Realizuojant atstovavimo principą, tarpininkaujant tarp eilinių piliečių ir visų lygių valstybinės valdžios organu didelę reikšmę turi partijų organizacinė struktūra. Partijos yra hierarchiškos organizacijos, joms būdingi trys lygiai.

Žemiausias lygis yra blokas rinkėjų, palaikančių šią partiją ir balsuojančių už ją rinkimuose. Kitaip tariant, tai yra partijos šalininkai, jos masinė bazė.Jeigu partijoje nepraktikuojama fiksuojama narystė, t.t. nėra narių sąrašų, partijos šalininkai yra skaitomi partijos nariais.

Sekantis lygis yra pati partinė organizacija, apimanti visą jos struktūrą nuo vietinių skyrių (cells, branches iki centrinio vadovaujančio organo. Kiekviena stambi partija (išskyrus tautinių mažumų partijas multietninėse valstybėse) siekia, kad jos vietinių skyrių tinklas apimtų visą šalies teritoriją. Jungtinėse Amerikos Valstijose Demokratų partija turi apie 2500, respublikonai – apie 2000 vietinių skyrių visose valstijose. Vietiniai skyriai paprastai įeina į stambesnio administracinio vieneto organizacijos sudėtį, todėl, priklausomai nuo administracinio padalinimo, įvairiose šalyse yra apylinkių, apygardų, provincijų ir kitų teritorinių vienetų organizacijos. Kiekvienoje grandyje yra savo partinis aparatas (biurokratija), kuris atlieka kasdieninį darbą. Aukščiausias partijos organas yra suvažiavimas, kuris išrenka centrinį pastovų organą.

Faktiškai daugumoje partijų pagrindinį vaidmenį vaidina siaura lyderių grupė, kuri anglų kalba vadinama caucus. Partijų formavimosi laikotarpiu tai uždara įtakingiausių asmenų grupė, į kurią negalima įstoti, o pačios partijos iki visuotinės rinkiminės teisės įvedimo buvo, anot Maurice Duverger (1990: 38), “ne kas kita, kaip caucus’ų federacijos”. Senose demokratijose caucus’ų reikšmė dabar sumažėjo, bet jie vis dar labai būdingi besivystančių šalių politinėms partijoms.

Trečias lygis yra partijos atstovai legislatyvinės ir vykdomosios valstybinės valdžios struktūrose: parlamento ir savivaldybių nariai, ministrai ir kiti pareigūnai. Griežtos ribos tarp partijos funkcionierių ir profesionalios biurokratijos nėra ir pareigų užemimo tvarka yra skirtinga įvairiose šalyse, tačiau senose demokratinėse šalyse prisilaikoma normos, kad profesionalių valdininkų sluoksnyje būtų nedaug partijos skiriamų pareigūnų.

Partijų funkcijos

Politinė:
– kova dėl valdžios;
– politinė mobilizacija;
– politinės sistemos legitimacija;
– tiesioginis arba netiesioginis dalyvavimas formuojant ir vykdant valstybės vidaus ir užsienio politiką;
– alternatyvinių sprendimų rengimas;
– rinkiminės programos vykdymas;
– politinė socializacija;
– konfliktų sprendimas.

Organizacinė:
– rinkiminių kampanijų organizavimas;
– kandidatų parinkimas renkamoms pareigoms užimti;
– programinių nuostatų ir sprendimų vykdymas;
– kadrų valdančiajam elitui ruošimas;
– dalyvavimas formuojant valdžios organus;

Teorinė:
– visuomenės būklės analizė ir ateities perspektyvų įvertinimas;
– interesų išaiškinimas, formulavimas ir pagrindimas;
– visuomenės vystymosi strategijos paruošimas;

Ideologinė:
– savo vertybių ir idealų platinimas ir gynimas;
– politinės situacijos vertinimo, savo programinių tikslų ir politikos aiškinimas bei propaganda.

Daugelyje šalių partijų veikla, jų tarpusavio santykiai, o taip pat santykiai su valdžia yra pagrindinė politinio gyvenimo ašis. Rinkimai stabiliose visuomenėse vyksta tik kartą per keletą metų, nedažni ir kiti svarbūs politiniai įvykiai. O partijos vienu ar kitu būdu primena apie save vos ne kasdien. Naujienose iš parlamento visada figūruoja skirtingų partijų atstovų požiūriai svarstomais klausimais, opozicija vienaip ar kitaip išsako savo nuomonę apie vyriausybės veiksmus, partijų lyderiai dažnai surengia spaudos konferencijas, televizija rodo politines diskusijas, kuriose dalyvauja skirtingų partijų atstovai. Todėl daugumas piliečių sužino apie politinį gyvenimą, pradeda orientuotis šalies vidaus ir užsienio politikoje pirmiausia partijų veiklos dėka. Kritiškais momentais partijos surengia masinius mitingus, kurių tikslas gali būti įvairus: politinė parama valdžiai ar kokiam nors lyderiui, reikalavimai, protestas prieš valdžios sprendimus ar kokios nors politinės grupės veiksmus. Kitaip tariant, partijos beveik visur (išskyrus nepartines sistemas), kovodamos dėl valdžios, siekdamos įtakoti sprendimų priėmimą (politinė funkcija) ir propaguodamos savo tikslus ir požiūrius (ideologinė funkcija) kartu atlieka politinės socializacijos funkciją. Partijos daugiau negu bet kokios kitos struktūruotos politinės institucijos įtraukia į politiką plačius gyventojų sluoksnius. Jos yra atviros kiekvienam piliečiui, demokratinėse šalyse kiekvienas gali dalyvauti jų veikloje, būti masinių partijų nariais. Todėl jos yra svarbiausias masinio politinio dalyvavimo (mass political participation) instrumentas. Masių dalyvavimas partijų veikloje, piliečių parama partijoms rinkimuose reiškia, kad partijos yra tarp svarbiausių institucijų, suteikiančių legitimumą politinei sistemai ir režimui. Galiausiai, aktyviems partijų šalininkams ir nariams, o ypač lyderiams būdinga partinė identifikacija (party identification): daugelyje šalių kai kurios partijos gyvuoja jau virš šimto metų, todėl ryšys su partija suteikia daugeliui žmonių pastovumo jausmą permainingame pasaulyje.

Partijos daugumoje šalių yra politinio elito mokykla. Jauni žmonės, siekią tapti politikais, paprastai pradeda nuo to, kad aktyviai įsijungia į vienos ar kitos partijos vietinio skyriaus veiklą. Jeigu atliekant įvairias užduotis, ypač rinkiminių kampanijų metu, išryškėja jų organizaciniai gabumai, mokėjimas bendrauti su žmonėmis ir kartu palaikyti gerus santykius su vietinio lygio partine vadovybe, po kelerių metų toks aktyvistas jau gali tapti partijos kandidatu rinkimuose arba būti paskirtas į atsakingesnes pareigas partijos struktūroje. Anksčiau ar vėliau energingas, nuovokus ir, svarbiausia, turįs gabumų konkurencijos sferoje, žmogus gali tapti parlamento nariu, o jeigu partija laimi rinkimus arba įeina į valdančiosios koalicijos sudėtį, turi šansų tapti ministrų ir net vyriausybės vadovu.

Keliai, kurie veda į valdžios viršūnes, yra skirtingi ir priklauso nuo politinės sistemos ypatybių ir valstybės formos. Prezidentinėse respublikose prezidentas savo nuožiūra gali paskirti ministrais politikoje anksčiau nedalyvavusius žmones: savo mėgiamą politinį apžvalgininką, pažįstamą gerą verslininką, savo buvusį profesorių, arba turintį aukšą profesionalinį autoritetą (Henry Kiessinger, Zbigniew Brzezinski). Amerikoje daugumas politikų daro savo karjerą, pamažu kildami pakopomis partinėje hierarchijoje, tačiau kandidatų nominacijos sistema – pirminiai rinkimai (primaries) sudaro galimybę atskiriems asmenims, ypač garsiems žmonėms, pasinaudoti rinkėjų parama ir iškart patekti į aukštesnes politikos sferas. Parlamentinėse demokratijose padaryti politinę karjerą, apeinant partijas, galimybės yra gana ribotos.

Pakankamai akivaizdus partijos vaidmuo formuojant šalies vidaus ir užsienio politiką. Tai būdinga ne tik valdančiosioms, bet ir stambesnėms opozicinėms partijoms, kurių atstovai gali padaryti įtakos, priimant sprendimus ar įstatymus. Tačiau tuo partijų vaidmuo neapsiriboja.

Politinė partija yra kartu kontrolės mechanizmas. Partijos viduje lyderiai, nuo kurių priklauso žemesnio rango vadovų karjeros perspektyvos, turi plačias galimybes kontroliuoti pastaruosius. Politinės sistemos rėmuose, ypač autoritarinių režimų sąlygomis, partija gali kontroliuoti daugelį arba net visas visuomeninio gyvenimo sferas, paskirdama valdininkais ir visuomeninių organizacijų vadovais savo narius. Tokia praktika buvo ypač paplitusi Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistų valdomose šalyse.

Stabiliose sistemose politinės partijos atlieka integracinę funkciją. Rinkos ekonomika ir individo laisvės principų įgyvendinimas turėjo ir neigiamų pasekmių , viena tarp kurių – visuomenės fragmentacija ir atomizacija. Klasikinio tipo individualaus atstovavimo partijos, būdingos JAV, o taip pat kitos kadrinės partijos, realiai atgyja tik rinkiminės kampanijos metu, o jų pagrindinė funkcija yra kandidatų išrinkimas, kurie toliau vadovaujasi vien savo sąžine. “Šita efemerinės partijos kaip rinkiminio komiteto koncepcija neatitinka šiuolaikinės masinės demokratijos politinei realybei ir praktikai. Šis faktas (tegu dažniausiai ir nenoriai) tapo pripažintas svarbioje kontroverzijoje dėl partinės drausmės ir net daugelyje teisminių sprendimų, kodifikuojančių partijų veiklos taisykles, atsakomybę ir prerogatyvas”. Nepastebimai susiformavo naujas partijos tipas – integracijos partija. Jos pirmuoju pavyzdžiu buvo kontinentinės Europos socialistai, kurių organizacija, kaip kartais juokais sakoma, lydi žmogų nuo lopšio (vaikų priežiūros asociacijos) iki kapo (ateistinės laidotuvės). Nežiūrint partijos vadovybės oligarchinių tendencijų ir menko daugumos narių aktyvumo, masinės partijos plečia savo įsipareigojimų sferą, užtikrindamos individo nišą ir integruodamos jį į visuomenę.

Demokratinės integracijos partijos skiriasi nuo bolševikinių ir fašistinių totalinės integracijos partijų, reikalaujančių iš individo besąlygiškos kapituliacijos (Neumann S. , 1990: 47-48). Partijos dalyvauja derinant skirtingų grupių interesus ir priimant sprendimus, o tuo pačių susilpnina socialinius ir politinius konfliktus, kurie galėtų peraugti į fragmentaciją ir poliarizaciją. Tačiau šalyse, kur silpnos demokratinės tradicijos ir normos, susipriešinimas ir nesantaika tarp partijų, siekimas kaip galima daugiau pakenkti politiniams oponentams, opozicinių partijų destruktyvinė veikla arba kvietimai nuversti valdžią, tautinių mažumų partijų separatistiniai planai dažnai sustiprina būtent šias pastarasias tendencijas. Todėl daugelyje šalių yra partijų, kurių programiniai tikslai ir veikla yra daugiau dezintegracinio pobūdžio.

Su integracija yra glaudžiai susieta konfliktų reguliavimo funkcija. Sociologijoje dar Georgas Simmel’is (1908) suformulavo funkcionalinio konflikto koncepciją, kuriai pokario metais toliau vystė Lewis Coser. Jos pagrindinis teiginys yra, kad konfliktas vienu ar kitu būdu yra išsprendžiamas (kraštutiniu atveju net likviduojant vieną iš konfliktuojančių pusių) ir to išdavoje visuomenėje yra atstatomas jėgų balansas ir stabilumas. Kitaip tariant, konfliktas yra svarbus bet kokios sistemos savireguliavimo mechanizmas. Partijos akumuliuoja, išreiškia ir siekia apginti didelių grupių interesus svarbiausiais, strateginiais visuomenės vystymosi klausimas ir tuo jos tampa politiniais konflikto sprendimo instrumentais. Suprantama, čia kalbama ne apie smulkius konfliktus, o pirmoje eilėje apie nacionalinio arba šalies masto susipriešinimą, kaip pavyzdžiui, XVIII a. vidurio konfliktas tarp torių (aristokratinės “kaimo partijos”) ir Londono (karaliaus rūmų ir iždo, kuriuos šiuo atveju palaikė miestas)

Tačiau integracija nėra universali, būdinga visoms partijoms funkcija. Fragmentuotose visuomenėse jos gali atlikti ir priešingą vaidmenį, papildydamos socialinę ar etninę segmentacija politine fragmentacija ir tuo būdu institucionalizuodamos atskirų grupių susipriešinimą.

Aukščiau apžvelgtos funkcijos yra daugiau ar mažiau bendros visoms partijoms, išskyrus anarchistines. Tačiau konkrečių partijų atliekamos funkcijos labai priklauso nuo partijos tipo, jos vietos partinėje politinėje sistemoje, šios sistemos ir politinio režimo tipo.

Views All Time
Views All Time
8270
Views Today
Views Today
2
0 0