„KALBĖJAUSI PATS – AUGUSTINAS SU AUGUSTINU“

Rašyti apie Augustiną ir jo kūrinius visuomet labai sunku, nes apie tai jis pats yra daug ir iškalbingai pasakojęs savo veikaluose, ypač „Išpažinimuose“ ir „Pataisymuose“. Sunku ir dėl to, kad veik neįmanoma prilygti Augustino raštų įtaigai, dėstomos minties aiškumui bei kalbos grožiui. Tačiau sunkiausia tai, kad, pradėjus kalbėti apie Augustiną, neišvengiamai tenka paliesti labai daug dalykų. Jis pats drąsiai imdavosi vis naujų klausimų, keitėsi, brendo ir augo nepaprastai greitai. Augustinas ieškojo ir rado, beldėsi, ir jam buvo atidaryta. Sąžininga šio giliai į save pasinėrusio žmogaus svarstymų kelionė paliko daugybę ženklų – kūrinių, labai įvairių ir skirtingų. Atrodytų, kas bendra tarp pirmųjų Kasiciake (Cassiciacum) parašytų kartais paviršutiniškų, nesklandžių, dirbtinokų filosofinių dialogų „Prieš akademikus“, „Apie palaimingą gyvenimą“, „Apie tvarką“ ar „Pokalbiai su savimi“ ir tokių Hipone (Hippo) pražydusių mąstymo šedevrų, kaip „Išpažinimai“, „Apie Trejybę“, „Pradžios knygos tiesioginės prasmės paaiškinimai“ ar „Dievo valstybė“? Lyg ir nieko. Išskyrus Augustiną kiaurai užvaldžiusį troškimą, tikrą visa įveikiančią filosofo aistrą pažinti save ir Dievą.

386 m. rugsėjo mėnesį trisdešimt dvejų metų Augustinas iš vakarinės Imperijos pusės sostinės Milano persikelia į mažytį kaimelį Alpių priekalnėse Kasiciaką. Čia savo vila jam leido naudotis kolega retorikos profesorius Verekundas. Įspūdingo gamtovaizdžio apglėbtoje viloje kartu su Augustinu apsigyvena jo motina Monika, vyresnysis brolis Navigijus, sūnus Adeodatas, du pusbroliai, du privatūs mokiniai ir didžiausias jo viso gyvenimo draugas Alypijus.

Iki tol Milane praleisti vieneri metai buvo Augustino vidinio gyvenimo krizės protrūkio metai. Čia jis pasiekė aukščiausią savo pasaulietinės karjeros tašką, eidamas Vakarų Imperijos sostinės Milano retorikos profesoriaus pareigas, savotišką Imperijos „propagandos ministro“ tarnybą. Bet Augustinas meta pasaulietinę karjerą ir pasirenka nuošalų, ramų filosofijos studijų bei nedalyvavimo valstybės veikloje otium liberale, „kilnaus neveiklumo“, gyvenimo būdą. Svarstymai apie karjerą ir jos išsižadėjimą „Pokalbiuose su savimi“ 1 Augustinui – ne vien abstraktūs, filosofui privalomi pagvildenimai, bet paties jo gyvenimo galimybių apmąstymai.

Tais metais toliau kilti karjeros laiptais svajojęs Augustinas buvo nusprendęs vesti. Anų laikų papročiu vedybos reiškė sudėtingą teisinį kontraktą, kurį galėjo sudaryti tik apylygę visuomeninę padėtį užimančios šeimos. Talentingo gražbylystės mokytojo padaryta karjera, globėjai ir pažintys leido tikėtis geros partijos, ir Augustino motina Monika jau buvo jam radusi kilmingą didelių turtų paveldėtoją. Jis buvo nieko prieš ir atgal į Afriką išsiuntė savo sugyventinę, su kuria buvo išgyvenęs beveik penkiolika metų ir iš kurios turėjo sūnų Adeodatą. Bet staiga pareiškia nenorįs vesti, nebenorįs toliau siekti karjeros. Augustinas puikiai žinojo, kokia jėga traukia moters glamonės. Šis sąžiningai atviras žmogus išdrįsta apie tai rašyti savo „Pokalbiuose su savimi“ 2 . Kaip ir svarstymai apie karjerą, tai pirmi žingsniai „Išpažinimų“ link.

Tais metais Milane Augustinas pagaliau visiškai atsikratė manichėjybės. Dar mokytojaujant Kartaginoje (376-382), jam ėmė kilti pirmosios abejonės. Rimčiau nesigilinus lyg ir įtaigus manichėjininkų mokymas apie iš esmės skirtingus Šviesos ir Tamsos karalysčių pasaulius ir judviejų tarpusavio kovą Augustinui ėmė nesiderinti su moksliniais graikų astronomijos duomenimis 3 . Dar Tagastoje (Thagasta), kur teko praleisti metus po studijų Kartaginoje, dėl manichėjybės Monika buvo taip smarkiai užsirūstinusi ant Augustino, kad neleido gyventi savo namuose 4 . Dar visai neseniai, tik praėjusiais metais, dėstydamas Romoje, Augustinas buvo gyvenęs bičiulio, manichėjininkų „klausytojo“, namuose ir lankęs manichėjininkų „išrinktojo“ vedamus sektos susirinkimus 5 . Manichėjybę įveikti Augustinui padėjo Ciceronas. Tik fragmentais mums išlikęs jo dialogas „Hortenzijus“ prieš 14 metų buvo pažadinęs studento Augustino meilę filosofijai 6 . Dabar to paties Cicerono skelbiamas iš Akademijos perimtas skeptiškas požiūris į teiginį, kad egzistuoja vienui viena tikroji tiesa ir ją tikrai galima pažinti, padėjo Augustinui išsižadėti vienintelę tikrą tiesą skelbusios manichėjybės. Formalus atsižadėjimo ženklas – Augustinas tampa katalikų Bažnyčios katechumenu. Tai, beje, reiškė labai nedaug – tik tai, kad Augustinas nori kada nors, ateityje, krikštytis. Gal po metų, gal po dešimt ar trisdešimt… Beje, neužmezgus kad ir menkiausių ryšių su Bažnyčia, katalikiškoje Imperijos sostinėje buvo sunku tikėtis padaryti didesnę karjerą.

Lemtingaisiais 385-386 m. Augustinas sirgo. „Pokalbiuose su savimi“ jis dažnai kalba apie „kančios baimę“ 7 , „krūtinės ligą“ 8 , „dantų skausmą“ 9 .

Vėliau Augustinas irgi sirgs nemažai. Tačiau jau daugiau niekuomet nebesiskųs „krūtinės skausmu“, dėl kurio buvęs priverstas atsisakyti dėstytojo darbo 10 , skausmu, kuriame, vėlesniu jo pasakymu, slepiasi pirmuosius mūsų tėvus į nuopuolį atvedęs išdidumas 11 . „Dantų skausmas“, kuriuo Augustinas skundžiasi „Pokalbiuose…“, taip pat praėjęs stebuklingai: „Ir nepamiršau, ir nenutylėsiu Tavo rykščių čaižumo ir stebėtino Tavo gailestingumo greitumo. Tuomet kankinai mane dantų skausmu, ir, kai šis taip įsisiautė, kad nebegalėjau kalbėti, staiga mano širdis sumanė prašyti visų, kas buvo su manimi, kad Tave, visokios sveikatos Dieve, maldautų už mane. Kai tik sulenkėme maldai kelius, pranyko skausmas“ 12 . Tačiau labiausiai tais metais Augustiną paveikę įvykiai buvo neoplatonikų filosofijos atradimas ir mistinis išgyvenimas Milano sode.

Apie Augustino neoplatonizmą privalu pakalbėti platėliau. Tuo metu ši filosofijos kryptis buvo labai populiari Milano aukštuomenėje. Augustino paliktos žinios leidžia atkurti buvus visą neoplatonikų intelektualų draugiją: Manlijus Teodoras (jam skirtas vienas iš Kasiciake parašytųjų Augustino dialogų – „Apie palaimingą gyvenimą“), Zenobijus (jam dedikuotas dialogas „Apie tvarką“), Hermogenianas 13 . Nemenką šios filosofijos išmanymą atskleidžia ir paties Milano vyskupo Ambraziejaus pamokslai. Neoplatonizmas – naujas „atsigręžimas“ į Platoną, stengiantis suderinti ir susisteminti įvairiuose jo dialoguose dėstomas mintis bei atsižvelgti į Aristotelį – atsirado Aleksandrijoje 14 ir viršūnę pasiekė Romoje filosofijos mokyklą vedusio Plotino (205-270) traktatuose, vadinamuose „Eneadomis“. Kai kuriuos jų Augustinas buvo skaitęs, kaip ir Plotino mokinio Porfyrijaus bei Porfyrijaus mokinio Jamblicho raštus. Vėliau „Išpažinimuose“ susidūrimą su šia filosofija Augustinas laikys Dievo pirštu. „Ir norėdamas pirmiausia man parodyti, kaip išpuikėliams priešiniesi, o nuolankiesiems duodi malonę ir kokį tavo gailestingumą parodė Tavo nusižeminimo kelias, kai Tavo Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp žmonių, parūpinai man per vieną nežmoniškai išsipūtusį žmogų kai kurių platonikų knygų, kurios buvo išverstos iš graikų kalbos į lotynų.“ 15 Veltui istorikai mėgino susekti, kas buvo tas „vienas nežmoniškai išsipūtęs žmogus“ 16 . Rašydamas Išpažinimus Augustinas, matyt, tyčia nuslėpė jo vardą, kad šiame įvykyje labiau pabrėžtų Dievo valią 17 .

Į Milano neoplatonikų draugiją buvo susibūrę krikščionys. Tai nėra kuo įprasčiausias dalykas. Nors ir negausus, Italijoje vis dar smilko ir pagonių kultūrinis judėjimas; pakanka prisiminti Augustino amžininkus Makrobijų, Arnianą Marceliną ar garsųjį senatorių Simachą. Kaip tik jiems, o ne krikščionims, regis, labiau pritiko žavėtis ir mėgdžioti sąmoningai prieš krikščionis nusiteikusį Plotiną ir ypač Porfyrijų 18 ; tai, beje, jie ir darė. Ir priešingai, galbūt kaip tik dėl šios priežasties, tokios įtakingos idėjinį pagonybės pagrindą gynusios filosofijos ypač turėjo vengti krikščionys. Tačiau buvo kitaip. Draugiškam krikščionybės požiūriui į neoplatoninę filosofiją atsirasti lemiamos reikšmės turėjo du labai svarbūs asmenys – Gajus Marijus Viktorinas ir Simplicianas.

Viktorinas (apie 275-361), kaip ir Augustinas, buvo kilęs iš Afrikos, dėstė retoriką įvairiuose Italijos miestuose ir galiausiai Romoje, kur net buvo nusipelnęs didžiausios šlovės – jam dar gyvam pastatyta statula forume. Būtent Viktorinas „platonikų knygas“ iš graikų kalbos išvertė į lotynų kalbą. Bet tai dar ne viskas – gyvenimo pabaigoje Viktorinas krikštijosi. Jo pavyzdys buvo nepaprastai įtaigus ir svarbus Augustinui 19 . Drauge Viktorino krikštas lotynų akyse tartum pakrikštijo ir visą neoplatonikų filosofiją. „Pasveikino mane, kad pataikiau ne į kokių kitų filosofų raštus, pilnus melo ir apgaulės pagal šio pasaulio elementus. Šie gi raštai įvairiausiais būdais rodo į Dievą ir Jo Žodį“ 20 , – taip Augustinui sakė kitas visam Milano neoplatonikų būreliui svarbus žmogus – senas kunigas Simplicianas 21 . Kaip tik jis įkalbėjo vyskupą Ambraziejų savo pamoksluose parodyti Pauliaus mokymo ir neoplatonikų filosofijos panašumus. Simplicianas jaunystėje pats gerai pažinojo tuomet jau seną Viktormą ir buvo jo krikšto liudytojas, tad ir papasakojo šią istoriją Augustinui.

Taip Milane Augustinas pateko į aiškiai prie neoplatonizmo linkusių katalikų intelektualų draugiją.

Pabrėžiant to meto neoplatonikų įtaką Augustinui, beje, jokiu būdu negalima manyti, kad jam buvo iškilęs koks nors klausimas „arba – arba“: neoplatonizmas ar katalikybė. Augustinas buvo kilęs iš katalikų šeimos, katalikiško miesto. „Kristaus vardas“ visuomet buvo su juo, net ir manichėjišku laikotarpiu: kad ir kaip būtų, bet manichėjininkai buvo krikščionių sekta, siekusi „pagerinti“ to meto katalikų Bažnyčią. Dabar, Milane, suradęs neoplatonikų knygas Augustinas papildymų joms ieško Pauliaus laiškuose 22 . Tai irgi nepaprastai būdingas to meto bruožas. Apaštalą aiškina bei skaito manichėjininkai ir Augustinas, donatininkas Tikonijus ir didysis Augustino senatvės priešas Pelagijus. Krikščionybė ir neoplatonizmas Augustinui Milane buvo labai panašūs, jų kvietimas vienodas – išsižadėti pasaulio ir filosofiniais svarstymais artėti prie palaimingo gyvenimo.

Išsižadėti pasaulio Augustinui buvo nepaprastai sunku. Jis jau regėjo tikslą. Plotino ir Porfyrijaus filosofija bei, tuometiniu Augustino žvilgsniu, krikščionybė jam siūlė aiškų kelią: apsivalyti nuo aistrų, pagydyti savo „vidinę akį“ ir dialektiniu mąstymu kelti savo sielą Dievop. Visa tai Augustinas žinojo, bet niekaip negalėjo pasiryžti stoti į šį kelią. Augustinas kankinosi, sirgo, graužėsi ir dvejojo. Apie tai pasakojama „Išpažinimų“ aštuntoje knygoje, turbūt giliausiame ir gražiausiai parašytame skverbimosi į save pasakojime pasaulinėje literatūroje. Čia aprašyta garsioji sodo scena 23 . Augustinas apie ją papasakos tik po 10 metų rašydamas „Išpažinimus“. Net „Pokalbiuose su savimi“, kur Augustinas ima drįsti kalbėti apie save atviriau, nematyti jokio sodo scenos atšvaito. Trumpai tariant, Augustino Milane nuomotų namų sode atsitiko štai kas. Begalinių svarstymų, graužaties ir neryžtingumo kankinamas, sode po medžiu susmukęs Augustinas staiga išgirsta balsą iš gretimo kiemo: „Imk ir skaityk.“ Augustinas suprato, kad jam liepiama atsiversti Šventąjį Raštą – tuo metu kambaryje jis turėjo Pauliaus laiškus – ir perskaityti pirmus į akį kritusius žodžius. Štai tie žodžiai: „Elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių“ (Rom 13, 13-14).

Ir Augustinas pagaliau ryžosi. Po kelių mėnesių karjeros, geros vedybų partijos, manichėjybės ir skepticizmo atsisakęs ir į platonizmą bei Pauliaus laiškus besigilinantis ir sveikstantis Augustinas išvažiuoja į Kasiciaką. Staiga pratrūksta pritvinęs jo raštų srautas, kuris nutrūks tik po veik pusšimčio metų sulig visame to meto Vakarų ir Rytų pasaulyje garsaus ir gerbiamo Hipono vyskupo mirtimi 430 metų rugpjūčio 28 dieną.

Augustinas Kasiciake užtruks tik porą mėnesių. Vėlyvą rudenį jis sugrįš į Milaną ir per 387 m. Velykas iš vyskupo Ambraziejaus rankų priims krikštą. Vėliau kelis mėnesius sugaišęs Romoje ir Ostijoje Augustinas parkeliaus į Afriką, savo gimtąją Tagastą (388). Jis tebesistengia laikytis nuošalaus gyvenimo idealo, gilinasi į platonizmą, pradeda ginčus su inanichėjininkais. Dar Ostijoje mirė Monika, netrukus miršta sūnus Adeodatas, vienas geriausių Augustino draugų Nebridijus. Augustinas palieka Tagastą ir 391 m. įšventinamas į kunigus Hipone, vėliau tampa šio pagal dydį antro Afrikos miesto vyskupu (395). Ginčai su manichėjininkais, donatininkais, pelagininkais, gausios kunigo, vėliau vyskupo pareigos, įsteigtas vienuolynas ir … traktatai, poleminiai raštai, Šventojo Rašto aiškinimai, laiškai, pamokslai. Kasiciakas ir ten parašyti dialogai liks kažin kur toli toli. Augustinas ims kitaip žiūrėti į neoplatonizmą, jam prasivers bedugnės Šventojo Rašto gelmės. Bet ir vėliau Kasiciaką jis laikys prarastąja savo rojaus ramybe 24 .

1 – Sol. I., 10, 17; 11, 18;

2 – Sol. I., 10, 17, 11, 18; 14, 25-26.

3 – Conf. V, 7, 12.

4 – Conf. II, 11, 19.

5 – Conf. V, 10, 18.

6 – Sol. I, 10, 17.

7 – Sol. I, 9, 16.

8 – Sol. I, 14, 26.

9 – Sol. I, 12, 21.

10 – Conf. IX, 2, 4.

11 – De Genesi c. Manich. II, 17, 26.

12 – Conf. IX, 4, 12.

13 – Manlijus Teodoras iš jų garsiausias. Apie 383 m. jis buvo konsulas, bet vėliau ima gyventi filosofinį nuošalumos gyvenimą (otium), rašo knygas apie filosofiją ir klasikinės poezijos metriką. 399 m. vėl tampa konsulu. Galbūt kaip tik jį galvoje turi Augustinas Sol. II, 14, 26. „Pokalbiuose…“ užsimenama ir apie Zenobijų: tai jis yra Sol. II, 14, 26 minimas anapus Alpių iškeliavęs poetas.

14 – Naują ir stiprią platonizmo bangą sukėlė paslaptingasis Amonijus Sakas, III a. antrame ketvirtyje dėstęs filosofiją Aleksandrijoje. Jokių veikalų jis nepaliko, vien tik susižavėjusius ir iki amžiaus galo užburtus mokinius – Plotiną, Origeną, Herencijų, Longiną. Beveik viskas, ką žinome apie šį nepaprastą mokytoją, tėra keli sakiniai iš Porfyrijaus Vita Plotini 3, 13-20 ir 14, 15.

15 – Conf. VII, 9, 13.

16 – Didysis Pierre Courcellis pasiūlė juo laikyti Manlijų Teodorą (Les lettres grecques en Occident: de Macrobe a Cassiodre. – Paris, 1948. – P. 126-128), bet dauguma tyrinėtojų linkę su juo nesutikti; žr. Brown P. Augustine of Hippo: A Biography. – London, 1967.

17 – Alfaric P. L’evolution intellectuelle de Saint Augustin: Du Manicheisme au Neoplatonisme. – Paris, 1918. – P. 374. – N. 3.

18 – Porfyrijus buvo parašęs svarų traktatą „Prieš krikščionis“ (apie 270 m. Sicilijoje).

19 – Conf. VIII, 5, 10.

20 – Conf. VIII, 2, 3.

21 – Mirus Milano vyskupui Ambraziejui, 397 m. jo įpėdiniu tapo būtent Simplicianas. Jis mirė 400 m.

22 – Conf. VII, 21, 27.

23 – Conf. VIII, 8, 19s., 30.

24 – Conf. IX, 3, 5.

Views All Time
Views All Time
3998
Views Today
Views Today
1
0 0