Iš lotynų kalbos vertė Evaldas NEKRAŠAS
Įvadą parašė Darius ALEKNA

VIII
15. A. Tiesą sakai. Bet aš neaiškiai matau, su kuo blogai sutikau, išskyrus gal tik tai, kad pagrįstai klaidinga vadinama tai, kas nors šiek tiek panašu į tai, kas teisinga. Mat man visiškai neateina į galvą niekas kita, kas būtų verta pavadinti klaidingo vardu. Bet ir vėl esu verčiamas pripažinti, kad tie dalykai, kurie vadinami klaidingais, taip vadinami dėl to, kad skiriasi nuo teisingų. Iš to daroma išvada, kad tas pats nepanašumas yra netiesos priežastis. Taigi esu sutrikęs, nes man sunkiai ateina į galvą kas nors, kas išplauktų iš priešingų priežasčių.

P. Na, o jei ši rūšis gamtoje yra viena ir vienintelė, kuri tokia yra (argi nežinai, kad peržvelgęs nesuskaičiuojamas gyvūnų rūšis, rasi vienintelį krokodilą, kuris kramtydamas judina viršutinį žandikaulį?) ypač dėl to, kad neįmanoma rasti beveik nieko, kas būtų panašu į kitą daiktą taip, kad bent kuo nors nuo jo nesiskirtų?

A. Aš tai suprantu, bet, kai galvoju, kad tai, ką vadiname klaidinga, yra ir kuo nors panašu, ir kuo nors nepanašu į tai, kas teisinga, neįstengiu atskirti, ar dėl panašumo, ar dėl nepanašumo tai nusipelnė vardo „klaidinga“. Juk jei pasakysiu, jog dėl to, kad nepanašu, tai nebus nieko, ko negalima būtų pavadinti klaidinga, nes nėra nieko, kas nebūtų nepanašu į kokį nors daiktą, kurį pripažinome esant teisingą. Kita vertus, jei pasakysiu, jog tai reikia vadinti klaidinga dėl to, kad panašu, tai ne tik prieštaraus tie kiaušiniai, kurie teisingi kaip tik dėl to, kad yra visiškai panašūs, bet dargi neišsisuksiu nuo to, kuris spirs mane pripažinti, kad klaidinga yra visa, kadangi aš negaliu neigti, jog visa tarpusavyje tam tikru atžvilgiu panašu. Bet įsivaizduok, jog aš nebijau atsakyti, kad panašumas ir nepanašumas drauge pasistengia, kad kas nors pagrįstai būtų vadinama klaidinga. Kokią išeitį man pasiūlysi? Juk vis tiek bus reikalaujama, kad aš paskelbčiau, jog visa yra klaidinga; mat visa, kaip anksčiau pasakyta, pasirodo besą tarpusavyje tam tikru atžvilgiu ir panašu, ir nepanašu. Jei nebijočiau tų daugybės pabaisų, pro kurias maniau neseniai praplaukęs, tai man beliktų pasakyti, kad klaidinga yra ne kas kita, kaip tai, kas yra vienaip, bet atrodo kitaip. [Bijau], nes tada esu vėl nubloškiamas nelaukto vandens verpeto, kad pasakyčiau, jog teisinga tai, kas yra taip, kaip atrodo. Iš to kyla, kad be pažįstančiojo niekas negali būti teisinga, o čia aš ir turiu bijoti laivo sudužimo į slapčiausias uolas, kurios yra teisingos, nors ir nežinomos. Arba, jei pasakysiu, kad teisinga tai, kas yra, tai kils kiekvienam prieštaravimą kelianti išvada, kad to, kas klaidinga, nėra niekur. Taigi grįžta tos bangos atgal, ir matau, kad, su tokia kantrybe žiūrėdamas į tavo lėtumą, aš nė kiek nepajudėjau į priekį.

IX
16. P. Geriau įdėmiai įsigilink, nes aš jokiu būdu negalėčiau sutikti, kad mes veltui meldėme dieviškos pagalbos. Mat, mums išbandžius visus, kiek įstengėme, dalykus, matau, kad nebelieka nieko, kas teisėtai galėtų būti pavadinta klaidinga, išskyrus tai, kas arba vaizduoja save esant tuo, kuo nėra, arba apskritai veržiasi būti ir nėra. Bet pirmoji to, kas klaidinga, rūšis, yra arba apgaulė, arba prasimanymas. Juk apgaulinga pagrįstai vadinama tai, kas turi kokį nors troškimą apgauti, kurio negalima suvokti be sielos; jis iš dalies atsiranda proto pagalba, iš dalies dėl prigimties; proto pagalba – protingose būtybėse, pavyzdžiui, žmoguje; dėl prigimties – žvėryse, pavyzdžiui, lapėje. O tai, ką aš vadinu pramanyta, atsiranda tada, kai žmonės sako netiesą. Jie nuo apgavikų skiriasi tuo, kad kiekvienas apgavikas siekia apgauti, bet ne kiekvienas, kuris sako netiesą, nori apgauti. Juk ir mimai, ir komedijos, ir daugybė poezijos kūrinių kupini pramanytų dalykų veikiau tam, kad džiugintų, o ne apgaudinėtų, ir beveik visi, kurie juokauja, sako netiesą. Bet apgaviku arba apgaudinėjančiu pagrįstai vadinamas tas, kieno rūpestis yra ką nors apgauti. O tuos, kurie nesistengia apgauti, bet tik ką nors prasimano, visi nedvejodami pavadins pramanytojais arba, jei taip nėra, tiesiog sakančiais netiesą. O gal tu turi ką pasakyti prieš?

17. A Prašau tęsti, nes galbūt dabar ir pradėjai mokyti neklaidingų dalykų apie klaidingus dalykus. Bet noriu sužinoti, kokia bus ta rūšis, kuri, kaip sakei, veržiasi būti ir nėra.

P. O kodėl tau nenorėti? Tai tie patys dalykai, apie kuriuos daug kalbėjome anksčiau. Ar tau neatrodo, kad tavo atvaizdas veidrodyje tarsi nori būti tavimi pačiu ir klaidingas todėl, kad nėra?

A. Žinoma, atrodo, kad taip yra.

P. O kiekvienas paveikslas arba kiekviena statula ir visi tokio pobūdžio menininkų darbai? Ar jie nesiveržia būti tuo, į ką panašūs jie padaryti?

A. Visiškai pritariu.

P. Manau, sutinki, kad šiai rūšiai priklauso ir tie dalykai, dėl kurių apsigauna miegantys arba pamišę žmonės?

A. Taip. Ir jokie kiti negalėtų priklausyti labiau, jokie dalykai labiau nesiveržia būti tokie, kokius mato nemiegantys arba sveiko proto žmonės, o klaidingi jie dėl to, kad negali būti tuo, kuo veržiasi būti.

P. Kodėl turėčiau plačiau pasakoti apie bokštų ėjimą, apie įmerktą irklą arba apie kūnų šešėlius? Juk, mano manymu, aišku, kad juos reikia matuoti tuo pačiu matu.

A. Visiškai aišku.

P. Ką ir kalbėti apie kitus pojūčius; juk kiekvienas svarstydamas aptiks, kad daiktuose, kuriuos patiriame juslėmis, klaidinga vadinama tai, kas veržiasi kuo nors būti ir nėra.

X
18. A. Tiesą sakai. Bet stebiuosi, kodėl tau atrodė, kad iš šio būrio reikia išskirti poezijos kūrinius, juokus ir kitokį melą?

P. Todėl, kad neabejotinai viena yra norėti būti klaidingam, o kita – negalėti būti teisingam. Taigi tokių žmonių darbų, kaip komedijos arba tragedijos, mimai aba kiti panašaus pobūdžio [kūriniai], negalime priskirti prie dailininkų ir skulptorių dirbinių 6 . Juk nupieštas žmogus, nors ir veržiasi įgyti žmogaus išvaizdą, negali būti teisingas taip, kaip tai, kas pavaizduota komikų knygose. Be to, visi tie dirbiniai nenori būti klaidingi arba yra klaidingi ne dėl kokio savo troškimo, bet dėl tam tikros būtinybės ir tiek, kiek gali paklusti prasimanančiojo valiai. O Roscijus, iš prigimties teisingas žmogus, savo noru scenoje buvo klaidinga Hekubė, bet tuo pačiu noru buvo ir teisingas tragedijos aktorius, žinoma, dėl to, kad įvykdė tai, ką užsibrėžė, ir klaidingas Priamas dėl to, kad mėgdžiojo Priamą, bet pats juo nebuvo. Iš čia kyla kažkas nuostabu, bet niekas neabejoja, jog tai yra iš tikrųjų.

A. Kas tai yra?

P. Kas gi daugiau, jei ne tai, kad visi dalykai tam tikru atžvilgiu teisingi dėl to, dėl ko tam tikru atžvilgiu yra klaidingi, ir būti teisingiems jiems padeda tik tai, kad kitu atžvilgiu jie klaidingi. Todėl, jeigu jie vengia būti klaidingi, tai jokiu būdu nepasieks to, kuo nori arba privalo būti. Juk kaip tas Roscijus, kurį paminėjau, galėtų būti teisingas tragedijos aktorius, jei nenorėtų būti klaidingas Hektoras, klaidinga Andromachė, klaidingas Herkulis ir taip toliau? Arba kaip galėtų būti teisingas paveikslas, jei arklys [jame] nebūtų klaidingas? Kaip veidrodyje gali būti teisingas žmogaus atvaizdas, jei [jis] nebūtų klaidingas žmogus? Todėl, jei kai kuriems dalykams naudinga būti kuo nors, kas klaidinga, idant jie būtų kuo nors, kas teisinga, tai kodėl taip stipriai bijomės netiesos ir kaip didžio gėrio siekiame tiesos?

A. Nežinau ir labai stebiuosi, nes šiuose pavyzdžiuose nematau nieko, ką verta pamėgdžioti. Juk neprivalome ir mes, it aktoriai arba kokie atspindžiai veidrodžiuose, arba Mirono varinė telyčaitė 7 , sekti svetima išvaizda ir ją pamėgdžioti, ir dėl to būti klaidingi, idant savo išvaizda būtume teisingi, bet privalome ieškoti to, kas teisinga ir tarsi dėl dvilypės ir sau prieštaraujančios prigimties nėra tam tikra dalimi klaidinga, idant tam tikra dalimi būtų teisinga.

P. Ieškai kažko, kas didinga ir dieviška. Bet jei tai rasime, ar nepripažinsime, kad pati tiesa sudaryta ir sujungta iš šių dalykų, tiesa, iš kurios gauna vardą visa, kas kokiu nors būdu vadinama teisinga?

A. Mielai su tuo sutinku.

6 – Ši vieta išversta pagal vertėjo į anglų kalbą G.Watson (Sain Augustine. Soliloquies and immortality of the soul With an Introduction, translation and Commentary by G.Watson. – Warminster, 1990) priimtą skaitymo variantą non possumus.

7 – Mironas – graikų skulptorius, gyvenęs V a. pr. Kr. Sukūrė skulptūras Atėnų, Olimpijos, Delfų šventykloms. Žymiausias jo kūrinys – skulptūra „Disko metikas“. Čia minimas kitas žymus jo darbas „Varinė telyčaitė“, kuriam skirta 30 epigramų, įėjusių į „Palatino antologiją“.

Views All Time
Views All Time
2499
Views Today
Views Today
1
0 0