Iš lotynų kalbos vertė Evaldas NEKRAŠAS
Įvadą parašė Darius ALEKNA

XVII
31. A. Pereik prie likusių klausimų, nes šiuo klausimu esu puikiai įtikintas.

P. Tuomet noriu sužinoti, ar, be mokslų, kurių mokomės ir prie kurių dera priskirti ir išminties meilę, galime rasti ką nors teisinga taip, kad tai nebūtų, panašiai kaip teatrinis Achilas, viena vertus, klaidinga, idant, kita vertus, galėtų būti teisinga.

A. Man atrodo, kad tokių dalykų galime rasti daug. Juk šis akmuo nepriklauso mokslams, tačiau kad būtų teisingas akmuo, jis nemėgdžioja nieko, pagal ką būtų vadinamas klaidingu. Matai, kad, prisiminus šį vieną pavyzdį, reikia atsisakyti nesuskaičiuojamų kitų, kurie savaime šauna į galvą mąstantiems.

P. Visiškai sutinku. Bet ar tau neatrodo, kad visiems jiems tinka vienas kūno vardas?

A. Atrodytų, jei arba būčiau tikras, kad tuštuma yra niekas, arba manyčiau, kad pačią sielą reikia priskirti prie kūnų, arba tikėčiau, kad ir Dievas yra koks nors kūnas. Visi šie dalykai, jei jie yra, mano akimis žiūrint, yra klaidingi ir teisingi ne dėl kieno nors pamėgdžiojimo.

P. Siunti mus į ilgą kelią; bet aš eisiu, kiek pajėgsiu, trumpiausiu keliu. Juk, be abejo, viena yra tai, ką vadini tuštuma, o kita – tai, ką vadini tiesa.

A. Visai kas kita. Juk kas būtų tuščiau už mane, jei manyčiau, kad tiesa yra kokia nors tuštuma, arba jei taip įnirtingai siekčiau ko nors tuščio? O ką kita, be tiesos, aš trokštu rasti?

P. Tuomet tu tikriausiai sutinki su tuo, kad nėra nieko teisinga, kas teisinga būtų ne tiesos dėka.

A. Tai jau seniai aišku.

P. Ar abejoji tuo, kad nėra jokios kitos tuštumos, išskyrus pačią tuštumą?

A. Visiškai neabejoju.

P. Tuomet, mano galva, manai, kad tiesa yra koks nors kūnas?

A. Jokiu būdu ne.

P. Tuomet kuri nors iš kūno dalių?

A. Nežinau.

P. Na, bet tai nesvarbu; juk, manau, tu žinai bent jau tai, kad tuštuma, jei ji yra, labiau yra ten, kur nėra jokio kūno.

A. Tai, žinoma, aišku.

P. Tad kodėl mes delsiame? Ar tau atrodo, kad tiesa sukūrė tuštumą arba kad kas nors, kame nėra tiesos, yra teisinga?

A. Neatrodo.

P. Vadinasi, tuštuma nėra teisinga dėl to, kad ji negali atsirasti iš to, kas nėra tuštuma; be to, aišku, kad nėra teisinga tai, kas neturi tiesos, ir apskritai tai, kas vadinama tuštuma, tuštuma vadinama dėl to, kad yra niekas. Tad kaip gali būti teisinga tai, ko nėra, arba kaip gali būti tai, kas iš esmės yra niekas?

A. Tiek jau to, palikime tuštumą kaip tuštumą.

XVIII
32. O ką gali pasakyti apie kitus dalykus?

P. Ką, jei ne tai, kas, kaip matai, didžiai mane palaiko. Lieka siela ir Dievas. Jei jiedu teisingi dėl to, kad juose yra tiesa, tai Dievo nemirtingumu niekas negali abejoti. O siela laikoma nemirtinga, jei įrodoma, kad tiesa, kuri negali pražūti, joje taip pat yra. Todėl pasižiūrėkime į paskutinį klausimą: ar kūnas nėra tikrai teisingas, tai yra ar jame yra ne tiesa, bet tarsi kažkoks tiesos atvaizdas? Juk jei ir kūne, kuris, kaip pakankamai aišku, pražūva, mes rasime ką nors teisinga tokio pobūdžio, kaip moksluose, tai tuojau pat samprotavimo mokslas nebebus tiesa, kurios dėka visi mokslai yra teisingi. Juk teisingas ir kūnas, kuris atrodo nesąs sukurtas pagal samprotavimo pagrindus. O jei ir kūnas teisingas dėl kokio nors pamėgdžiojimo ir dėl to nėra grynai teisingas, tai tikriausiai neatsiras nieko, kas trukdytų tvirtinti samprotavimo pagrindus esant pačia tiesa.

A. Kol kas patyrinėkime kūną, nors nemanau, kad šis ginčas bus baigtas ir tada, kai tai bus išsiaiškinta.

P. O iš kur tu žinai, ko nori Dievas? Taigi klausyk. Aš manau, kad kūnas susideda iš tam tikros formos ir rūšinių ypatybių. Jei jis jų neturėtų, tai nebūtų kūnas, o jei jas turėtų teisingas, tai būtų siela. O gal reikia manyti kitaip?

A. Su kai kuo sutinku, o dėl kitko abejoju. Mat sutinku, kad kūnas nebūtų kūnas, jei jis nebūtų laikomas tam tikros figūros. Tačiau ne visai suprantu, kaip jis būtų siela, jei turėtų teisingą figūrą.

P. Negi tu nieko neprisimeni iš knygos pradžios ir iš savo svarstymų apie geometriją?

A. Gerai, kad priminei. Labai puikiai prisimenu, be to, su didžiausiu malonumu.

P. Ar aptinkamos kūnuose tokios figūros, apie kokias aiškina minėtasis mokslas?

A. Ne. Ir randama, kad jos neįtikėtinai labiau blogesnės.

P. Tad kurias iš jų laikai teisingomis?

A. Prašau tavęs nemanyti, kad reikia manęs klausti ir apie tai. Juk kas gi būtų tokio aklo proto, kad nematytų, jog tos figūros, apie kurias moko geometrija, slypi pačioje tiesoje arba tiesa slypi jose, o kūno figūros, nors ir atrodo tarsi besiveržiančios jų link, nežinia kaip pamėgdžioja tiesą ir todėl yra klaidingos? Dabar aš suprantu viską, ką stengeisi [man] parodyti.

XIX
33. P. Tad kam gi mums reikia stengtis sužinoti apie samprotavimo mokslą? Juk jei geometrinės figūros slypi tiesoje arba tiesa – jose, tai niekas neabejoja, kad jos glūdi mūsų sieloje, tai yra mūsų mąstyme, ir iš to plaukia, kad ir tiesa glūdi mūsų sieloje. Jei kiekvienas mokslas sieloje yra taip, kaip subjekte, neatskiriamai ir tiesa negali pražūti, tai kodėl, klausiu, dėl nežinia kokio draugiškumo mirčiai abejojame amžinu sielos gyvenimu? Argi minėtoji linija, keturkampis ar apvalainis turi ką nors pamėgdžioti, idant būtų teisingi?

A. Jokiu būdu negaliu tuo tikėti, nebent linija kartais būtų kas kita, o ne ilgis be pločio, arba apskritimas būtų kas kita, o ne ratu apvesta linija, visur vienodai krypstanti į centrą.

P. Tad kodėl delsiame? Ar ten, kur yra šie dalykai, tiesos nėra?

A. Tenukreipia Dievas beprotybę.

P. Ar mokslas glūdi ne sieloje?

A. Kas galėtų šitai teigti?

P. Bet galbūt, žūvant subjektui, tai, kas yra subjekte, gali išlikti?

A. Kaip gi galėčiau būti tuo įtikintas?

P. Belieka tiesai pražūti.

A. Kaip tai gali atsitikti?

P. Vadinasi, siela yra nemirtinga. Patikėk pagaliau savo įrodymais, patikėk tiesa; ji šaukia, kad gyvena tavyje, kad yra nemirtinga ir kad jokia kūno mirtis negali atimti iš jos josios buveinės. Nusigręžk nuo savo šešėlio, sugrįžk į save; nėra jokios [kitos] tavo pražūties, tik užmiršimas, kad pražūti negali.

A. Girdžiu, atsipeikėju, pradedu prisiminti. Bet prašau tave paaiškinti likusius dalykus. Kaip reikia suvokti mokslo ir tiesos buvimą neišmanančioje sieloje? Juk sielos negalime pavadinti mirtinga.

P. Šis klausimas reikalauja kitos knygos, jei nori, kad jis būtų aptartas nuodugniai. Ir drauge aš manau, kad tau reikia peržiūrėti tuos dalykus, kuriuos, kiek pajėgėme, ištyrėme. Mat jei nė vienas dalykas iš tų, su kuriais sutikome, nekelia abejonių, tai, mano manymu, mes daug nuveikėme ir galime ramiai tyrinėti kitus dalykus.

XX
34. A. Yra būtent taip, kaip sakai, ir aš mielai paklūstu tavo nurodymams. Bet pirm negu baigsi knygą, norėčiau paprašyti trumpai paaiškinti bent jau, kuo skiriasi teisinga figūra, glūdinti mąstyme, nuo tos, kurią susikuria vaizduotė, graikiškai vadinama arba fantazija, arba fantazma.

P. Klausi apie tai, ką matyti gali tik tyriausias ir kieno regėjimui tu mažai išlavintas; ir dabar, eidami šiais aplinkiniais keliais, mes esame užsiėmę ne kuo kitu, o tavo lavinimu, idant būtum tinkamas tai regėti. Tačiau galbūt trumpai parodysiu, kaip gali būti paaiškinta, kad skirtumas yra labai didelis. Štai, įsivaizduok, ką nors užmiršai, ir kiti nori tau priminti. Taigi jie, vardydami įvairius, tarsi panašius dalykus, sako: „Ar tai yra šitai, ar tai?“ Tu, tiesa, nematai to, ką trokšti prisiminti, tačiau matai, kad tai, kas vardijama, yra ne tai. Argi tuomet, kai šitai atsitinka, tau atrodo, kad tai yra visiška užmarštis? Juk pats atskyrimas, kuris nepriima to, kas tau klaidingai primenama, yra tam tikra prisiminimo dalis.

A. Atrodo, kad taip.

P. Taigi tokie žmonės dar nemato tiesos, tačiau negali būti nė apgauti bei suklaidinti, be to, pakankamai žino, ko ieško. Bet jei tau kas pasakytų, kad tu, praėjus keletui dienų po tavo gimimo, juokeisi, tai neišdrįstum sakyti, kad tai melas. Ir jei šitai pasakytų žmogus, kuriuo reikia tikėti, tai tu neprisimintum, tačiau patikėtum; juk visas tas laikas palaidotas giliausioje užmarštyje. Ar manai kitaip?

A. Visiškai sutinku.

P. Taigi ši užmarštis labai skiriasi nuo anos, tačiau ana yra vidurinioji. Mat yra dar viena užmarštis, esanti arčiau prisiminimo ir tiesos pamatymo; į ją panašu, kai mes ką nors matome ir tiksliai prisimename, kad tai kažkada matėme, ir tvirtiname, kad žinome, tačiau sunkiai galime prisiminti ir atgaivinti, kur, kada, kaip ir pas ką mes tai pažinome. Pavyzdžiui, jei mums tai nutinka su žmogumi, tai klausiame, kur su juo susipažinome. Kai jis primena, visos aplinkybės tarsi šviesa netikėtai plūsteli į atmintį, ir mums daugiau nebėra jokio vargo prisiminti. Negi tokia [užmaršties] rūšis tau nepažįstama ir nesuprantama?

A. Kas galėtų būti už tai aiškiau? Arba kas dažniau [už tai] man paprastai nutinka?

35. P. Tokie yra tie, kurie puikiai išmano laisvuosius mokslus. Mat mokydamiesi jie, be abejonės, atranda šiuos mokslus, paslėptus savyje užmaršties, ir kažkaip atkasa. Tačiau nėra patenkinti ir nesustoja tol, kol plačiausiai ir geriausiai neįsižiūri į visą tiesos veidą, tiesos, kurios tam tikras spindesys jau sklinda ir iš mokslų. Bet iš jų lyg į vaizduotės veidrodį liejasi kai kurios klaidingos spalvos ir formos. Jos dažnai apgauna ir suklaidina ieškančius, priversdamos manyti, kad tai yra viskas, ką jie žino arba ko ieško. Būtent tokių įsivaizdavimų su dideliu atsargumu reikia vengti. Jie sugaunami apgaudinėjant, nes keičiasi, pasikeitus tarsi vaizduotės veidrodžiui. Tuo tarpu tiesos veidas lieka vienas ir nekintamas. Juk vaizduotė piešia sau tai vienokio, tai kitokio dydžio kvadratą ir stato jį tarsi prieš akis, o vidinis mąstymas, norintis regėti tai, kas teisinga, atsigręžia, jei gali, verčiau į tai, pagal ką sprendžia, kad visi jie yra kvadratai.

A. Na, o jei mums kas pasakytų, kad vidinis mąstymas sprendžia pagal tai, ką paprastai mato akimis?

P. Kodėl tada jis sprendžia, jei tik yra gerai išlavintas, kad bet koks teisingas rutulys su teisinga plokštuma liečiasi vienu tašku? Ką panašaus kada nors matė arba gali matyti akis, kai pati vaizduotė negali sukurti nieko iš tokio pobūdžio daiktų? Ar ne tą pat įrodome, kai įsivaizduodami brėžiame sieloje mažiausią apskritimą ir tiesiame nuo jo į centrą linijas? Juk, kai nutiesiame dvi linijas, tarp kurių vargiai galima būtų įbesti adatą, nebegalime tarp jų vaizduotėje nuriesti kitų linijų taip, kad iki centro jos ateitų be jokio susiliejimo, nors protas tvirtina, kad jų nutiesti galima nesuskaičiuojamą daugybę ir kad jos, būdamos neįtikėtinai mažai nutolusios viena nuo kitos, susiliesti gali tik centre. Tad kiekviename tarpe tarp jų galima nubrėžti ir apskritimą. Vaizduotė šito atlikti negali ir yra silpnesnė už pačias akis, nes jų dėka yra įkvėpta sielai. Todėl aišku, kad ji labai skiriasi nuo tiesos ir kad tiesa nematoma tol, kol matomi tokie vaizdiniai.

36. Apie šiuos dalykus išsamiau ir tiksliau bus kalbama tada, kai imsimės svarstyti apie suvokimą. Ši tema mūsų numatyta po to, kai paaiškinsime ir išnagrinėsime, kiek įstengsime, apie sielos gyvenimą visa, kas mus jaudina. Manau, kad, nors žmogaus mirtis ir nenužudo sielos, tu didžiai bijai, kad ji vis dėlto neatneštų visų dalykų ir pačios tiesos, jei kokia buvo atskleista, užmaršties.

A. Neįmanoma pakankamai išreikšti, kaip smarkiai reikia bijoti šio blogio. Juk koks bus tas amžinasis gyvenimas arba kokios mirties nereikia norėti labiau už jį, jei siela gyvens taip, kaip matome ją gyvenant ką tik gimusiame vaike? O ką ir kalbėti apie gyvenimą, kuris gyvenamas įsčiose (nemanau, kad jo nėra)!

P. Būk tvirtas. Dievas pagelbės mums, ieškantiems (tai mes jaučiame jau dabar), Dievas, žadantis po gyvenimo šiame kūne didžiausią palaimą ir tiesos pilnatvę be jokios apgaulės.

A. Teįvyksta taip, kaip tikimės.

Views All Time
Views All Time
1844
Views Today
Views Today
1
0 0