Pokalbiai su savimi – Aurelijus AUGUSTINAS – 4

Iš lotynų kalbos vertė Evaldas NEKRAŠAS
Įvadą parašė Darius ALEKNA

XI
18. P. Padarei didelę pažangą. Tačiau tai, kas lieka, labai kliudo matyti aną šviesą. Bet panagrinėsiu kai ką svarbaus, kuo remiantis, man rodos, lengva įrodyti, kad arba nebelieka nieko, ką mums reikėtų sutramdyti, arba nepadarėme visiškai jokios pažangos ir išlieka visų tų dalykų, kurie, mūsų manymu, yra nukirsti, piktžaizdė. [Pavyzdžiui,] norėčiau sužinoti štai ką: ar netrokštum ir negeistum turtų, jei įsitikintum, kad gali gyventi su daugeliu tau labai brangių žmonių, siekdamas išminties tik tuomet, jei didelė asmeninė nuosavybė įstengtų patenkinti jūsų reikmes?

A. Sutinku. [Trokščiau.]

Straipsniai 1 reklama

P. Na, o jei taptų aišku, kad daugelį žmonių įtikinsi siekti išminties tik tuo atveju, jei dėl garbingos tavo padėties išaugs tavo įtaka, ir kad patys tavo draugai galės apmaldyti savo norus ir visiškai atsigręžti į Dievo ieškojimo kelią tik tuomet, jei ir jie bus pagerbti visuomenėje, o tai gali įvykti tik tavo garbingų pareigų ir vardo dėka, tai ar nereikėtų trokšti ir šių dalykų ir visomis išgalėmis stengtis, kad jie išsipildytų?

A. Yra taip, kaip sakai.

P. Dėl žmonos daugiau nesiginčiju. Juk galbūt negali būti tokios būtinybės vesti. Vis dėlto, jei būtų aišku, kad jos gausus turtas gali išlaikyti visus, su kuriais nori ramiai gyventi vienoje vietoje, o ir ji su tuo širdingai sutinka, ypač jei dėl savo garbingos kilmės ji turėtų tiek įtakos, kad be vargo jos padedamas galėtum įsigyti aukštas pareigas, kurios, sutikai, gali būti būtinos, tai ar turėtum šitai niekinti?

A. Kada drįsčiau šito tikėtis?

19. P. Sakai taip, tarsi dabar klausčiau, ko tikiesi. Klausiu ne koks išsižadėtas dalykas neteikia malonumo, bet koks pasiūlytas galėtų malonumo teikti. Juk viena yra išrauta liga, o kita – apmarinta. Apie tai kalbant tinka toks kai kurių mokytų vyrų pasakymas: visi kvailiai yra pamišę taip, kaip kiekvienas purvas skleidžia nemalonų kvapą. Bet ne visada. Pajudink, pajusi.

Yra didelis skirtumas, ar troškimas palaidojamas dėl dvasios nevilties, ar nugalimas dėl jos sveikatos.

A. Nors ir neįstengčiau tau atsakyti, niekada manęs neįtikinsi, kad, būdamas tokios dvasinės būsenos, kokios, jaučiu, dabar esu, manyčiau, jog nepadariau jokios pažangos.

P. Mano manymu, šitaip tau atrodo dėl to, kad, nors ir gali geisti šių dalykų, jie tau atrodo siektini ne dėl jų pačių, o dėl kažko kito.

A. Būtent šitai norėjau pasakyti. Juk kuomet troškau turtų, troškau jų, kad būčiau turtingas, ir pačių garbingų pareigų, kurių norą, kaip sakiau, visai neseniai nugalėjau, norėjau sužavėtas nežinia kokio jų spindesio. O kuomet mąsčiau apie žmoną, visada mąsčiau ne apie ką kita, kaip apie gero vardo lydimą malonumą, kurį ji suteiktų. Tuomet manyje buvo tikras šių dalykų troškimas, o dabar visa tai visiškai niekinu. Tačiau, jei pasiekti tai, ko trokštu, įmanoma tik šių dalykų pagalba, tai aš nesivaikau jų, kad užvaldyčiau, bet priimu kaip pakenčiamus.

P. Puiku. Juk aš nemanau, kad troškimu reikia vadinti kokių nors dalykų troškimą, jei tų dalykų ieškome dėl ko nors kito.

XII
20. Bet norėčiau paklausti, kodėl trokšti, kad ir [apskritai] gyventų, ir su tavimi gyventų tie žmonės, kuriuos myli.

A. Idant kartu draugiškai gilintumės į savo sielas ir Dievą. Tada tas, kuriam pirmam pavyktų tai atskleisti, galėtų ir kitus be vargo ten pat atvesti.

P. Na, o jeigu jie nenori to tyrinėti?

A. Įtikinsiu, kad norėtų.

P. Na, o jeigu neįstengsi įtikinti, kadangi arba jie mano, kad jau atskleidė šiuos dalykus, arba kad jų visai neįmanoma atskleisti, arba tai padaryti jiems trukdo rūpesčiai ir troškimai, susiję su kitais dalykais?

A. Aš juos priimsiu, ir jie priims mane taip, kaip galėsime.

P. Na, o jeigu jų buvimas šalia atitrauktų nuo ieškojimo ir tave, ar netrokštum ir nepasirūpintum, kad jie geriau su tavimi nebūtų, negu kad būtų šitaip, jei kitaip būti negali?

A. Prisipažįstu, yra taip, kaip sakai.

P. Vadinasi, tiek jų gyvenimo, tiek buvimo šalia trokšti ne dėl paties gyvenimo ir paties buvimo šalia, o dėl to, kad galėtum atskleisti išmintį?

A. Visiškai sutinku.

P. Na, o jeigu įsitikintum, kad pats tavo gyvenimas trukdo įgyti išmintį, ar norėtum, kad jis tęstųsi toliau?

A. Visais būdais to vengčiau.

P. Na, o jeigu tau būtų tvirtinama, kad išmintį gali pasiekti tiek palikęs ši kūną, tiek būdamas jame, negi rūpintumeisi, ar čia, ar kitame gyvenime galėsi džiaugtis tuo, ką myli?

A. Nesirūpinčiau, jei žinočiau, kad nepatirsiu nieko blogiau, kas nublokštų mane atgal iš tos vietos, kurią pasiekiau.

P. Vadinasi, dabar bijai mirti, kad neįpultum į kokį didesnį blogį, dėl kurio iš tavęs būtų atimtas dieviškas pažinimas?

A. Bijau ne tik kad neatimtų to, ką kartą pažinau, bet ir kad nebūtų man užtvertas kelias tų dalykų link, kuriuos trokštu pažinti, nors tai, ką jau turiu, su manimi pasiliks.

P. Vadinasi, nori, kad ir pats gyvenimas tęstųsi ne dėl gyvenimo, bet dėl išminties?

A. Taip.

21. P. Belieka kūno kančia, kuri galbūt tau savo jėga neduoda ramybės.

A. Ir pačios kančios didžiai baiminuosi ne dėl ko nors kito, o tik dėl to, kad ji atitraukia mane nuo ieškojimo. Nors šiomis dienomis buvau kankinamas itin aštraus dantų skausmo ir įstengiau mąstyti tik apie tai, ką jau kartą buvau pažinęs, o nuo ieškojimo, kuris iš manęs reikalavo visiško dvasinio susikaupimo, buvau atitraukiamas, man atrodė, kad, jei mano mąstymui pasirodytų tiesos spindesys, aš arba nejausčiau skausmo, arba pakelčiau jį kaip tikrai nieko vertą. Nors niekada neiškenčiau nieko didesnio, vis dėlto galvoju, kiek gali pasitaikyti sunkesnių ligų, ir tuomet esu verčiamas sutikti su Kornelijumi Celsu 5 , kuris sako, kad aukščiausias gėris yra išmintis, o didžiausias blogis – kūno kančia. Ir man neatrodo, kad šis samprotavimas beprasmis. „Mat, – sako, – kadangi esame sudaryti iš dviejų dalių, t.y. iš sielos ir kūno, iš kurių pirmoji dalis [siela] geresnė, o kūnas blogesnis, aukščiausias gėris yra tai, kas geresnėje dalyje geriausia, o didžiausias blogis – tai, kas blogesnėje blogiausia. Tai, kas geriausia sieloje, yra išmintis, o tai, kas blogiausia kūne – kančia.” Tad, mano manymu, teisingai daroma išvada, kad aukščiausias žmogaus gėris – išmintis, o didžiausias blogis – kančia.

P. Pamatysime šitai vėliau. Juk išmintis, kurią stengiamės pasiekti, galbūt įtikins mus kuo kita. O jei pasirodys, kad tai teisinga, be abejonės, laikysimės šios nuomonės apie aukščiausią gėrį ir didžiausią blogį.

XIII
22. Dabar paklauskime, koks esi išminties mylėtojas, išminties, kurią trokšti regėti tyriausiu žvilgsniu ir be jokio apdangalo laikyti skaisčiausiame glėbyje tarsi nuogą, tokią, kokią ji leidžia save regėti ir laikyti tik labai nedaugeliui išrinktųjų mylėtojų. Juk jei degtum meile kokiai gražiai moteriai, ji teisingai neatsiduotų tau, sužinojusi, kad be jos myli dar ką nors. Tai negi pasirodys tau skaisčiausias išminties grožis, jei ugnis tavyje degs ne dėl jo vieno?

A. Kodėl aš, nelaimingasis, iki šiol esu trikdomas ir draskomas gailestį žadinančios kančios? Juk jau aiškiai įrodžiau, kad nieko kito nemyliu, nes tai nėra meilė, kai kas nors mylimas ne dėl jo paties. Dėl jos pačios aš myliu tik išmintį, o visa kita – gyvenimą, ramybę ir draugus noriu turėti, arba bijau, kad jų netrūktų, būtent dėl jos. Tačiau kokias ribas gali turėti meilė šiam grožiui, kurio ne tik nepavydžiu kitiems, bet dar ir kviečiu kitus kartu su manimi jo ieškoti, su manimi jo trokšti, su manimi jį apglėbti ir juo džiaugtis, ir juo didesni jie bus man draugai, juo bendresnė mums bus mylimoji?

23. P. Išminties mylėtojams dera būti būtent tokiems. Ji ieško tokių, ji, su kuria ryšys išties skaistus ir nesuteptas jokios dėmės. Bet ne vienas kelias veda jos link. Juk kiekvienas pagal savo sveikatą ir stiprybę suvokia šį vienintelį ir tikriausią gėrį. Jis yra kažkokia nenusakoma ir nepasiekiama proto šviesybė. Kiek įstengia, teparodo mums ši įprastinė šviesa, kokiu būdu yra tas gėris. Juk kai kurios akys tokios sveikos ir žvalios, kad be jokio sąmyšio tuojau pat, kai tik atsimerkia, atsigręžia į pačią saulę. Šioms akims pati sveikata tam tikra prasme yra vadovė, ir joms nereikia mokytojo, nebent priminimo. Joms pakanka tikėti, viltis ir mylėti. O kitos sužeidžiamos paties spindėjimo, kurį didžiai trokšta regėti, ir dažnai, jo neišvydusios, su malonumu grįžta atgal į tamsybes. Pavojinga norėti parodyti tokioms akims tai, ko kol kas jos neįstengia regėti, nors ir būtų jos tokios, kad pagrįstai galėtų būti pavadintos sveikomis. Vadinasi, pirmiau reikia jas lavinti, o jų meilę naudingai skleisti ir puoselėti. Iš pradžių joms reikia parodyti ką nors, kas ne pats savaime skleidžia šviesą, bet šviesos dėka gali būti matomas, kaip antai apdaras, siena arba kas nors iš tokio pobūdžio daiktų. Paskui parodyti ką nors, kas ne pats savaime, bet tos šviesos dėka skaisčiau žiba, kaip antai auksas, sidabras ar kas nors panašaus, tačiau spindi ne tiek, kad kenktų akims. Tada galbūt reikia atsargiai parodyti žemišką ugnį, po to žvaigždes, paskui mėnulį, vėliau aušros spindesį ir bąlančio dangaus švytėjimą. Šitaip anksčiau ar vėliau, visiškai tokia tvarka arba kai ką praleidęs, priprasdamas pagal savo išgales, kiekvienas be pasimetimo ir su dideliu džiaugsmu išvys saulę. Geriausi mokytojai daro kažką panašaus uoliausiai siekiantiems išminties, kurie jau mato, tačiau dar ne aiškiai. Juk išmintį pasiekti pagal tam tikrą tvarką – gero mokymo priedermė, o be tvarkos tai vargiai tikėtinos sėkmės užsiėmimas.

Bet šiandien, manau, užtektinai parašėme. Reikia tausoti sveikatą.

XIV
24. Kitą dieną:

A. Prašau nurodyti, jei gali, tą tvarką. Vesk, kur nori, per ką nori, kaip nori. Įsakyk, ką tik nori sunkaus ir varginančio, kad tik būtų mano galioje ir aš neabejočiau, kad pasieksiu šiuo keliu tai, ką trokštu pasiekti.

P. Tik viena galiu patarti; daugiau nežinau nieko. Tol, kol vilkime šį kūną, reikia griežtai vengti juslėmis suvokiamų dalykų ir labai saugotis, kad nebūtų mūsų sparnai sulipę nuo jų lipnių klijų. Mat norėdami pakilti iš šių tamsybių į šviesą, turime turėti sveikus ir tobulus sparnus! Juk ta šviesa nesiteiks pasirodyti įkalintiems narvelyje, jei jie nėra tokie, kad, sulaužę arba išardę jį, įstengtų išsiveržti į savo dangaus platybes. Tad kai tik būsi toks, kad tavęs visiškai nebedžiugins nė vienas žemiškas dalykas, patikėk manimi, tą pačią akimirką, tą patį laiko mirksnį pamatysi, ką trokšti pamatyti.

A. Meldžiu tave pasakyti, kada tai bus! Mat nemanau, kad žemiški dalykai galės sukelti man visišką neapykantą, jei nepamatysiu to, palyginti su kuriuo jie pasirodytų esą niekingi.

25. P. Šitaip pasakyti galėtų ir kūno akis: „Nebemėgsiu tamsybių tuomet, kai išvysiu saulę”. Atrodo, lyg ir šitai susiję su tvarka, tačiau iš tikrųjų toli gražu ne taip. Ji mėgsta tamsybes dėl to, kad nėra sveika; o saulę gali regėti tik būdama sveika. Ir dvasia dažnai apsigauna dėl to, kad mano esanti sveika ir didžiuojasi, o kadangi dar nemato, skundžiasi, tarsi turėtų tam teisę. Tačiau grožis žino, kada jam pasirodyti. Juk jis pats atlieka gydytojo pareigą ir geriau už tuos, kuriuos gydo, žino, kurie [iš jų] sveiki. O mums atrodo, kad matome, kiek išnirome; tačiau negalime nei apmesti, nei pajusti, kiek giliai buvome panirę ir kiek pakilome aukštyn, ir tik palyginti su sunkesne liga manome esą sveiki. Ar neatsimeni, kaip vakar tarsi [būdami] saugūs skelbėme, kad nebesame apimti jokios ligos ir nebemylime nieko, tik išmintį, o viso kito tik dėl išminties ieškome ir norime? Koks žeminantis, gėdingas, atstumiantis ir baisus tau atrodė moters glėbys, kai tarpusavyje svarstėme apie troškimą turėti žmoną! Ir būtent šią naktį, kai nemiegodami vėl tą patį pergalvojome, pajutai, kad tos įsivaizduotos vilionės ir skausmingas malonumas kuteno tave kitaip, negu įsivaizdavai, žinoma, daug daug mažiau negu paprastai, bet drauge toli gražu ne taip, kaip manei; šitaip tas paslaptingiausias gydytojas siekė parodyti ir viena, ir kita: nuo ko jo rūpesčio dėka išsigelbėjai ir ką dar reikia gydyti.

26. A. Tylėk, prašau tave, tylėk. Kodėl kankini? Kodėl taip giliai kasi ir taip žemai leidiesi? Jau nebesuturiu ašarų, jau nieko nebežadu, nieko nebeįsivaizduoju, kad tik neklausinėtum apie šiuos dalykus. Tiesą sakai, kad tas, kurį karštai trokštu pamatyti, sužinos, kada būsiu sveikas. Tedaro, kas jam patinka; tepasirodo, kada jam norisi. Jau pavedu visą save jo gailestingumui ir globai. Visam laikui įtikėjau, kad jis nesiliauja teikęs pagalbą tiems, kurie tokie prielankūs jam. Tad nieko nepasakysiu apie savo sveikatą tol, kol neišvysiu to grožio.

P. Nieko kito nė nedaryk. Bet susilaikyk nuo ašarų ir susiimk. Tu labai daug verkei, ir šitai labai sunkiai atsiliepia tavo krūtinės ligai.

A. Nori, kad mano ašaros turėtų saiką tuomet, kai nematau savo nelaimės galo, arba liepi galvoti apie kūno sveikatą, kai esu pribaigtas piktžaizdės? Bet jei turi kokią galią man, prašau pabandyti mane vesti kokiu nors trumpiausiu keliu, kad bent dėl šiokio tokio tos šviesos artumo, šviesos, kurią jau galiu pakelti, jei padariau nors kokią pažangą, man būtų gėda atgręžti akis į tas tamsybes, kurias palikau, jei tik galima paliktomis vadinti tas, kurios vis dar drįsta glostyti mano aklybę.

Views All Time
Views All Time
1858
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

5 + 5 =