Iš lotynų kalbos vertė Evaldas NEKRAŠAS
Įvadą parašė Darius ALEKNA

II
7. A. Štai pasimeldžiau Dievui.

P. Tai ką gi nori pažinti?

A. Visa, ko meldžiau.

P. Trumpai apibendrink.

A. Noriu pažinti Dievą ir sielą.

P. Daugiau nieko?

A. Visiškai nieko.

P. Tuomet pradėk ieškoti. Bet pirmiausia paaiškink, kaip, jei Dievas tau būtų parodytas, galėtum pasakyti: „Gana“?

A. Nežinau, kaip turėtų būti parodytas, kad pasakyčiau: „Gana“. Juk nemanau, kad pažinau ką nors taip, kaip trokštu pažinti Dievą.

P. Tad ką mums daryti? Ar nemanai pirmiausia turįs sužinoti, koks Dievo pažinimas būtų pakankamas, kad, jį pasiekęs, nebeieškotum toliau?

A. Iš tiesų manau, bet nematau, kaip tai galėtų būti padaryta. Mat ką gi panašaus į Dievą esu kada nors pažinęs, kad galėčiau sakyti: „Kaip šitai pažinau, taip pažinti noriu ir Dievą“?

P. Iš kur tu, kuris dar nepažinai Dievo, gali žinoti, kad nepažinai nieko, kas būtų panašu į Dievą?

A. Taip yra, nes jei pažinčiau ką nors panašu į Dievą, be abejonės, šitai mylėčiau, o dabar nemyliu nieko, tik Dievą ir sielą, kurių nė vieno nepažįstu.

P. Tad nė savo draugų nemyli?

A. Kaip, mylėdamas sielą, galėčiau jų nemylėti?

P. Vadinasi, myli ir blusas, ir blakes?

A. Sakiau, kad myliu sielą, bet ne turinčias sielą būtybes. 1

P. Tuomet arba tavo draugai nėra žmonės, arba tu jų nemyli; juk kiekvienas žmogus yra turinti sielą būtybė, o tu pasakei, kad nemyli turinčių sielą būtybių?

A. Ir žmonės jie yra, ir myliu juos, bet ne dėl to, kad jie būtybės su sielomis, o dėl to, kad jie žmonės; o žmonės dėl to, kad turi protingas sielas, kurias myliu net plėšikuose. Juk galiu mylėti protą, nors ir pagrįstai neapkenčiu netinkamai besinaudojančio tuo, ką myliu. Taigi juo labiau myliu savo draugus, juo jie geriau naudojasi protinga siela, arba iš tiesų tiek, kiek trokšta ja gerai naudotis.

III
8. P. Sutinku su tuo. Bet jei kas pasakytų: „Padarysiu, kad pažintum Dievą taip, kaip pažįsti Alypijų“ 2 , ar nedėkotum ir nesakytum „Gana“?

A. Išties dėkočiau, bet nesakyčiau, kad gana.

P. Kodėl?

A. Todėl, kad Dievą pažįstu tikrai ne taip, kaip Alypijų, bet ir Alypijaus nepažįstu pakankamai.

P. Tuomet žiūrėk, ar ne begėdiškai nori pakankamai pažinti Dievą, nepažinęs pakankamai Alypijaus.

A. Visai nereiškia, kad tai begėdiška. Juk, palyginti su žvaigždėmis, kas yra nereikšmingiau už mano pietus? Nors nežinau, ką valgysiu rytoj per pietus, be jokios gėdos tvirtinu žinąs, kuriame žvaigždyne bus mėnulis.

P. Tuomet gal tau pakaks pažinti Dievą taip, kaip žinai, kuriame žvaigždyne rytoj judės mėnulis?

A. Ne, nepakaks. Juk šitai man patvirtina juslės. Tačiau nežinau, ar negalėtų staiga Dievas arba kokia nors slapta gamtos priežastis pakeisti mėnulio judėjimo tvarkos ir krypties. Jei taip atsitiks, tai visa, ką buvau įsivaizdavęs, pasirodys esą klaidinga.

P. Ir tu tiki, kad šitai gali įvykti?

A. Netikiu. Bet ieškau to, ką galėčiau žinoti, o ne to, kuo galėčiau tikėti. Juk teisingai sakome tikį viskuo, ką žinome, bet žiną ne viską, kuo tikime.

P. Vadinasi, šiuo atveju atmeti bet kokį juslių parodymą?

A. Griežtai atmetu.

P. Na, o aną savo draugą, kurio sakeisi iki šiol nepažįstąs, nori pažinti juslėmis ar protu?

A. Tai, ką jame pažįstu juslėmis – jei tik juslėmis kas nors pažįstama – ir nereikšminga, ir pakankama. Tačiau tą dalį, kuria jis man yra draugas, t.y. pačią sielą, noriu suvokti protu.

P. Ar galima ją pažinti kitaip?

A. Jokiu būdu.

P. Taigi drįsti sakyti, kad net labai artimas tavo draugas tau nepažįstamas?

A. Kodėl gi turėčiau nedrįsti? Juk manau, kad teisingiausias draugystės įstatymas yra tas, kuriuo prisakoma kiekvienam mylėti savo draugą nei mažiau, nei daugiau už save patį. Tad kaip, nepažindamas savęs paties, galiu įžeisti draugą, pasakydamas, kad jo nepažįstu, juolab jei jis ir pats, tikiu, savęs nepažįsta?

P. Tad jei tai, ką nori pažinti, priklauso protu suvokiamiems dalykams, tai kuomet pasakiau, kad begėdiškai nori pažinti Dievą, nepažindamas Alypijaus, tau nereikėjo pateikti kaip palyginimą savo pietus ir mėnulį, jei šie, kaip pats sakei, susiję su juslumu.

IV
9. Bet kokia mums iš to nauda? Sakyk dabar štai ką: jei tai, ką apie Dievą pasakė Platonas ir Plotinas, yra teisinga, tai ar pakanka tau pažinti Dievą taip, kaip pažino jiedu?

A. Jei dalykai, kuriuos pasakė, yra teisingi, tai dar nereiškia, kad būtinai juos žinojo. Juk daugelis žmonių plačiai kalba apie tai, ko nežino, kaip ir aš pats sakiau trokštąs pažinti visa, ko meldžiau, nes jei jau žinočiau, netrokščiau. Tad ar dėl to mažiau galėjau apie tai kalbėti? Juk kalbėjau ne apie protu suvoktus dalykus, bet apie tuos, kuriuos iš visų pusių surinktus perdaviau atminčiai ir kuriais, kiek įstengiau, patikėjau. O pažinti yra kas kita.

P. Prašau pasakyti, ar bent žinai, kas geometrijoje yra linija?

A. Šitai puikiai žinau.

P. Ir, tai pareikšdamas, nebijai akademikų?

A. Visai nebijau. Juk jie neleido klysti išmintingam, o aš nesu išmintingas. Todėl kol kas nebijau prisipažinti žinąs tai, ką žinau. O tada, kai pasieksiu išmintį, ko ir trokštu, darysiu, ką ji įteigs.

P. Su viskuo sutinku. Bet grįžtu prie klausimų. Ar taip pat pažįsti rutulį, kuris vadinamas sfera, kaip pažįsti liniją?

A. Taip pat.

P. Ar lygiai pažįsti ir vieną, ir kitą, ar kurį nors daugiau arba mažiau už kitą?

A. Visiškai lygiai. Juk nė dėl vieno niekuo neapsirinku.

P. Na, o šiuos dalykus suvokei juslėmis ar protu?

A. Juslėmis šiame darbe pasinaudojau tarsi laivu. Mat kai jos atnešė mane ten, kurlink traukiau, paleidau jas; ir kuomet tarsi išsilaipinęs ant žemės ėmiau mąstyti apie šiuos dalykus, mano žingsniai ilgai buvo netvirti. Todėl man atrodo, kad veikiau galima plaukioti laivu sausumoje, negu juslėmis suvokti geometriją, nors rodosi, kad jos nemažai pradžioje padeda besimokantiems.

P. Taigi mokslą apie šiuos dalykus, jei manai, kad tai mokslas, nedvejodamas vadini žinojimu?

A. Taip, jei leis stoikai, kurie nepriskiria žinojimo nė vienam, išskyrus išminčių. Neneigiu, kad iš tiesų turiu supratimą apie šiuos dalykus, nes turėti supratimą jie leidžia ir kvailybei. Bet ir stoikų nė kiek nebijau. Puikiai žinau dalykus, apie kuriuos klausei. Dabar tęsk toliau; norėčiau pamatyti, kodėl klausi apie tai.

P. Neskubėk, turime laiko. Tik įdėmiai klausykis, kad su kuo nors nesutiktum neapdairiai. Aš stengsiuosi padaryti taip, kad džiaugtumeisi tokiais dalykais, dėl kurių nebijotum jokio atsitiktinumo, o tu ragini skubėti, tarsi šis darbas būtų nereikšmingas.

A. Teleidžia Dievas, kad būtų taip, kaip sakai. Taigi klausinėk savo nuožiūra ir priekaištauk smarkiau, jei vėl atsitiktų kas nors panašaus.

10. P. Ar tau aišku, kad linija jokiu būdu negali būti padalyta į dvi dalis išilgai?

A. Aišku.

P. O skersai?

A. Kaip kitaip, jei ne iki begalybės ji gali būti supjaustyta?

P. Na, o ar taip pat aišku, kad sfera savo ruožtu negali iš vienos kurios pusės nuo vidurio turėti dviejų lygių apskritimų?

A. Visiškai taip pat.

P. Na, o linija ir sfera, tavo manymu, yra kažkas viena ar bent šiek tiek tarpusavyje skiriasi?

A. Kas gi nemato, kad jos labai skiriasi?

P. Bet jei lygiai pažįsti ir vieną, ir kitą, o jos, kaip pats pripažįsti, tarpusavyje labai skiriasi, tai ar skirtingų dalykų pažinimas nesiskiria?

A. Kas sakė, kad ne?

P. Šiek tiek anksčiau – tu. Juk, kuomet paklausiau, kaip norėtum pažinti Dievą, kad galėtum pasakyti: „gana“, atsakei negalįs šito paaiškinti dėl to, kad nieko nesi suvokęs panašiai, kaip trokšti suvokti Dievą; mat sakei, kad nieko panašaus į Dievą nežinai. Tad kaip dabar? Argi linija ir sfera panašios į Dievą?

A. Kas galėtų šitai teigti?

P. Bet aš klausiau ne ką panašaus pažįsti, o ką pažįsti taip, kaip trokšti pažinti Dievą. Juk liniją pažįsti taip pat, kaip sferą, nors linija nėra tokia, kokia yra sfera. Todėl atsakyk, ar tau pakanka pažinti Dievą taip, kaip pažįsti geometrinį rutulį, t.y. niekuo dėl Dievo neabejoti taip, kaip neabejoji dėl to geometrinio rutulio.

V
11. A. Atleisk man. Nors tu ir stipriai spiri ir nuneiginėji mane, vis dėlto neišdrįstu sakyti, kad noriu Dievą pažinti taip, kaip pažįstu šitai. Juk ne tik dalykai, bet ir pats jų pažinimas, man atrodo, yra skirtingas. Pirma, linija ir rutulys ne tiek tarpusavyje skiriasi, kad nepriklausytų tam pačiam mokslui. Tačiau nė vienas geometrijos mokytojas netvirtino, kad jis moko apie Dievą. Antra, jei Dievo ir šių dalykų pažinimas būtų vienodas, tiek pat džiaugčiausi pažinęs šiuos dalykus, kiek įsivaizduoju džiaugsiąsis, pažinęs Dievą. Tačiau dabar šiuos dalykus, palyginti su Juo, taip didžiai niekinu, kad kartais man atrodo, jog, jei pažinsiu ir regėsiu Jį taip, kaip Jis gali būti regimas, visi šie dalykai išnyks iš mano pažinimo; juk jau dabar dėl meilės Jam jie vargiai ateina man į galvą.

P. Tu tesidžiaugsi pažinęs Dievą labiau ir net žymiai labiau, negu pažinęs šiuos dalykus, tačiau dėl dalykų, bet ne dėl supratimo skirtybės. Juk nežvelgi į žemę vienomis akimis, o į giedrą dangų – kitomis, nors dangaus vaizdas teikia tau žymiai daugiau malonumo negu žemės. Bet jei akys neapsigauna, manau, kad tu, paklaustas, ar esi tikras, kad žemę matai taip, kaip dangų, turėtum atsakyti, kad esi tikras, nors dangaus grožybe ir spindesiu džiaugiesi labiau negu žemės.

A. Prisipažįstu, šis palyginimas daro man įspūdį, ir privalau sutikti, kad kiek žemė šiuo požiūriu skiriasi nuo dangaus, tiek teisingi ir tvirti mokslų teikiami teiginiai skiriasi nuo protu suvokiamos Dievo didybės.

1 – Animal – „gyvūnas, gyva būtybė“ kilęs iš anima „oras, gyvybinis pradas, siela“. Kadangi šiame tekste anima vartojama sielos prasme, tai animal tikslinga versti ne „gyva būtybė“, bet „turinti sielą būtybė“.

2 – Alypijus – Augustino jaunystės draugas, buvęs kartu dramatišką jo atsivertimo akimirką (Conf. 8, 27). Priėmė krikštą drauge su Augustinu ir jo sūnumi.

Views All Time
Views All Time
1877
Views Today
Views Today
1
0 0