Valdžia yra visuomenės skaitoma teisėta, jeigu ji įsitvirtina būdais, priimtinais šiai visuomenei, ir atlieka funkcijas, kurias dauguma piliečių skaito privalomomis. Šiuo atžvilgiu įvairiais laikas ir įvairiose visuomenėse valdžios teisėtumo kriterijai buvo labai skirtingi.

Max Weber, nuodugniai tyrės valdžios fenomeną, išskyrė tris pagrindinius valdžios legitimumo šaltinius: tradiciją, charizmą, racionalų teisinį pagrindą.

Tradicija kaip legitimumo pagrindas ypač būdinga monarchijoms: karalius valdo todėl, kad taip buvo “nuo senovės”. Šis legitimumo tipas gali būti svarbus stabilumo faktorius: valdančiosios dinastijos egzistuoja šimtmečiais, o atskirais atvejais net apie tūkstantį metų.

Charizma (graik. “dievo dovana”) reiškia politinio vadovo labai aukštą populiarumą ir autoritetą, juo daugumas žmonių vos ne aklai tiki. Dažniausiai tokie vadai atsiranda, vykstant svarbiems posūkiams visuomenės gyvenime, ypač revoliucijų ir tautinio išsivadavimo judėjimo sąlygomis. Charizmatinio tipo vadais dažnai skaitomi Mahatma Gandhi ir Džavaharlalas Nehru Indijoje, Mao Tsetungas Kinijoje, Sukarno Indonezijoje, Aun Sangas Birmoje (šiuolaikinė Myanma), ajatola Chomeini Irane, George Washingtonas ir Abrahamas Lincolnas JAV, Simonas Bolivaras Pietų Amerikoje. Charizma yra grynai asmeninis politinis kapitalas, jo neįmanoma perduoti jokiam įpėdiniui. Todėl, jeigu charizmatinis lyderis kokiu nors išimtiniu būdu ir ilgam tampa šalies ar vyriausybės vadovu, po jo mirties beveik neišvengiamas arba nestabilumo periodas, arba įsitvirtina autoritarinis (neretai karinis) režimas.

Racionalus teisinis pagrindas kaip valdžios šaltinis reiškia, kad valdžia formuojama remiantis racionaliais ir visuotinai visuomenės pripažintais įstatymais. Daugumoje šiuolaikinių šalių tai pasiekiama, renkant atstovaujančius įstatymų leidybos organus (parlamentus), o prezidentinėse respublikose – taip pat ir prezidentus. Teisinis legitimumas pastaraisias dešimtmečiais tapo priimta visame pasaulyje norma, todėl net diktatūros tipo ir autoritariniai režimai praktikuoja parlamentinius ir prezidentinius rinkimus (tačiau vengiant bet kokios konkurencijos), arba per kontroliuojamą referendumą iš anksto nustato ilgą prezidento valdymo periodą (taip buvo padaryta buvusiose sovietinėse Centrinės Azijos respublikose).

Visais atvejais piliečių akyse bene svarbiausiu legitimumo kriterijumi yra rezultatai: žmonės paklūsta valdžiai ir pripažįsta jos autoritetą todėl, kad valstybė užtikrina vidinį ir išorinį saugumą, palaiko tvarką, daugelyje šalių taip pat garantuoja bent minimalias gyvenimo sąlygas. To dėka legitimumą įgyja režimai, kurių teisėtumas pradžioje yra dvejotinas, arba jo apskritai nėra (pav. Hitlerio fašistinis režimas)

Views All Time
Views All Time
6089
Views Today
Views Today
1
0 0