Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Hildė tarsi augte priaugo prie lovos. Jautė, kad rankos nutirpo, o pirštai, laikę didįjį aplanką, ėmė virpėti.

Buvo beveik vienuolika. Hildė skaitė jau daugiau kaip dvi valandas. Retkarčiais pakeldavo akis ir garsiai nusijuokdavo, o kartais nusisukdavo ir suinkšdavo. Gerai, kad namuose nieko daugiau nebuvo.

Apie ką tik ji per tas porą valandų neskaitė! Iš pradžių Sofija bandė atkreipti majoro dėmesį, eidama namo iš Majoro trobelės. Galiausiai įsilipo į medį, o iš Libano kaip angelas angelas globėjas atskrido žąsinas Martynas.

Nors tai buvo labai labai seniai, Hildė nepamiršo, kaip tėtis jai skaitė „Stebuklingąsias Nilso keliones“. Paskui daugelį metų jiedu vartojo slaptą kalbą, susikurtą pagal šią knygą. Vadinasi, tėtis vėl prisiminė senąjį žąsiną.

Paskui Sofija debiutavo vienišos kavinės lankytojos vaidmenyje. Hildę ypač sudomino tai, ką Albertas papasakojo apie Sartrą ir egzistencializmą. Jis ją beveik ir įtikino – beje, kaip jau ne kartą šiame aplanke.

Prieš kokius metus Hildė nusipirko knygą apie astrologiją. Kitą kartą parsinešė namo taro kortas, paskui – nedidelę knygelę apie spiritizmą. Kiekvieną kartą tėtis pasakydavo keletą pastabų apie „blaivų protą“ ir „prietarus“, bet tik dabar išmušė jo keršto valanda. Jis davė gerai apgalvotą atkirtį. Buvo aišku, kad savo dukrą norėjo primygtinai įspėti apie panašius dalykus. Dėl visa pikta dar pamojavo jai iš televizoriaus elektros prekių parduotuvėje. To galėjo ir nedaryti…

Didžiausią nuostabą Hildei kėlė tamsiaplaukė mergaitė.

Sofija, Sofija – kas tu? Iš kur atsiradai? Kodėl įsibrovei į mano gyvenimą?

Pagaliau Sofija gavo knygą apie save. Ar tai – ta pati knyga, kurią dabar Hildė laiko rankose? Juk čia tik aplankas. Bet vis dėlto kaip įmanoma knygoje apie save rasti knygą apie save? Kas būtų, jei Sofija imtų šią knygą skaityti?

Kas bus dabar? Kas gali įvykti dabar?

Hildė užčiuopė, jog likę keli puslapėliai.

Važiuodama iš miesto namo, autobuse Sofija susitiko mamą. Po galais! Ką ji pasakys Sofijos rankose pamačiusi knygą?

Sofija pabandė ją įgrūsti į maišelį su serpantinais ir balionais, kurių pripirko šventei, bet nepavyko.

– Sveika, Sofija! Pataikėm įlipti į tą patį autobusą? Kaip šaunu.

– Labas…

– Nusipirkai knygą?

– Ne, ne visai.

– „Sofijos pasaulis“. Koks sutapimas.

Sofija suprato, kad melas čia nepadės.

– Gavau ją iš Alberto.

– Kurgi ne. Kaip jau sakiau – džiaugiuosi, kad galėsiu su juo susipažinti. Ar galima pažiūrėti?

– Ar negali bent palaukti, kol pareisim namo? Čia mano knyga, mama.

– Žinoma, kad tavo. Nebijok, aš tik užmesiu akį į pirmą puslapį. Kas čia dabar… „Sofija Amundsen keliavo iš mokyklos namo. Iš pradžių ėjo su Joruna. Jiedvi kalbėjosi apie robotus…“

– Ar tikrai ten taip parašyta?

– Taip, čia taip parašyta. Autorius negirdėtas – Albertas Knagas. Tikriausiai debiutantas. Tiesa, kokia to tavo Alberto pavardė?

– Knoksas.

– Taigi matai, kad tas keistasis žmogus parašė visą knygą apie tave, Sofija. Tik prisidengė slapyvardžiu.

– Tai ne jis, mama. Nekvaršink sau galvos. Vis tiek nieko nesupranti.

– Gal ir nesuprantu. Rytoj pokylis sode. Tikriausiai tada viskas ir paaiškės.

– Albertas Knagas gyvena kitame pasaulyje. Todėl ši knyga yra balta varna.

– Ne, dabar jau pakaks. Kodėl ne baltas triušis?

– Na, liaukis!

Motinos ir dukters pokalbis nutruko, nes autobusas sustojo Klėverveieno pradžioje, ir joms reikėjo išlipti. Ten jas pasitiko demonstracija.

– O Dieve! – šūktelėjo Helena Amundsen. – Aš tikrai maniau, kad šio rajono nepasieks gatvės politika.

Demonstracijoje dalyvavo ne daugiau kaip dešimt ar dvylika žmonių. Ant plakatų buvo užrašyta: „MAJORAS GREITAI SUGRĮŠ!“, „GERIEMS PIETUMS JONINIŲ IŠVAKARĖSE – TAIP!“ ir „DAUGIAU VALDŽIOS JT!“.

Sofijai pagailo mamos.

– Nekreipk į juos dėmesio, – pasakė ji.

– Bet labai keista demonstracija, Sofija. Netgi šiek tiek absurdiška.

– Tai tik smulkmena.

– Pasaulis keičiasi vis greičiau ir greičiau. Iš tiesų manęs tai nė kiek nenustebino.

– Ir nesistebi, kad tavęs tai nestebina?

– Nė trupučio. Jie juk taikūs. Jeigu tik neišmindė mūsų rožių. Nors nesuprantu, kam reiktų demonstruoti sode. Pamatysim, kai pareisim namo.

– Tai filosofinė demonstracija, mama. O tikri filosofei nemedžioja rožių.

– Žinai, Sofija? Aš turbūt netikiu, jog yra tikrų filosofų. Šiais laikais beveik viskas – gryna sintetika.

Popietė ir vakaras buvo skirti pasiruošimams. Iš ryto jos toliau dengė stalą ir puošė sodą. Atėjo Joruna.

– Kad tave kur! – pasakė. – Mama su tėvu irgi ruošiasi ateiti. Tai vis per tave, Sofija.

Likus pusvalandžiui iki šventes pradžios, viskas buvo paruošta. Medžiai sode – išdabinti serpantinais ir japoniškais žibintais. Pro rūsio langą išvedžioti ilgi laidai. Sodo vartai, medžiai palei taką ir namo fasadas išpuošti balionais. Sofija su Joruna pūtė juos visą popietę.

Ant stalo buvo atneštas viščiukas, salotos, bandelės ir pynutė. Virtuvėje liko spurgos, tortas su plaktos grietinėlės kremu, riestė ir šokoladinis tortas, o dvidešimt keturių žiedų šakotis jau stovėjo stalo viduryje. Šakočio viršūnėje buvo pasodinta lėlė konfirmantės suknele. Mama patikino, jog tai gali būti ir nekonfirmuota penkiolikametė mergaitė, bet Sofija buvo įsitikinusi, kad mama ją ten pasodino tik todėl, kad Sofija sakė dar neapsisprendusi, ar nori būti konfirmuota. Konfirmacija ir šakotis mamai buvo du neatsiejami dalykai.

– Ne, mes tikrai nieko nepagailėjom, – dar porą sykių pakartojo mama.

Paskui ėmė rinktis svečiai. Iš pradžių atėjo trys bendraklasės -apsitaisiusios vasariškomis palaidinėmis, lengvais megztukais ir ilgais sijonais, saikingai pasidažiusios akis. Kiek vėliau pro vartus lėtai įžengė Jorgenas ir Lasis, kurių laikysenoje buvo sumišusi drova ir berniokiškas pasipūtimas.

– Sveikinam!

– Pagaliau ir tu tapai suaugusi.

Sofija pastebėjo, kad Joruna ir Jorgenas jau ėmė slapta žvilgčioti vienas į kitą. Kažkas tvyrojo ore. Ne veltui Joninių išvakarės.

Visi atėjo su dovanomis, o kadangi tai buvo filosofinis pokylis, daugelis svečių iš anksto pasidomėjo, kas yra filosofija. Nors ne visiems pavyko sugalvoti filosofinę dovaną, dauguma turėjo gerokai palaužyti galvas, norėdami ant atviruko parašyti ką nors filosofiška. Dar Sofija gavo filosofijos žodyną ir dienoraštį su spynele, ant kurio buvo užrašyta: „MANO FILOSOFINIAI UŽRAŠAI“.

Renkantis svečiams, aukštose baltojo vyno taurėse buvo atnešta obuolių sidro. Patarnavo Sofijos mama.

– Sveiki… O kuo vardu ponaitis? … Mes dar nepažįstami… Kaip puiku, kad galėjai ateiti, Sesilija.

Tik tada, kai visas jaunimas buvo susirinkęs – ir vaikštinėjo po sodą su baltojo vyno taurėmis – priešais sodo vartus sustojo baltas Jorunos tėvų „Mersedesas“. Finansininkas vilkėjo elegantiška, gražiai gulinčia pilka eilute. Žmona buvo apsirengusi kostiumėliu su kelnėmis, nusagstytu tamsraudoniais blizgučiais. Sofija būtų galėjusi prisiekti, kad ji nuėjo į žaislų parduotuvę ir nusipirko lėlę Barbę tokiu pačiu kostiumėliu. Tada nuėjo pas siuvėją ir užsisakė lygiai tokį patį. Buvo dar ir kita galimybė: lėlę nusipirko finansininkas ir nunešė ją burtininkui, kad šis paverstų ją gyva moterimi. Tačiau pastaroji versija buvo tokia neįtikima, jog Sofija ją iškart atmetė.

Porelė išlipo iš „Mersedeso“ ir atėjo į sodą. Jaunuomenė iš nuostabos išsprogino akis. Pailgą siaurą dovaną nuo Ingebrigtsenų šeimos įteikė pats finansininkas. Sofija labai stengėsi tvardytis, kai paaiškėjo, jog ten – taip, būtent lėlė Barbė. Joruna neiškentė:

– Jum visai galvoj pasimaišė, ar ką? Sofija gal nebežaidžia su lėlėm! Pripuolė ponia Ingebrigtsen, žvangindama savo blizgučiais:

– Ją juk galima panaudoti puošybai.

– Šiaip ar taip, labai ačiū, – pabandė užglostyti Sofija. – Dabar galiu pradėti kolekcionuoti.

Visi pradėjo sukti ratus aplink stalą.

– Trūksta tiktai Alberto, – dirbtinoku tonu pasakė Sofijos mama, norėdama nuslėpti mažutį nerimą. Svečiai jau dalijosi gandais apie ypatingąjį svečią.

– Jis pažadėjo ateiti, vadinasi, ateis.

– Ar negalim sėstis prie stalo be jo?

– Žinoma, sėskim prie stalo.

Helena Amundsen ėmė sodinti svečius prie ilgojo stalo. Ji pasirūpino, kad tuščia kėdė liktų tarp jos ir Sofijos. Ji pasakė porą žodžių apie valgius, apie tai, kad gražus oras ir Sofija tapo suaugusia moterimi.

Praėjus pusvalandžiui po to, kai jie susėdo prie stalo, pro vartus iš Klėverveieno įsuko pusamžis vyriškis su juoda smailia barzdele ir berete. Rankoje nešė didelę penkiolikos raudonų rožių puokšte.

– Albertas!

Sofija atsistojo ir nubėgo jo pasitikti. Ji puolė jam ant kaklo ir paėmė puokštę. Užuot kaip nors atsakęs į sutikimą, Albertas ėmė narsyti po švarko kišenes. Iš ten ištraukė kelias storas petardas ir užtaisęs vieną po kitos ėmė svaidyti į orą. Eidamas stalo link uždegė bengališkąją žvakute ir, prieš atsistodamas šalia tuščios kėdės tarp Sofijos ir mamos, įsmeigė į šakočio viršūnę.

– Man labai malonu! – pasakė.

Draugija buvo priblokšta. Ponia Ingebrigtsen metė savo vyrui reikšmingą žvilgsnį. O Sofijos motina taip džiaugėsi, kad svečias pagaliau atvyko, jog būtų galėjusi jam bet ką atleisti. Sukaktuvininkė vos galėjo sulaikyti kažkur iš pilvo kylantį įnirtingą juoką.

Helena Amundsen pabarškino į savo taurę ir tarė:

– Džiaugiamės, kad ir Albertas Knoksas prisijungė prie šio filosofinio pokylio. Jis nėra mano naujas draugas, nes tokio ir neturiu, nors mano vyras retai būna namuose ir daug keliauja. Šis nuostabus žmogus yra naujasis Sofijos filosofijos mokytojas. Taigi jis sugeba šį tą daugiau, nei laidyti petardas. Šiam žmogui, pavyzdžiui, nieko nereiškia iš juodos skrybėlės ištraukti gyvą triušį. Ar tai buvo varna, Sofija?

– Ačiū, ačiū, – padėkojo Albertas ir atsisėdo.

– Į sveikatą! – pasakė Sofija, ir visa draugė pakėlė raudonojo vyno taures su kokakola.

Paskui jie ėmėsi viščiuko ir salotų. Staiga Joruna pakilo nuo stalo, ryžtingai žengė prie Jorgeno ir įsisiurbė jam į lūpas. Po tokios pradžios Jorgenas prisitraukė ją artyn, kad patogiau būtų atsakyti į bučinį.

– Tuoj apalpsiu! – sušuko ponia Ingebrigtsen.

– Tik ne prie stalo, vaikai, – buvo vienintelė ponios Amundsen pastaba.

– O kodėl gi ne? – paklausė Albertas, pasisukdamas į ją.

– Keistas klausimas.

– Tikram filosofui visi klausimai geri.

Pora vaikinų, kurių niekas nebučiavo, ėmė svaidyti viščiuko kaulus ant stogo. Ir į tai ponia Amundsen atsakė pastaba:

– Būkit geri, nedarykit taip. Nemalonu, kai lietvamzdžiai užkišti viščiukų kaulais.

– Atsiprašom, – pasakė vienas vaikinas. Jie pradėjo mėtyti kaulus per tvorą.

– Manau, jog atėjo laikas surinkti lėkštes ir pereiti prie deserto, -pagaliau tarė ponia Amundsen. – Kas geria kavą?

Ponai Ingebrigtsenai ir dar pora svečių pakėlė rankas.

– Sofija su Joruna galbūt man padės…

Eidamos į virtuvę, draugės galėjo persimesti keliais žodžiais.

– Kodėl tu jį pabučiavai?

– Žiūrėjau į jo lūpas ir staiga baisiai užsinorėjau. Jam neįmanoma atsispirti.

– Koks jausmas?

– Kiek kitoks, nei maniau, bet…

– Vadinasi, tai buvo pirmą kartą?

– Bet ne paskutinį.

Neilgai trukus kava ir pyragai jau buvo ant stalo. Albertas vaikinams pradėjo dalyti petardas, bet tada Sofijos motina pabarškino į kavos puoduką.

– Nesiruošiu sakyti ilgos kalbos, – prabilo ji. – Bet aš turiu tik vieną dukterį, ir lygiai prieš savaitę ir vieną dieną jai suėjo penkiolika metų. Kaip matot, nepagailėjom nieko. Šakotis iš dvidešimt keturių žiedų, taigi kiekvienam bent po vieną. Todėl pirmieji gali imti po du žiedus. Pamažu žiedai vis didės. Taip ir mūsų gyvenimas. Kai Sofija buvo visai mažuliuke, trepinėjo mažais žingsneliais po kiemą. Metams bėgant, jos žygiai ilgėjo. Dabar jau užgriebia senamiestį. Turėdama daug keliaujantį tėtį, ji kalbasi telefonu su visu pasauliu. Sveikiname tave penkioliktojo gimtadienio proga, Sofija!

– Fantastika! – sušuko ponia Ingebrigtsen.

Sofija nesuprato, ką ji turėjo galvoje: mamą, jos kalbą, šakotį ar pačią Sofiją.

Svečiai paplojo, o vienas vaikinas nusviedė petardą į kriaušę. Dabar ir Joruna pakilo ir pabandė nutempti Jorgeną nuo kėdės. Jis nesipriešino, tad netrukus abu gulėjo žolėje ir toliau bučiavosi. Po valandėles jiedu nusirito po serbentais.

– Šiais laikais iniciatyvos imasi moterys, – pasakė finansininkas. Tai taręs jis atsistojo, nuėjo prie serbentų krūmų ir stebėjo reiškinį iš arti. Visa draugė pasekė jo pavyzdžiu. Liko sėdėti tik Sofija ir Albertas. Netrukus svečiai pusračiu apstojo Joruną ir Jorgeną, kurie, išbandę pirmųjų nekaltų bučinių skonį, atsidavė aistrai.

– Matyt, niekas jų nesustabdys, – tarė ponia Ingebrigtsen su neslepiamu pasididžiavimu.

– Ne, gamta eina savo keliu, – pasakė jos vyras.

Jis apsidairė norėdamas pažiūrėti, ar taiklūs jo žodžiai padarė įspūdi. Kadangi jam tebuvo atsakyta tyliu galvos linktelėjimu, pridūrė:

– Ir nieko čia nepakeisi.

Iš tolo Sofija pastebėjo, kad Jorgenas bando atsegti baltą Jorunos palaidinukę, kuri buvo visa sužaliuota. Joruna vargo su jo diržu.

– Tik atsargiai, neperšalkit, – pasakė ponia Ingebrigtsen. Sofija pažvelgė į Alberta nevilties pilnu žvilgsniu.

– Viskas vyksta greičiau, nei tikėjausi, – pasakė jis. – Turime kuo greičiau iš čia sprukti. Aš tik tarsiu keletą žodžių.

Sofija suplojo delnais.

– Prašom vėl visus prie stalo! Albertas sakys kalbą. Visi, išskyrus Joruną ir Jorgena, sugrįžo prie stalo.

– Ir jūs tikrai sakysit kalbą? – paklausė Helena Amundsen. – Esat labai malonus.

– Dėkoju už dėmesį.

– Girdėjau, mėgstat pasivaikščiojimus! Juk svarbu, palaikyti gerą formą. Mano nuomone, ypač žavu, jog pasiimat ir šunelį. Ar tik ne Hermis jo vardas?

Albertas atsistojo ir pabarškino į kavos puoduką.

– Miela Sofija! – prabilo jis. – Noriu priminti, jog tai – filosofinis pokylis. Todėl ir mano kalba bus filosofinė.

Jau dabar jį pertraukė plojimai.

– Ir šiai padykusiai draugijai bus ne pro šalį paklausyti keleto protingų minčių. Bet pirmiausia nepamirškime pasveikinti sukaktuvininkės penkioliktojo gimtadienio proga.

Albertui nebaigus sakinio, pasigirdo artėjančio lėktuvo gausmas. Netrukus lėktuvas praskrido žemai virš sodo. Jam iš paskos driekėsi ilga juosta, ant kurios buvo užrašyta! „Nuoširdžiausi linkėjimai 15-ojo gimtadienio proga!“

Tai sukėlė dar karštesnius plojimus.

– Štai, matot! – sušuko ponia Amundsen. – Šis žmogus sugeba šį tą daugiau, nei laidyti petardas.

– Dėkui, tai vieni niekai. Per pastarąsias savaites mudu su Sofija atlikome gana išsamius filosofinius tyrimus. Taigi dabar norim paskelbti savo išvadas. Išduosime didžiausią mūsų būties paslaptį.

Stojo tokia tyla, kad galėjai girdėti paukščius čiulbant. Taip pat girdėjosi pakšėjimas serbentuose.

– Kalbėk toliau! – paragino Sofija.

– Po nuodugnių filosofinių tyrimų, kuriuos pradėjome nuo pirmųjų graikų filosofų ir baigėme šiomis dienomis, priėjome išvadą, jog gyvename vieno majoro sąmonėje. Šiuo metu jis yra JT stebėtojas Libane, bet apie mus parašė knygą savo dukrai, gyvenančiai Lilesande. Jos vardas Hildė Meler Knag, jai suėjo penkiolika metų tą pačią dieną kaip ir Sofijai. Knyga apie visus mus gulėjo ant jos naktinio stalelio, kai ji atsibudo ankstyvą birželio penkioliktosios rytą. Tiksliau, tai – storas aplankas. Šiuo momentu jos smilius junta paskutinius jo puslapius. Prie stalo visi sunerimo.

– Taigi mūsų gyvenimas yra tik gimtadieninė pramoga Hildei Meler Knag. Nes visi esame sugalvoti tik tam, kad įrėmintume filosofijos kursą, kurį majoras paraše savo dukteriai. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, baltas „Mersedesas“, stovintis prie vartų, nevertas nė penkių erių. Šiuo požiūriu jis – tik nereikšminga detalė. Jis nėra vertingesnis už baltus „Mersedesus“, birzgiančius vargšo JT majoro galvoje, majoro, kuris štai persėda į palmės šešėlį, kad negautų saulės smūgio. Libane dabar karštos dienos, mano mielieji.

– Kvailystės! – sušuko finansininkas. – Gryniausia nesąmonė.

– Žinoma, pasisakyti leidžiama kiekvienam, – nė kiek nesutrikęs toliau kalbėjo Albertas. – Bet iš tiesų gryniausia nesąmonė yra šis pokylis. Vienintelė čia esanti blaivaus proto kibirkštėlė – mano kalba.

Dabar finansininkas atsistojo ir išrėžė:

– Žmogus stengiesi kuo geriau atlikti savo pareigas. Rūpiniesi, kad viskas ir nuo visko būtų apdrausta. Ir štai matai, kaip kažkoks dykaduonis plepys savo „filosofiniais“ svaičiojimais nori viską sugriauti.

Albertas pritardamas linktelėjo galva:

– Teisybė, nuo tokios rūšies filosofinio pažinimo neapsidrausi. Mes kalbame apie tai, kas baisiau net už gaivalines nelaimes, pone finansų tvarkytojau. Kaip pats turbūt žinote, draudimas neatlygina tokios žalos.

– Tai nėra gaivalinė nelaimė.

– Ne, tai – egzistencinė nelaimė. Pakanka užmesti akį į serbentų krūmus, kad suprastum, ką turiu galvoje. Taigi neįmanoma apsidrausti nuo to, kad pranyks visa mūsų būtis. Ir negali apsidrausti nuo to, kad užges saulė.

– Nejaugi turim su tuo susitaikyti? – paklausė Jorunos tėvas žmoną. Ši papurtė galvą, tą patį padarė ir Sofijos mama.

– Labai liūdna, – pasakė ji. – O mes juk taip stengėmės.

Tačiau jaunimas vis dar nenuleido akių nuo Alberto. Neretai jauni žmonės imlesni naujoms mintims ir idėjoms nei pagyvenę.

– Norėtume daugiau apie tai sužinoti, – pasakė akiniuotas vaikinukas šviesiais garbanotais plaukais.

– Ačiū, bet aš jau beveik viską pasakiau. Kai pamatai, jog tesi vaizdinys kito žmogaus apsnūdusioje sąmonėje, tuomet, mano nuomone, protingiausia tylėti. Baigdamas jauniems žmonėms galiu parekomenduoti nedidelį filosofijos istorijos kursą. Jį išėję, pradėsit kritiškai vertinti jus supantį pasaulį. Ne mažiau svarbu perkainuoti tėvų kartos vertybes. Sofiją aš kaip tik ir stengiausi išmokyti kritiškai mąstyti. Hėgelis tai vadino „neigiamu“ mąstymu.

Finansininkas dar nebuvo atsisėdės. Jis stovėjo ir barbeno pirštais į stalą.

– Šis agitatorius nori sutrypti visas sveikas pažiūras, kurias mokykla, bažnyčia ir mes patys stengiamės įdiegti jaunajai kartai. Juk jai priklauso ateitis ir ji vieną dieną paveldės visus mūsų turtus. Jeigu tas žmogus tučtuojau nebus pasalintas iš šios draugijos, paskambinsiu savo advokatui. Jis jau žinos, kaip sutvarkyti šį reikalą.

– Kad ir ką dabar bedarytum, esi tik šešėlis. Beje, mudu su Sofija netrukus išeisime iš šio pokylio. Filosofijos kursas nebuvo vien teorinis sumanymas. Jis turi ir praktinę puse. Kai ateis laikas, mudu stebuklingai išgaruosime. Taip paspruksime iš majoro sąmonės.

Helena Amundsen paėmė dukrai už rankos.

– Nejaugi mane paliksi, Sofija?

Sofija apkabino ją viena ranka ir pakėlė akis į Albertą.

– Mamai bus labai liūdna…

– Kokie niekai. Nepamiršk, ko esi išmokusi. Juk iš tų tauškalų ir turime išsivaduoti. Kad tavo mama yra miela ir maloni moteris – toks pat faktas kaip ir tai, kad Raudonkepuraitės pintinė buvo pilna bandelių senelei. Tačiau ji nuliūdusi tik tiek, kiek tam neseniai praskridusiam lėktuvui reikėjo benzino sveikinimų manevrams.

– Atrodo, suprantu, ką nori pasakyti, – sutiko Sofija ir pasisuko į motiną. – Todėl privalau daryti taip, kaip jis sako, mama. Kada nors vis tiek būčiau turėjusi tave palikti.

– Aš pasiilgsiu tavęs, – pasakė mama. – Bet jeigu virš šio yra dar kitas dangus, skrisk. Pažadu gerai elgtis su Govinda. Kiek jai reikia: vieno ar dviejų salotos lapų per dieną?

Albertas uždėjo ranką jai ant peties.

– Nei tu, nei kas nors kitas mūsų nepasiilgs, o priežastis labai paprasta – jūsų nėra. Taigi negalite mūsų ilgėtis.

– Tai pats didžiausias įžeidimas, koks tik gali būti! – sušuko ponia Ingebrigtsen.

Finansininkas maktelėjo galva.

– Mažų mažiausiai galime jį apskųsti įžeidimu. Bet pamatysi, paaiškės, kad jis dar ir komunistas. Jis juk nori atimti iš mūsų viską, kas mums brangu. Šis žmogus yra sukčius, paskutinis niekšas…

Tuomet Albertas ir finansininkas atsisėdo. Pastarojo veidas buvo įraudęs iš pykčio. Prie stalo grįžo Joruna su Jorgenu ir taip pat atsisėdo. Abiejų drabužiai buvo purvini ir suglamžyti. Šviesūs Jorunos plaukai – pilni žemių ir molio.

– Mama, aš turėsiu vaiką, – pranešė ji.

– Gerai, bet luktelėk, kol pareisim namo.

Jai pritarė vyras:

– Taip, tegu pakenčia. O jei šįvakar bus krikštynos, pati turės viską suruošti.

Albertas rimtai pažvelgė į Sofiją.

– Mums metas.

– Gal prieš išeidama galėtum atnešti kavos? – paprašė motina.

– Gerai, mama, tuoj pat.

Sofija paėmė nuo stalo termosą. Virtuvėje įjungė kavos aparatą. Laukdama, kol išvirs kava, ji palesino paukštelius ir pašėrė auksines žuveles. Užėjusi į vonią, padavė salotos lapą Govindai. Katės niekur nebuvo matyti, bet Sofija vis tiek atidarė didelę dėžutę kačių maisto, suvertė viską į gilią lėkštę ir pastatė ant laiptų. Pajuto, kaip ima drėkti akys.

Kai Sofija grįžo su kava, pokylis sode labiau priminė vaikų šventę nei kažkieno penkioliktąjį gimtadienį. Limonado buteliai išvartyti, stalas išterliotas šokoladiniu tortu, indas su spurgomis nuverstas ant žolės. Sofija matė, kaip vienas vaikinas įkišo petardą į tortą su plakta grietinėle. Tortui sprogus, visas kremas ištiško ant stalo ir šventės dalyvių. Labiausiai nukentėjo raudonasis ponios Ingebrigtsen kostiumėlis.

Keista, bet nei ji, nei kas nors kitas nėmaž nesusijaudino. Joruna taip pat paėmė didelį šokoladinio torto gabalą ir ištepė Jorgenui veidą. Paskui ėmė laižyti.

Mama su Albertu sėdėjo sūpynėse, atokiau nuo kitų. Jie pamojo Sofijai prieiti.

– Pagaliau judu pasikalbėjote prie keturių akių, – pasakė Sofija. – Tu buvai visiškai teisi, – linksmai tarė mama. – Albertas yra nuostabus žmogus. Atiduodu tave į jo stiprias rankas.

Sofija atsisėdo į jų tarpa.

Pora vaikinų užsilipo ant stogo. Viena mergina vaikščiojo po sodą ir plaukų segtuku badė balionus. Mopedu atbirzgė ir nekviestas svečias.

Ant bagažinės atsivežė dėžę alaus ir degtines. Tuoj pat atsirado, kas jam padeda.

Tada ir finansininkas pakilo nuo stalo. Jis pliaukštelėjo delnais ir tarė:

– Pažaiskim, vaikai?

Jis nustvėrė vieną alaus butelį, išgėrė iki dugno ir pastatė ant žolės. Paskui nuėjo prie stalo ir atsinešė penkis apatinius šakočio žiedus. Parodė svečiams, kaip reikia mėtyti ant butelio.

– Prasideda priešmirtiniai traukuliai, – tarė Albertas. – Reikia greičiau sprukti, kol majoras nepadėjo taško, o Hildė neužvertė storojo aplanko.

– Tau viską teks tvarkyti vienai, mama.

– Nieko baisaus, dukrele. Čia tau vis vien ne gyvenimas. Jei Albertas suteiks geresnę būtį, niekas tuo labiau nesidžiaugs už mane. Ar nesakei, kad jis turi baltą žirgą?

Sofija apžvelgė soda. Buvo neįmanoma jo atpažinti. Į žolę sutrypti buteliai, viščiuko kaulai, spurgos ir balionai.

– Kadaise tai buvo mano mažasis rojus, – tarė ji.

– O dabar iš rojaus esi išvaroma, – atsake Albertas.

Vienas vaikinas įsėdo į baltą „Mersedesą“. Automobilis pajudėjo iš vietos, pralaužė sodo vartus ir žvyro taku įvažiavo Į sodą.

Sofija pajuto, kaip kažkas stipriai nutverė ją už rankos ir nusitempė į Landyne. Tada ji išgirdo Alberto balsą:

– Dabar!

Tuo pat metu baltasis „Mersedesas“ įsirėžė į obelį. Neprinokę obuoliai pabiro ant kapoto.

– To jau per daug! – sušuko finansininkas. – Aš reikalauju žalos atlyginimo!

Nuo jo neatsiliko žavingoji žmonelė:

– Tai vis per tą nenaudėlį. Kurgi jis?

– Jie dingo, tarsi skradžiai žemės prasmego, – išdidžiai tarė Helena Amundsen.

Ji atsistojo ir ėmė tvarkyti po filosofinio pokylio apšnerkštą stalą.

– Ar dar kas norės kavos?

Views All Time
Views All Time
1759
Views Today
Views Today
1
0 0