepakankamai..Statyta iš Akmens. Nebuvo Medžio – naudotas Akmuo, daug sunkiau apdirbamas, daug ilgiau išliekantis. Piramidės Egipte negalėjo būti statomos iš Žemės, dvasiškai talpiausios ir brangiausios medžiagos. Graikai savo architektūrą nusižiūrėjo nuo Egipto. Atėnų Partenonas – nusususios Egipto provincijos Šventyklos minimalizuota kopija. Mes turėjome savo civilizaciją, nes turėjome tuos pačius polius, arba mūsiškai pilis. Virš antikinio miesto, polio, kilo akropoliai, virš mūsų gyvenviečių – pilys ir šventvietės. Piliečių susirinkimai Graikijoje spręsdavo visus pilies/polio reikalus. Lygiai kaip ir Baltų kraštuose kur vyravo ta pati graikiškai barbariška gentinė demokratija. Spręsdavo dauguma, ne vadas. Arba – išrinktas vadas su daugumos pritarimu. Tai Civis lotyniškai reiškia „pilietis“; civitas, civitatis reiškia „pilietišką“ bendruomenę, susitelkusią Tautą, Valstybę, civitates aut nationes, kalbėjo Ciceronas; arba kalbėtamas apie tas Tautas, kurios vertos tokio vardo. Pilietinės visuomenės (Valstybės) tai teise paremtos Žmonių bendrijos ir susivienijimai, – aiškino Ciceronas, concilia coetusque hominum jure sociati, quae civitates appellantur. Žinoma, Žodis reiškia ir „miestą“, ir patį miestą, nors dažniau romėnai naudodavo Urbs sąvoką, Orbi et Urbi, iki šiol skelbia popiežiai Romoje. Miestas tai savitas Pasaulis, kosmoso kopija, Pasaulis, kuris tiek tobulas, kad tenkina save patį, jis yra Visatos kopija ir jo tobulumas tai kosminės tobulybės atšvaitas Žemėje. Mūsų miestai europine ar Azijos prasme nesusiformavo ilgą laiką. Tačiau buvo pilys ir gyvenvietės ties jomis, pilių demokratijos civilizacija – štai kas Mes esame. Buvome susitelkę apie pilis, piliakalnius, šventuosius centrus, ir visuomenė valdyme galiojo genties ar pilionių susitarimo idėjos. Tai yra, Mes patyrusi ir sena demokratija. Mūsų demokratijos supratimas nėra tas pats, kaip Europoje, bet Mes perėmėme europinį modelį seniai, seimai prie Karaliaus buvo pagrindinė LDK valdžia, ir genetiškai parlamentą turime labai seną. Jei pradėsime skaičiuoti ne nuo pirmųjų seimų, o nuo laisvų piliečių/pilionių susirinkimų, tai mūsų demokratija senesnė už piramides. Taipogi žinome ir pažįstame įvairias pereinamąsias demokratijos formas – įsivaizduojame jas tarkime Kirgizijoje ar Azerbaidžane ar Gruzijoje. Su jų mechanika. Užsikertančia, bet Mes žinome tas vietas, kur jos užsikerta, iš savo pačių patirties.

Barbarai sugebėjo viską tobulai perimti. Ir monarchijas, kurias vis dėlto įveikė „iš vidaus“, savo barbariškų genų veikiami pavertę demokratijomis. Ir teisę, ir architektūrą, ir – Naująjį pasaulį anapus Atlanto. Socialinių nei geografinių kliūčių barbarų buklumui nebuvo. Kur reikėdavo, jie taikydavosi, kur galėdavo, jie primesdavo savo. Galbūt, todėl, kad barbarai turėjo savo universalią civilizaciją, kurios reliktus geriausiai Mes ir tebeišlaikę. Gamtinę civilizaciją, stichijų civilizaciją. Ji visur randa pagrindą po kojomis, nes ji – natūrali ir ekologiška, tai yra visada yra ir – pagal aplinkybes – tabula rasa, švari lentelė, švarus popieriaus lapas, kur galima įrašyti ką tinkami, ir – veikianti ir turininga jėga su demokratijos principais ir galinga fizine bei Valios jėga. Dabar šitos jėgos Europoje senka. Pats tas momentas perimti vadovavimą moralinei Europai. Europos Dvasiai įpūsti kibirkštį. Senos nacijos rusena, tačiau naujos yra labai šviežios, ištrūkusios iš skirtingų kalėjimų, ir kupinos ir Valios ir jėgos. Skamba kiek arogantiškai, bet tai teisybė, o dabartiniai Europos metropoliai kaip Paryžius ar Londonas kultūriniais centrais lieka todėl, kad juose veikia emigrantai ar jų įdirbis; dažniausiai tai arba žydai arba išeiviai iš Rytų Europos.

Vilnius, turint omenyje jo tradicijas ir multikultūriškumą kaip tik galėtų tapti tokiu centru, kuris „nutrauktų“ nuo Londono ir Paryžiaus įdomiausius menininkus ir Kūrėjus bent jau šešių šimtų kilometrų spinduliu (su Berlynu Mes nepakonkuruosime). Ir daugmaž iš Skandinavijos ir buvusių LDK teritorijų. Už pusę pinigų, išleistų rinkimams, čia galima sukurti meno ir Kultūros Meką Šiaurės, Vidurio, Rytų Europai ir daliai Azijos. Be politinio svorio, Vilnius turi tapti ir kultūrinis centras. Jis turi tiek žavesio, kad lenkas Kūrėjas jį ir šiandien gali keliems metams mainyti į Krokuvą ar Varšuvą, lygiai kaip ir bet koks skandinavas.

Lietuvių mentalitete ir taip liejasi dvi nacijos, Vyčio ir Rūpintojėlio. Ugnies ir Oro. Žemės ir Vandens. Stichijas pajungia du pradai. Sėslumas ir klajonės, žemdirbys ir karys. Rūpintojėlio ir Vyčio sintezė galima tik imperiniame vyksme. Žinoma, ir Vytis ir Rūpintojėlis tai Dvasios formos, ir Dvasia turi grįžti į discipliną, apsiribojimą į vieną iš šių galimų veikimo formų. Yra kas veikti ir Vyčiui ir Rūpintojėliui, bet Vytis turi praskinti kelią.

Kultūra. Privalome visą aplinką pranokti savo kultūriniu lygiu. Tai yra, sugrįžti į tą bendrąjį kultūrinį lygį, kurį turėjome 1990-jų išvakarėse. Į žingeidumo lygį. Dabar turime puikių Knygų gerų vertimų, savų autorių, pasaulinio lygio poeziją – reikia užauginti kartą, kuri tą būtų pajėgi perimti. Platus švietimo tinklas. Intensyvus žingeidumas. Tai buvo tikrovė. Tai turi tapti tikrove. Dabar turime palaikyti vidurinį ir aukštąjį mokslą, technokratinius fundamentalius ir humanitarinius mokslus – bent jau tokiame finansavimo lygmenyje kaip karinį biudžetą, nes mums svarbiausia, kad karinę Galią lydėtų išsilavinimas, įvairiapusis, ir labai didelė svarba čia filologinėms disciplinoms, civilizacijų, religijų, lyginamosioms kultūrinėms ir žinoma pačios istorijos studijoms.

Jeigu kam atrodo, kad tai lėšų švaistymas, apsirinka, nes išlieka tik ta Kultūra, kuri pranoksta aplinkines, tik ta nacija, kuri turi savimonę, o savimonę teikia humanitarinės disciplinos. Antra vertus, jei Mes mėginame eiti į priekį ir įgyvendinti ekspansiją, ją turi įgyvendinti aukštai išsilavinę ir todėl plačiai matantys ir mąstantys Žmonės. Tautinė savimonė čia yra ne vien savitikslė, bet ir ekspansijos instrumentas.

O globalesne prasme Mes turėtume generuoti vyksmus, kurių metu unifikuotusi Vidurio ir Rytų Europa, buvusios LDK teritorijos integruotųsi su Habsburgų monarchijos Tautomis nuo Prahos iki Balkanų ir Adrijos jūros, tai yra, perimti iniciatyvą toje zonoje, kurią JAV prezidentas vadina „Naująja Europa“ ir ją iškelti greta senosios Europos. Kaip inicijuojantį ir Europoje sprendžiantį darinį. Tuo pačiu metu kaip iniciatyvinė jėga veikdami Habsburgų ir Gediminaičių suburtose teritorijose, pasinaudotume savo sovietine patirtimi, savo europietišku, tačiau atviru ir suprantančiu mentalitetu ir galėtume ES „moralines“ sienas stumtelėti stipriai į Rytus, per Centrinę Aziją ir Užkaukazę artėdami prie Kinijos, Indijos, Irano. Europos Sąjungai integruoti tas teritorijas, skatindami jose bendrą supratimą, dialogo paiešką ir galiausiai galbūt kažkokios paralelinės ar alternatyvinės „Orientalinės Europos Sąjungos“ sukūrimą Azijoje. Pati Europa šitai laimėtų saugią sieną ir geras sąlygas investicijoms bei prekybai. Šitaip, ir tai svarbiausias tikslas – būtų užkardomas terorizmo plitimas iš šitų rytinių teritorijų paribių.

Tiesą sakant, ši ekspansija ir yra būdas, kuriuo, mano giliu įsitikinimu, Mes galime išlaikyti tautinį identitetą nesuskilusį, nesueižėjusį, išlaikyti savąją Kultūrą. Tik radikaliai puldami, apsiginsime. Ir šis mano kalbėjimas, Tiesą sakant, deklaruoja vieną tikslą – nacionalinį išsilaikymą.

Pasyvioji gintis veda į lėtą marinimąsį, ir kito amžiaus, jau XXII-jo nebepasieksime, jei mąsliai tupėsime vietoje, nesikišdami į pasaulinius geopolitinius procesus kaip veikianti jėga.

Ištrauka iš Gintaro Beresnevičiaus Knygos „Imperijos darymas“

Raimundas Bakutis
Klaipėdos Universiteto rekreacijos ir turizmo vadybos bakalauras. Sveikos gyvensenos atstovas, bėgimo „Už blaivią Lietuvą“ sumanytojas, įgyvendintojas ir minties skleidėjas.
Domėjosi futurologija, geopolitika, dvasinėmis praktikomis, religijotyra, filosofija, istorija, literatūra, gimtos šalies Kultūra, tradicijomis ir amatais, propagavo sveiką gyvenimo būdą, blaivybę, žaliavalgystę.
Views All Time
Views All Time
17
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn