Iš lotynų kalbos vertė Evaldas NEKRAŠAS
Įvadą parašė Darius ALEKNA

V

7. P. Įdėmiai įsigilink į štai ką.

A. Esu pasiruošęs.

P. Tai tikrai akmuo. Jis teisingas akmuo, jei nėra kitaip, negu atrodo, ir jis nėra akmuo, jei nėra teisingas akmuo. Be to, jis gali būti matomas tik juslėms.

A. Taip.

P. Vadinasi, akmenų nėra slapčiausiose žemės gelmėse ir apskritai nėra ten, kur nėra tų, kurie galėtų jausti. Juk ir šito akmens nebūtų, jeigu mes jo nematytume; be to, jis nebebus akmuo, kai mes išeisime, ir niekas kitas čia būdamas jo nematys. Jeigu gerai užsklęsi dėžutes, tai, nors ir daug būsi jose uždaręs, jose nieko nebebus. Ir pats medis iš vidaus visiškai nėra medis. Juk visa, kas yra neperregimo kūno gilybėje, lieka nematoma visoms juslėms, ir daroma išvada, kad viso to nėra. Juk jei būtų, būtų teisinga; o teisinga tik tai, kas yra taip, kaip atrodo; bet mes viso to nematome; vadinasi, viso to nėra. Nebent tu turi ką nors, kuo galėtum tam paprieštarauti.

A. Matau, kad tai išplaukia iš viso to, su kuo anksčiau sutikau. Bet juk tai taip kvaila, kad aš greičiau atsisakysiu bet kurio iš tų dalykų, su kuriais anksčiau sutikau, negu sutiksiu, kad šitai teisinga.

P. Nė kiek neprieštarauju. Tuomet pasižiūrėk, ką nori pasakyti: ar kad tai, kas kūniška, gali būti matoma tik juslėmis, ar kad jausti gali tik siela, ar kad yra medis arba kas nors kita, bet jie nėra teisingi; ar kad reikia kitaip apibrėžti, ką reiškia „teisinga“?

A. Prašau tavęs, apsvarstykime šį paskutinį punktą.

8. P. Tuomet apibrėžk, kas yra „teisinga“.

A. Teisinga tai, kas yra taip, kaip atrodo pažįstančiajam, jei jis nori ir gali pažinti.

P. Vadinasi, nebus teisinga tai, ko niekas negali pažinti? Toliau, jei klaidinga tai, kas atrodo kitaip, negu yra, tai ar nebus tas pats daiktas ir klaidingas, ir teisingas, jei vienam atrodys, kad šis akmuo yra akmuo, o kitam – medžio gabalas?

A. Mane labiausiai jaudina pirmasis klausimas. Kaip čia yra, jog tai, kas negali būti pažinta, kaip tik todėl nėra teisinga? Aš per daug nesirūpinu tuo, kad vienas ir tas pats daiktas yra kartu ir teisingas, ir klaidingas. Iš tiesų matau, kad tas pats daiktas, palyginti su įvairiais kitais, drauge yra ir didesnis, ir mažesnis. Bet iš to išplaukia, kad niekas pats savaime nėra nei didesnis, nei mažesnis. Juk šie žodžiai vartojami tik lyginant.

P. Bet jei sakai, kad niekas pats savaime nėra teisingas, ar nebijai, kad [iš to] gali kilti, jog niekas neegzistuoja pats savaime? Juk dėl tos pačios priežasties, kad štai šitas [daiktas] yra medis, jis yra ir teisingas medis. Ir negali atsitikti taip, kad medis būtų medis pats savaime, tai yra be pažįstančiojo, ir nebūtų teisingas medis.

A. Tokiu atveju štai ką sakau ir štai kaip apibrėžiu, ir nebijau, kad mano apibrėžimui gali būti priekaištaujama, kad jis pernelyg trumpas: man atrodo, kad teisinga tai, kas yra.

P. Vadinasi, niekas nebus klaidinga, kadangi visa, kas tik yra, yra teisinga?

A. Per tave atsidūriau labai keblioje padėtyje ir visiškai nerandu, ką atsakyti. Atsitinka taip, kad, nors ir nenoriu būti mokomas kaip nors kitaip negu šiais klausimais, vis dėlto šių klausimų bijau.

VI
9. P. Dievas, kuriam save patikėjome, be abejones, suteiks pagalbą ir išvaduos mus iš šių sunkumų, jei tik tikėsime į Jį ir karštai Jam melsimės.

A. Šiuo atveju nieko mieliau nepadaryčiau, nes dar niekad manęs negaubė toks rūkas.

Dieve, mūsų Tėve, kuris ragini, kad melstumės, ir kuris suteiki tai, ko esi prašomas, jei tik tuomet, kai prašome tavęs, gyvename geriau ir esame geresni, išklausyk mane, besiblaškantį šiose tamsybėse, ir ištiesk man savo dešinę. Parodyk man savo šviesą, atšauk mane nuo klaidžiojimų; tesugrįšiu Tavo vedamas į save ir į Tave. Amen.

P. Susikaupk, kiek gali, ir labai atidžiai klausykis.

A. Prašau tavęs, jei tik tau kas nors atėjo į galvą, pasakyti, kad nevargtume.

P. Susikaupk.

A. Štai jau nieko kito neveikiu.

10. P. Pirmiau svarstykime ir svarstykime, kas yra klaidinga.

A. Nustebsiu, jei klaidinga bus kažkas kita, o ne tai, kas yra ne taip, kaip atrodo.

P. Verčiau susikaupk, ir pirmiau paklausinėkime pačių juslių. Mat išties nevadinama klaidinga tai, ką mato akys, jei šitai neturi kokio panašumo į tai, kas teisinga. Pavyzdžiui, žmogus, kurį regime sapnuose, šiaip ar taip, nėra teisingas žmogus, bet yra klaidingas kaip tik dėl to, kad turi panašumo į teisingą. Juk kas gi, regėjęs šunį, teisingai sakytų, kad sapnavo žmogų? Taigi ir šis šuo klaidingas dėl to, kad panašus į teisingą.

A. Yra taip, kaip sakai.

P. Na, o jei kas nemiegodamas, pamatęs arklį, pamanytų, kad mato žmogų, ar ne dėl to apsigautų, kad jam pasirodė kažkas panašu į žmogų? Mat jei jam pasirodytų tik arklio pavidalas, jis negalėtų manyti matąs žmogų.

A. Visiškai sutinku.

P. Taip pat klaidingu vadiname medį, kurį matome nupieštą, veidą, kuris atsispindi veidrodyje, bokštų judėjimą, kai pro juos plaukia žmonės, irklo lūžimą. Ir vadiname ne dėl ko nors kito, o tik dėl to, kad visi jie panašūs į teisingus.

A. Sutinku.

P. Lygiai taip pat mes apsigauname ir dėl dvynių, ir dėl kiaušinių, ir dėl tuo pačiu žiedu įspaustų antspaudų, ir dėl kitų panašių dalykų.

A. Įdėmiai seku tave ir sutinku.

P. Vadinasi, daiktų panašumas, kaip susijęs su regėjimu, yra netiesos motina.

A. Negaliu paneigti.

11. P. Bet visa ši panašumų gausybė, jei tik manęs neklaidina, gali būti padalyta į dvi dalis. Mat, viena vertus, panašumas būna tarp lygių daiktų, kita vertus, ir tarp blogesnių [kokybe]. Tarp lygių daiktų panašumas yra tuomet, kai mes sakome, kad šis panašus į tą taip, kaip tas panašus į šitą, pavyzdžiui, kaip pasakyta apie dvynius arba žiedo įspaudus. O panašumas tarp blogesnių daiktų esti tuomet, kai mes sakome, kad blogesnis panašus į geresnį. Juk kas gi žiūrės į veidrodį ir teisingai sakys, kad pats yra panašus į tą atvaizdą, o ne atvaizdas į jį? Tokio pobūdžio panašumų esti ir sielos patyrimuose, ir regimuose dalykuose. Bet ir tai, ką siela patiria, ji patiria pojūčiu, pvz., bokšto judėjimą, kurio nėra, arba pačia savimi, remdamasi tuo, ką gavo iš pojūčių; tokie yra sapnuojančių, o gal ir pamišusių žmonių regėjimai. Toliau iš tų panašumų, kurie pasireiškia pačiuose mūsų matomuose daiktuose, vieni įdiegiami ir nuliedinami gamtos, kiti – gyvų būtybių. Gamta panašumus tarp blogesnių daiktų sukuria gimdydama ir atspindėdama: gimdydama, kai vaikai gimsta panašūs į tėvus, atspindėdama, kai kas nors atsispindi, pavyzdžiui, įvairiuose veidrodžiuose. Juk nors ir daug veidrodžių padirbdina žmonės, ne jie patys nuliedina tuos atvaizdus, kuriuos atspindi veidrodžiai. O gyvų būtybių darbai yra paveiksluose ir kituose tokio pobūdžio kūriniuose. Prie šios rūšies gali būti priskirti, jei tik tokių pasitaiko, ir darbai, kuriuos atlieka demonai. O kūnų šešėlius, kadangi jie nėra per daug nutolę nuo daikto ir todėl vadinami panašiais į kūnus ir tarsi klaidingais kūnais, ir kadangi juos gali įvertinti akys, dera priskirti prie tokio pobūdžio panašumo, kurį atspindėdama sukuria gamta. Juk kiekvienas šviesoje padėtas kūnas atspindi šviesą ir į priešingą pusę meta šešėlį. O gal tau atrodo, kad kas nors čia prieštarautina?

A. Visai ne. Bet su nekantrumu trokštu sužinoti, kurlink šitai krypsta.

12. P. Tada turime kantriai laukti, kol ir kitos juslės mums praneš, kad netiesa gyvuoja panašume į tai, kas teisinga. Juk ir klausos srityje pasitaiko beveik tiek pat panašumų rūšių, pavyzdžiui, kai girdėdami kalbančio žmogaus, kurio nematome, balsą, palaikome jį kuo kitu, į kurį jis panašus iš balso; o panašumo tarp blogesnių dalykų pavyzdys esti arba aidas, arba pažįstamas skambesys pačiose ausyse, arba koks nors juodojo strazdo ar varno pamėgdžiojimas laikrodžiuose, arba tai, ką mAno girdį sapnuojantys arba pamišę žmonės. O muzikantų falšiais vadinami tonai neįtikėtinai gerai, kaip vėliau paaiškės, liudija apie save kaip apie teisingus. Bet dabar pakanka ir to, kad jie nėra toli nuo panašumo į tuos tonus, kurie vadinami teisingais. Ar vis dar šitai seki?

A. Seku. Be to, su didžiausiu malonumu. Mat nededu jokių pastangų suprasti.

P. Tad, kad nedelstume, [atsakyk], ar, tavo manymu, galima lengvai atskirti lelijas pagal kvapą, čiobrelių medų iš skirtingų avilių pagal skonį, arba gulbės pūkų ir žąsies pūkų švelnumą lytėjimu?

A. Mano manymu, ne.

P. Na, o kai mes sapnuojame, kad uodžiame, ragaujame arba liečiame tokius dalykus, ar neapgauna mūsų juo blogesnis vaizdinių panašumas, juo jis tuštesnis?

A. Tiesą sakai.

P. Taigi aišku, kad mes, suvedžiojami panašumo tiek tarp lygių daiktų, tiek tarp blogesnių, apsigauname visais pojūčiais. O jei ir neapsigauname, susilaikydami nuo pritarimo arba atpažindami skirtumą, tai vis tiek tuos daiktus, kuriuos aptikome esant panašius į teisingus, vadiname klaidingais.

A. Negaliu abejoti.

VII
13. P. Dabar, kol vėl grįžtame prie to paties dalyko, idant aiškiau pasidarytų tai, ką siekiame parodyti, įdėmiai klausyk.

A. Aš pasiruošęs. Kalbėk, ką nori. Mat jau visam laikui nusprendžiau iškęsti šį vaikščiojimą ratu, ir jis manęs neišvargins, nes gyvenu didele viltimi atvykti ten, kurlink, jaučiu, mes veržiamės.

P. Gerai darai. Bet įdėmiai klausyk. Kai matome du panašius kiaušinius, ar, tavo manymu, galime pagrįstai teigti, kad vienas kuris jų yra klaidingas?

A. Mano manymu, jokiu būdu ne. Juk visi jie yra teisingi kiaušiniai, jei yra kiaušiniai.

P. Na, o kai matome atsispindintį veidrodyje atvaizdą, pagal kokius požymius pažįstame, kad jis klaidingas?

A. Be jokios abejonės, pagal tai, kad nėra sulaikomas, kad neatsiliepia, kad juda ne pats savaime, kad negyvena ir pagal kitus nesuskaičiuojamus požymius, kuriuos vardyti būtų ilgu.

P. Matau, kad nenori delsti, ir reikia paklusti tavo skubėjimui. Taigi, idant nesusmulkėčiau, [sakyk], ar tuos žmones, kuriuos matome sapnuose, pavadintum klaidingais, jei jie galėtų gyventi, kalbėti, būti sulaikyti nemiegančių ir jei nebūtų skirtumo tarp jų ir tų, su kuriais kalbamės ir kuriuos matome pabudę ir būdami sveiko proto?

A. Kokiu būdu šitai galėtų būti pagrįstai pasakyta?

P. Tad jeigu jie būtų teisingi dėl to, kad pasirodytų besą labai panašūs į teisingus, ir jeigu tarp jų ir teisingų nebūtų visiškai jokio skirtumo, o klaidingi būtų dėl to, kad dėl vienokių ar kitokių skirtumų paaiškėtų, jog jie nepanašūs, tai ar nereikia pripažinti, kad panašumas yra tiesos motina, o nepanašumas – netiesos?

A. Neturiu ką pasakyti prieš, ir man gėda, kad taip neapgalvotai anksčiau sutikau.

14. P. Juokinga, jei tau gėda. Tarsi ne būtent dėl šito būtume pasirinkę tokio pobūdžio pokalbius, kuriuos noriu pavadinti „Pokalbiais su savimi“, nes kalbamės tik su savimi. Nors pavadinimas naujas ir galbūt grubus, tačiau pakankamai tinkamas dalyko esmei atskleisti. Juk negalime ieškoti tiesos geresniu būdu, negu užduodami klausimus ir į juos atsakydami. Be to, vargiai atsirastų toks žmogus, kuriam nebūtų gėda likti nugalėtam ginče. Tad beveik visada atsitinka taip, kad gražiai pradėtą nagrinėti klausimą nustelbia padrikas užsispyrimo šauksmas, dažniausiai slaptai, o kartais ir atvirai draskydamas sielas. Todėl, manau, man pasirodė ramiausia ir patogiausia, Dievo padedamam ieškoti tiesos, atsakinėjant sau į savo paties klausimus. Todėl tau nėra ko bijoti atsiimti ar atsisakyti savo nuomonės, jei tvirtinai ką neapgalvotai. Juk kitaip išeiti iš čia neįmanoma.

Views All Time
Views All Time
1872
Views Today
Views Today
1
0 0