Politinis ir valdantysis elitas

Politinio proceso pagrindiniai subjektai yra ne tiek individai, lyderiai, kiek grupės, dažniausiai vadinamos elitais (nuo lotyniško eligere – “atrinkti” ir prancūziško elite – “geriausia, atrinkta”). Nuo XVII a. žodis buvo vartojamas, kalbant apie aukščiausios kokybės prekes, XIX amžiuje pradėjo reikšti aukščiausias socialines grupes, o šiame šimtmetyje plačiai vartojamas sociologijoje ir politikos moksluose. Kaip terminas, elitas interpretuojamas labai įvairiai: jis gali reikšti asmenis, daugiausia pasiekusius savo veiklos srityje, valdantįjį sluoksnį, kūrybinę mažumą (priešpastatomą nekūrybinei daugumai), aukščiausio lygio valdininkus, specialistus ir t.t. Nemaža politologų skaito šį terminą nemoksliniu, pabrėždami, kad jis arba sutampa su klasine struktūra ir tokiu atveju neturi naujo turinio, arba pateikia tik paprasčiausią dichotomija “elitas – masės” ir tuo pačiu pernelyg suprimityvina visuomenės struktūrą. Tačiau neginčytina, kad terminas jau pirmoje amžiaus pusėje įsitvirtino Europos (Italijos, Vokietijos, Prancūzijos), o po Antrojo pasaulinio karo taip pat Amerikos politologijoje.

Valdantįjį elitą sudaro individai, kurie užima dominuojančias, svarbiausias pozicijas įvairiose visuomenės gyvenimo sferose. Atitinkamai išskiriamos kelios valdančiųjų elitų kategorijos:

ekonominis elitas – stambaus kapitalo atstovai, didžiausiu (šalies mastu) firmų bankų ir kitų ekonominių objektų savininkai;

Straipsniai 1 reklama

ideologinis arba informacinis elitas – labiausiai žinomi žiniasklaidos, dalinai aukštojo mokslo ir humanitarinių mokslų atstovai;

karinis elitas – generalitetas, aukštojo rango karininkai; šio elito įtakingumas priklauso nuo visuomeninio gyvenimo militarizacijos laipsnio;

mokslinis elitas;

literatūros ir meno elitas;

kriminalinis elitas: įtakingiausių, kontroliuojančių tam tikras visuomenės gyvenimo sferas, mafiozinių grupių vadovai (cosa nostra, “krikštatėvis” su artimiausiais bendražygiais), kriminalinio pasaulio “autoritetai”;

politinis elitas – nedidelė grupė politikų ir aukščiausio rango valdininkų, betarpiškai kontroliuojančių valstybinę valdžią ir vadovaujančių visuomenei.

Kai kuriais atvejais susidaro kontrelitai – elitarinio pobūdžio grupės, kurių nariai nesistengia įsijungti į egzistuojančius elitus, o priešpastato save jiems arba siekia kolektyviai jas išstumti ir užimti jų vietą. Tai dažniausiai yra įvairūs protesto judėjimai, kultūrinis underground’as, revoliucinės partijos, kai kada taip pat religinės sektos. Kontrelitų egzistavimas neretai lieka beveik nepastebėtas, kol nepaaiškėja, kad jie tapo įtakinga jėga. Dar 1917 m. pavasarį bolševikai Rusijos imperijoje atrodė esą marginaline grupe, o po pusmečio jie jau įvykdė valstybinį perversmą ir tapo valdančiuoju politiniu elitu. Devintojo dešimtmečio pabaigoje Rytų ir Vidurio Europos “socialistinėse” šalyse antikomunistinis kontrelitas, apie kurio įtaką buvo galima tik spėlioti, lengvai užėmė komunistinio politinio elito vietą.

Tiksliai apibrėžti kiekvieno elito ribas neįmanoma nei teoriškai, nei praktiškai, maždaug aišku tik, kas yra “didieji bosai”, sudarą kiekvieno elito branduolį. Dažnai yra naudojami formalūs kriterijai: politiniu elitu skaitomi ministrai, parlamento frakcijų ir komisijų vadovai, moksliniam elitui priskiriami tiriamųjų institutų direktoriai, universitetų rektoriai, mokslinių sąjungų vadovai. Tačiau formalūs kriterijai neduoda pilno vaizdo, nes įtakingas politikas ar žymus mokslininkas, nekalbant jau apie meno žmones ir rašytojus, gali ir neužimti jokio vadovaujančio posto. Kitos problemos, iškylančios analizuojant elitus, yra susijusi su tuo, kad elitų (kaip ir valdžios) vidinė struktūra yra sudėtinga. Ekonominis elitas apjungia viršutinę dalį atskirų ūkio, mokslinis – mokslinių šakų elitų, panašiai nacionalinį elitą sudaro stambiausiųjų miestų ir regionų elitų viršūnė, tačiau į jį patenka ne visi profesionalinių elitų nariai. Elitų formalizavimo principą plačiai panaudojo sovietinis režimas: patikrinti, priimtini režimui įvairių sričių ir lygių veikėjai būdavo įtraukiami į nomenklatūros sąrašus ir tik tie žmonės galėjo užimti vadovaujantį postą įvairiose sferose. Centrinių ministerijų ir žinybų, respublikų, sričių ir didelių miestų bei jų partinių organizacijų vadovai, generalitetas buvo komunistų partijos centro komiteto nomenklatūra, rajoninio lygio vadovai – respublikinių partinių organizacijų nomenklatūra ir t.t.

Elitų formavimosi būdai:

– paveldėjimas buvo ypač būdingas luominėms visuomenėms, kur žmogaus padėtis socialinėje ir, mažiau, politinėje hierarchijoje priklausė nuo tėvų statuso. Šiais laikais elitinio statuso paveldėjimas būdingas Rytų šalims: kai kur yra išlikusios absoliutinės monarchijos (Jordanija, SAE), neretai paveldimumo mechanizmas funkcionuoja šalia konkurencinių principų: Indijoje Nehru šeimai priklausė trys premjerministrai: Dz. Nehru, Indira Gandhi, Radživas Gandhi, Šri Lankoje premjerministro Solomono Bandaranaike duktė vėliau užemė tą patį postą, Pakistane buvusi premjere Benazir Bhutto yra Zulfikaro Ali Bhutto duktė, buvusi Filipinų prezidentė Quorazon Aquino – opozicijos lyderio Aquino žmona. Paveldėjimo mechanizmas veikia ir Japonijoje. “Kauno dienos” korespondentė rašė: “Japonijoje vyrauja vadinamoji antrosios kartos politikų karta, politikų gildija primena šeimų dinastijas. Ir buvusio, ir dabartinio premjero tėvai buvo nuo valdžios vairo nesitraukiančios Liberalų demokratų partijos lyderiai. Antrosios ar net trečiosios politikų kartos atstovams patekti į valdžią daug lengviau – iš jų nereikalaujama nei ypatingo išsilavinimo, nei specifinių įgūdžių, kaip kad iš pirmosios kartos, turėjusios savo gebėjimais išsikovoti postus” (Kauno diena 1998 09 26).

– giminystės ir vedybiniai ryšiai

– iš valdančiųjų sluoksnių (ypač būdingas autoritariniams režimams);

– iš visos visuomenės (demokratinėse valstybėse, ypač visuomenėse, kurioms būdingas aukštas socialinis mobilumas);

– atviras arba uždaras atrankos būdas;

– konkurencinis arba nekonkurencinis atrankos būdas;

Politiniai elitai yra valdžios subjektai, todėl jų funkcijos yra beveik identiškos valstybinės valdžios funkcijoms:

– strateginė – perspektyvinių visuomenės vystymosi planų ir politinių programų sudarymas; tai reikalauja aukšto profesionalizmo, ryžtingumo;

– komunikatyvinė – įvairių politinių, ekonominių, kultūrinių, regioninių, profesinių grupių interesų ir poreikių formulavimas ir realizavimas; vykdoma betarpiškais kontaktais, o taip pat renkant ir apdorojant informaciją;

– organizacinė – piliečių arba jų atskirų grupių mobilizavimas, siekiant konkrečių tikslų; organizacinėje veikloje išskirtinos specializuotos funkcijos: legislatyvinės, mobilizacinės, reguliatyvinės, koordinacinės, kontrolinės.

– integratyvinė – visuomenės stabilumo, jos politinės ir ekonominės sistemų stiprinimas, konfliktų prevencija, skirtingų grupių interesų harmonizavimas, politinių jėgų lygsvaros palaikymas.

Views All Time
Views All Time
5588
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

65 − 64 =