Pokalbiai su savimi – Aurelijus AUGUSTINAS – Įvadas – 3

Netruks prabėgti keleri metai, ir Hipono vyskupu tapęs Augustinas Kasiciake parašytus savo dialogus minės su kartėliu, tarytum gėdydamasis: „Ką tuomet sudėjau į raštus, jau tikrai Tau tarnaujančius, bet vis dar tartum protrūkiais alsuojančius išdidumo mokykla, liudija pokalbių su šalia buvusiais ir – Tavo akivaizdoje – su vienu pačiu savimi knygos” 46 .

„Išdidumo mokykla”, „pasipūtėliai”, „išdidėliai” – taip Augustinas vėliau vadins neoplatonikus. „Pataisymuose” nesutiks su daugeliu savo jaunystės raštų teiginių: „Ir ne veltui man nepatinka pačios Platono, filosofų platonikų ar akademikų liaupsės, kuriomis juos taip išaukštinau, kaip tikrai nederėjo šlovinti šventvagių žmonių” 47 .Bet tai bus vėliau. O Kasiciake apie „platonikų knygas” Augustinas kalba kitaip. Pradėdamas dialogo „Prieš akademikus” antrą knygą, jis ilga prakalba kreipiasi į savo globėją Romanianą. Taip, Augustinas jau keliolika metų rusenęs meile išminčiai. „Tik štai, atsitiko perskaityti keletą svarbių knygų[…], kurios ant anos smilkstančios ugnelės užlašino vos keletą brangiausio aliejaus lašų. Neįtikėtina, Romanianai, neįtikėtina, ir galbūt daugiau, nei tu iš manęs laukei. Ką ir sakyti! Jos sukurstė manyje tokį gaisrą, kokio nė pats iš savęs nesitikėjau. Kas gi man nuo tol garbė, kokia gi žmonių prabanga galėjo mane sujaudinti, koks tuščios šlovės geismas, kokia pagaliau šio mirtingojo gyvenimo paguoda, kokie jo raiščiai? Staiga aš visas leidausi savęsp.” 48

Augustinas ryte rijo neoplatonikų mokslą. Vėliau būtent ši savarankiškai ir giliai permąstyta bei savotiškai perdirbta filosofija virs jo mąstymo kalba. Bet kol kas, Kasiciake, jis dar tik mokosi. Panašiai kaip kompiuteriu naudotis ką tik pramokęs ir todėl labai apsidžiaugęs šiuolaikinis žmogus aplinkiniams vis pasakoja, ką juo galima nuveikti, taip ir Augustinas ankstyvuosiuose savo veikaluose džiaugiasi neoplatonikų idėjomis. Todėl norint geriau suprasti „Pokalbius su savimi”, būtų pravartu nors prabėgomis susipažinti su kai kuriomis jų.

PALAIMINGAS GYVENIMAS (vita beata) – visų helenizmo ir vėlyvosios Antikos filosofijos mokyklų siekis. Visos jos sutarė, kad palaimingai gyvena tik didžiausio ir tobuliausio gėrio siekiąs žmogus. Vėlgi visos sutiko, kad toks aukščiausiasis gėris nėra turtai 49 , aukštos pareigos visuomenėje 50 ar ramus šeimos gyvenimas 51 . Visi šie dalykai geri ir naudingi tiek, kiek netrukdo ar padeda 52 artėti prie ano didžiausio ir aukščiausio gėrio. Epikūrikams didžiausias siektinas gėris buvo „ramybė”, stoikams – „gyvenimas pagal prigimtį”, platonikams – kiek įmanoma labiau supanašėti su Dievu 53 , tai yra – kuo tobuliau savo mąstymu pažinti Dievą. Kaip tik todėl Augustinas labiau už viską ir trokšta pažinti Dievą ir sielą 54 .

IŠMINČIUS (sapiens) taip pat minimas visose Antikos filosofijose. Be abejo, tik jis vienas sugeba pasiekti aukščiausiąjį gėrį. Neoplatonikai visuomet save laikė elitu, būrėsi į uždaras bendraminčių brolijas ir į kitus žmones žvelgė su panieka. Todėl nieko nuostabaus, kad jais sekdamas Augustinas savo veikalą skiria nedaugeliui neoplatoninės filosofijos „bendrapiliečių” 55 , kad mano, jog Išmintį gali regėti tik nedaugelis išrinktųjų 56 . Senatvėje vėl skaitydamas jaunystės veikalą „Apie palaimingą gyvenimą”, Augustinas griežtai nebesutiko su tokia pažiūra: „Nepatinka man, kad rašiau, jog dar šiame gyvenime palaimingas gyvenimas buvoja tik išminčiaus sieloje, kad ir kas darytųsi jo kūnui…” 57

ŽMOGAUS SIELA (anima) neoplatonikams buvo pasaulio sielos dalininkė, turinti ypatingą galią įžvelgti savyje Dievo Mąstymą (lot. mens, intellectus, gr. xxxx). Bet į žmogaus kūną pakliuvusi tokia dieviška esybė tapusi suteršta ir pamiršusi kilniąją savo prigimtį. Tokia esanti žmogaus padėtis, ir tik filosofas išminčius žinąs, kaip iš jos ištrūkti.

SIELOS SUGRĮŽIMAS (reditus, regressus animae/) ir yra neoplatonikų išminčiaus kelias Dievop. Pirmiausia, be abejo, būtina išsivaduoti nuo kūninių potraukių, geismų ir jausmų. „Bet kodėl delsiame? Reikia traukti toliau. Tačiau pirmiausia pasižiūrėkime, ar esame sveiki.” 58 Šitaip „Protas” sustabdo besileidžiantį kilti Dievop „Augustiną”. Ne, pirmiau pažiūrėkime, ar išminčius jau tikrai nusimetė kūno pančius. „Sveikos akys yra mąstymas be visokio kūno purvo, tai yra nutolęs ir apsivalęs nuo mirtingų dalykų troškimų” 59 . Bet tai dar tik pradžia. Toliau išminčiaus mąstymas Dievop kyla dialektiniu Platono filosofavimo būdu – nuo kūninių dalykų prie mąstomųjų, nuo laikinųjų prie amžinųjų, nuo daliųjų prie nedaliųjų etc. Didžiausias laimėjimas būsiąs suprasti, kad išminčiaus turimas mąstymas yra tas pats visą visatą persmelkęs Dievo Mąstymas. Štai kokia prasme įvykstąs garsusis Platono „supanašėjimas su Dievu”, būtent tokia prasme neoplatonikai ir kalba apie „sielos sugrįžimą”. Tokį sugrįžimą turi galvoje ir Augustinas, „Pokalbius…” atsklendžiančioje maldoje sakydamas: „Žinau, kad turiu pas Tave grįžti” 60 . Šį „grįžimą” platonikai taip pat vadina „atsigręžimu į save”, „savęs pažinimu”; tokiai savęs pažinimo procedūrai raginąs, jų manymu, ir senasis Delfų šventyklos užrašas: „Pažink save patį”. Kita vertus, prisiminus, kad išminčius turi savyje Dievo dalelę ir kad jos pažinimas savyje tolygus Jo pažinimui, darosi aišku, kodėl „Pokalbių su savimi” pradžioje Augustinas taip atkakliai svarsto Dievo pažinumo ir būdo jį pažinti klausimus 61 .

PASAULIO TVARKA. Svarstydami pasaulį, neoplatonikai manė, kad jis yra dvilypis: viena dalis suvokiama pojūčiais, kita – mąstymu. Pojūčiais suvokiami kūniniai dalykai (sensi-bilia). Jų sritis – žemė ir visa, kas yra tarp jos ir mėnulio. Mąstymu suvokiami dalykai (intelligibilia) yra ir pats mąstymas, daiktų idėjos, mokslų susekti dėsniai ir taisyklės bei visa, kas tęsiasi toliau virš mėnulio. Neoplatonikų požiūrį į pasaulį šių dienų gamtos mokslininkai turėtų laikyti labai „mokslišku”, nes visatą, pirmiausia, žinoma, mąstomąjį pasaulį, šių filosofų nuomone, valdo labai griežti dėsniai (leges, regulae). „Dieve, pagal kurio įstatymus sukasi skliautai, savo kryptimis juda žvaigždynai, saulė išjudina dieną, mėnuo valdo naktį…” 62 Šie dėsniai valdo ir kūninį, juslėmis suvokiamąjį pasaulį. „Dieve, iš kurio karalystės įstatymas perrašomas į šias karalystes.” 63 Tad išminčiui savo mąstymo galią pirmiausia reikia kreipti į kūninius šio pasaulio dalykus ir juose rasti, įžvelgti mąstomuosius, o vėliau jau kilti prie vien mąstomųjų ir galiausiai – Dievop.

MOKSLAI (disciplinae) tai tas įrankis, kuriuo žmogaus mąstymas iš kūninių dalykų išlukštena mąstomuosius. Mat visatą savo dėsniais tvarkantis Dievas viena savo galių leido žmogaus mąstymui įžvelgti po kūno apvalkalu besislepiantį mąstomąjį pasaulį. Platonikai tokiam Dievo veikimui aprašyti naudojasi šviesos metafora. Ją paskelbia ir Augustinas… „Juk Protas, besikalbantis su tavimi, žada parodyti tavo mąstymui Dievą taip, kaip saulė pasirodo akims. Mat mąstymo gebos sieloms yra nelyginant jų juslės; o visi mokslų teikiami tiksliausi teiginiai panašūs į tuos dalykus, kurie apšviečiami saulės, kad galėtų būti matomi.” 64 Aukštesnioji mąstomoji prigimtis negali susimaišyti su žemesniąja. Todėl, sakysim, geometrijos sąvokos „linija”, „rutulys” ir jos dėsniai priklauso mąstomųjų, o ne pojūčiais suvokiamųjų dalykų pasauliui. Tas pat tinką ir gramatikai, retorikai bei kai kuriems kitiems mokslams.

Bet ne visi ir ne bet kokie mokslai turį reikalą su mąstomuoju pasauliu. Dievop grįžti ketinanti siela neturėtų jokios naudos, pavyzdžiui, iš agronomijos ar medicinos. Augustino neoplatonizmo variantas 65 tokią privilegiją pripažino tik gramatikai, logikai, retorikai, geometrijai, aritmetikai, muzikai ir astronomijai. Kelią, kuriuo mokslai veda prie mąstomojo pasaulio, Augustinas nagrinėja Kasiciake parašytame dialoge „Apie tvarką”. Kaip vėliau pats pasakos „Pataisymuose”, grįžęs į Milaną bei netrukus po to gyvenęs Romoje, kartais neoplatonikas norėjęs dialogo forma parašyti visų šių septynių mokslų vadovėlius 66 . Sumanymo Augustinas iki galo netęsėjo, parašė tik „Apie muziką”; taip pat yra išlikę jo ar jam priskiriamų retorikos, logikos bei gramatikos nuotrupų.

Tačiau svarbiausias sielą Dievop keliantis mokslas yra pati filosofija, tik labai siaura ir griežta platonine prasme. Tai garsioji Platono dialektika – sąvokų skaidymo ir išgryninimo metodas, „samprotavimo mokslas” (disciplina disputandi). Jos nevalia painioti su prie kitų mokslų priskirta įvadine aristoteline logika 67 . Ši dialektika buvo vienintelis kelias, kuriuo mąstymas gali kilti Dievop Plotino traktatuose 68 , ir būtent ją Augustinas šlovina ankstyvuosiuose dialoguose 69 . Visi „Pokalbių…” antrosios knygos svarstymai bei sielos nemirtingumo įrodinėjimai ir yra toks dialektinis Augustino „Proto” vedamos sielos kilimas Dievop.

Skaitydamas „Pokalbius su savimi” ir nuolatos, kiekviename minties vingyje, regėdamas neoplatonizmą, netyčia gali susimąstyti ir paklausti savęs: argi šį veikalą tikrai bus parašęs didysis Bažnyčios Tėvas, Hipono vyskupas šventasis Augustinas? Čia nė karto neminimas Kristaus vardas. Nė žodžio apie Bažnyčią ir jos teikiamus sakramentus. Jokių svarstymų apie Šventąjį Raštą, net jo citatos labai labai retos. Argi palyginsi šią dirbtinoką filosofinių išvedžiojimų kalbą su psalmių ir Pranašų, Evangelijų ir Penkiaknygės citatomis, užuominomis ir aliuzijomis verdančiu „Išpažinimų” srautu? „Pokalbiai su savimi” – viena iš mažiausiai krikščioniškų Augustino knygų. „Jei mirdamas jis būtų palikęs vien „Pokalbius su savimi” arba traktatą „Apie sielos kiekybę”, tai laikytume Augustiną prisiekusiu, gal tik šiek tiek krikščioniškai paspalvintu neoplatoniku.” 70 Tačiau kruopščiai paieškoję vis dėlto ir „Pokalbiuose… ” galėtume rasti katalikų tikėjimo įtakų, ypač ten, kur Bažnyčios mokslas buvo aiškus ir griežtas. Pavyzdžiui, Plotino manymu, aukščiausia ir tobuliausia Dievo esybė yra Vienis, iš jo plaukiąs Mąstymas, o iš pastarojo savo ruožtu kilusi Pasaulio Siela. Taigi visos trys aukščiausios dieviškosios esybės nėra lygios tarpusavyje: Vienis yra aukščiau už Mąstymą, o šis – aukščiau už Pasaulio Sielą 71 . Ir nors Augustinas mėgsta katalikų tikėjimo Trejybę tapatinti su Plotino triada, jis griežtai laikosi Bažnyčios mokymo apie trijų Dievo Asmenų lygybę. „Pokalbių su savimi” pradžios maldoje Augustinas Dievą tvarkingai vadina vienu 72 ir nekalba apie kokias aukštesnes ar žemesnes Jo dalis. Kitas skirtumas tas, kad Dievą Augustinas laiko Pasaulio Kūrėju 73 , tuo tarpu jo mokytojui Plotinui pasaulis kyla iš trečiojo dieviškosios Triados asmens – Pasaulio Sielos. Štai veik ir visas Augustino „Pokalbių…” krikščioniškumas. Net tikėjimas, viltis ir meilė, kurių būtinumą ieškant Dievo taip gražiai įrodinėja Augustinas 74 , visai nebūtinai rodo tiesioginę Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams (sk. 13) įtaką. Apie tai kalba ir didžiojo neoplatoniko Plotino mokinys Porfyrijus 75 . Ar pats Porfyrijus nebus šių minčių perėmęs iš apaštalo Pauliaus, būtų jau visai kitas klausimas.

Prisimindamas kadaise Milane perskaitytų platonikų knygų įspūdį ir vertindamas jas po dešimt metų, „Išpažinimuose” Augustinas rašys:

„Bet tuomet perskaitęs anas platonikų knygas ir jų paragintas ieškoti nekūninės tiesos, permąstęs visa, kas sukurta, įžvelgiau mąstomuosius dalykus. Ir pastūmėtas pajutau, ko neleidžia regėti mano sielos tamsybės. Buvau tikras, kad Tu esi, kad esi beribis… Buvau visu tuo tikras, tačiau pernelyg silpnas Tavimi džiaugtis. Kliedėjau tartum išmanantis ir, jei nebūčiau kelio Tavęsp ieškojęs mūsų Išganytojuje Kristuje, būčiau išnykstantis, o ne išmanantis.” 76

Po 40 metų vėl skaitydamas „Pokalbius su savimi” Augustinas parašys, kad „pirmoje knygoje tirta ir šiaip taip nustatyta, koks turi būti tasai, kas nori pasiekti išmintį, kurią suvokiame ne kūno pojūčiais, bet mąstymu; knygos pabaigoje vienu argumentu įrodyta, kokia būtis iš tikrųjų yra nemirtinga. Antroje knygoje ilgai svarstyta apie sielos nemirtingumą, bet taip ir nebaigta” 77 . Tokios, vėlesniu jo sprendimu, esančios pagrindinės šio veikalo temos. Manytume, kad prie šiuolaikinio filosofinių svarstymų būdo labiau pratusių skaitytojų patogumui vertėtų pateikti ir smulkesnį šio veikalo planą.

46 – Conf. IX, 4, 7.

47 – Retract. I, 1, 4.

48 – C. Acad. II, 2, 5.

49 – Sol. I, 10, 17.

50 – Ibid.

51 – Ibid.

52 – Sol. I, 11, 19.

53 – Plato. Theaetetus 176b: xxx xxx xxx.

54 – Sol. I, 2, 7.

55 – Sol. I, 1, 1.

56 – Sol. I, 13, 22.

57 – Retract. I, 2.

58 – Sol. I, 9, 16.

59 – Sol. I, 6, 12.

60 – Sol. I, 1, 5.

61 – Sol. I, 2, 7-5, 11.

62 – Sol. I, 1, 4.

63 – Sol. I, 1, 3.

64 – Sol. I, 6, 12.

65 – Kiek Augustino dėstomame neoplatonizme yra Plotino, Porfyrijaus ar Jamblicho, ir šiandien dar nėra aišku, nes Augustinas neoplatonines idėjas dėsto atsargiai ir vengia dogmatizmo. Vis dėlto dauguma mokslininkų linksta manyti, kad ankstyvuoju laikotarpiu daugiausia jam įtakos turėjo Plotinas, šiek tiek ir Porfyrijus, kurio pėdsakai ryškesni vėlesniuose Augustino raštuose. Būtent jam šiandien linkstama priskirti ir pačią grįžimo Dievop per mokslus idėją. Žr. Hadot I. Arts liberaux et philosophie la pensee antique. – Paris, 1984. Ponios Gadot idėjų santrauką žr. nurodytame straipsnyje (Erziehung und Bildung…).

66 – Retract. I, 6.

67 – Sol. II, 11, 21.

68 – Plg. Enn. I, 3; V, 1, 2-3.

69 – Sol. II, 11, 12; De ord. II, 16, 44.

70 – Alfraic P. Op, cit., p. 527.

71 – Enn. V, 1, 1-7; V, 2, 1-2 ir kt.

72 – Sol. I, 1, 4.

73 – Sol. I, 1, 2.

74 – Sol. I, 7, 14.

75 – Ad Marcellam 289, 17-23 N.

76 – Conf. VII, 20, 26.

77 – Retract. I, 4, 1.