Iš lotynų kalbos vertė Evaldas NEKRAŠAS
Įvadą parašė Darius ALEKNA

XIV
25. A. Aš jau noriu pasinerti į džiaugsmus, tačiau šiek tiek susilaikau dėl dviejų priežasčių. Mat, pirma, man keista, kad naudojomės tokiu aplinkiniu keliu, laikydamiesi nežinia kokios samprotavimų grandinės, kai visa tai, apie ką buvo kalbama, galėjo būti įrodyta taip trumpai, kaip tai padaryta dabar. Todėl man neramu, kad kalba ilgai vaikščiojo aplink tarsi tam, kad paspęstų pinkles. Antra, aš nematau, kokiu būdu sieloje amžinai yra mokslas, ypač samprotavimo mokslas, jei jį išmano tiek nedaug žmonių, o ir tas, kuris išmano, daug laiko nuo vaikystės buvo nemokytas. Juk negalime sakyti, kad neišmanančių sielos nėra sielos arba kad sieloje yra mokslas, kurio jie neišmano. Tad, jei tai didžiai kvaila, belieka padaryti išvadą, kad arba tiesa ne amžinai yra sieloje, arba minėtas mokslas nėra tiesa.

26. P. Matai, kad mūsų samprotavimas ne veltui ėjo tokiais aplinkiniais keliais. Juk stengėmės sužinoti, kas yra tiesa. Tačiau nematau, kad šiame daiktų miške, išvaikščioję beveik visus takelius, ir dabar galėtume tai surasti. Bet ką mums daryti? Mesti tai, ką pradėjome, ir laukti, ar nepaklius mums į rankas iš svetimų knygų kas nors, kas patenkintų šį klausimą? Mat, manau, ir iki mūsų laikų parašyta daug knygų, kurių mes neskaitėme, ir dabar, idant nekalbėtume apie tai, ko nežinome, mums aišku, kad apie šį dalyką rašoma ir eilėmis, ir proza, be to, rašoma tokių vyrų, kurių kūriniai negali nuo mūsų pasislėpti ir kurių gabumus aptikome esant tokius, kad negalime nesitikėti rasią jų raštuose tai, ką norime rasti; ypač tuomet, kai čia pat prieš mūsų akis yra tas, kuriame pažinome atgimus tą tobulą iškalbą, kurios liūdėjome kaip mirusios. Argi tas, kuris savo kūriniais mokė, kaip reikia gyventi, leis mums nepažinti gyvenimo prigimties? 8

A. Aš, tiesa, taip nemanau ir tikiuosi iš jo daug. Bet liūdžiu dėl vieno dalyko, tai yra, kad savo užsidegimo, nukreipto tiek į jį, tiek į tiesą, mes negalime atskleisti jam taip, kaip norime. Juk jis išties pasigailėtų mūsų troškulio ir lietųsi daug greičiau negu dabar. Jis saugus nuo rūpesčių, nes jau visiškai įsitikino sielos nemirtingumu ir galbūt nežino, kad yra žmonių, kurie pakankamai pažino šio nežinojimo naštą ir kuriems nepagelbėti, ypač tuomet, kai jie prašo, būtų žiauru. O tas kitas, nors artimos draugystės dėka ir žino aistringą mūsų troškimą, yra taip toli nuo mūsų, o ir mes dabar esame taip prikaustyti [prie vietos], kad vargiai galime bent jau pasiųsti jam laišką. Manau, kad jis, naudodamasis anapus Alpių laisvu laiku, jau užbaigė savo eiles, kurių apžavėta išnyksta mirties baimė ir išgujamas įsisenėjusio ledo užgrūdintas dvasinis sąstingis ir šaltis 9 . Bet tol, kol atsitinka dalykai, kurie ne mūsų galioje, ar ne gėda, kad veltui žūsta mūsų laisvas laikas, o suvaržyta siela priklauso nuo abejotinų sprendimų?

XV
27. O kur yra tai, kad meldėme ir meldžiame Dievą parodyti kelią mums, ieškantiems ne turtų, ne kūniškų malonumų, ne garbingų visuomeninių pareigų ir aukštų postų, bet savo sielos ir Jo paties? Tad nejau apleis Jis mus, ar apleisime Jį mes?

P. Ne. Juk jam visiškai nebūdinga apleisti tuos, kurie trokšta panašių dalykų. Todėl ir mums turėtų būti svetima mintis apleisti tokį vadovą. Todėl, jei patinka, pakartokime trumpai, kaip priėjome dvi žinomas išvadas, tai yra kad tiesa išlieka amžinai ir kad tiesa yra samprotavimo pagrindai. Juk tu sakei, kad šios išvados nepatikimos, tad juo mažiau esame ramūs dėl viso klausimo galutinės išvados. O gal geriau paklauskime, kaip mokslas gali slypėti neišmanančioje sieloje, kurios negalime nevadinti siela? Juk būtent šių dalykų pasirodei esąs paskatintas būtinai vėl suabejoti tais dalykais, su kuriais buvai sutikęs.

A. Ne. Pirmiau išnagrinėkime anuos dalykus, o paskui pasižiūrėsime į šį klausimą. Šitaip, mano manymu, neliks jokio pagrindo ginčytis.

P. Tebūnie taip, bet sukaupk visą dėmesį ir būk itin apdairus. Juk žinau, kas su tavimi atsitinka, kai tu klausaisi: tuo tarpu, kai skiri pernelyg daug dėmesio išvadai ir lauki, kad štai štai ji jau bus prieita, su tais dalykais, apie kuriuos klausiama, nenuodugniai ištyręs sutinki.

A. Tikriausiai kalbi tiesą; bet aš stengsiuosi kovoti su tokia liga, kiek galėdamas. Tik tu jau pradėk klausinėti, kad neužtruktume dėl nebūtinų dalykų.

28. P. Kiek pamenu, išvadą, kad tiesa negali pražūti, padarėme iš to, kad, jei pražūtų ne tik visas pasaulis, bet ir pati tiesa, tai būtų teisinga, kad pražuvo ir pasaulis, ir tiesa. Bet be tiesos nėra nieko teisinga. Vadinasi, tiesa jokiu būdu nežūva.

A. Aš šitai pripažįstu ir labai stebėčiausi, jei tai būtų klaidinga.

P. Tad pažiūrėkime į kitą klausimą.

A. Prašau tavęs leisti man šiek tiek pamąstyti, kad paskui vėl gėdingai negrįžčiau prie šio klausimo.

P. Tad argi nebus teisinga, kad tiesa pražuvo? Jei nebus, vadinasi, tiesa nežūva. O jei bus teisinga, tai iš kur po tiesos pražūties bus teisinga, jei jau jokios tiesos nebėra?

A. Nebeturiu nieko, ką dar galėčiau apgalvoti ir apmąstyti. Pereik prie kito klausimo. Būtinai padarysime, kiek pajėgsime, kad šitai perskaitytų mokyti ir protingi vyrai ir ištaisytų mūsų neapdairumą, jei jo esama, nes aš, manau, nei dabar, nei kada nors negalėčiau rasti nieko, kas tam prieštarautų.

29. P. Tad ar vadinama kas nors tiesa, išskyrus tai, kieno dėka teisinga tai, kas teisinga?

A. Jokiu būdu ne.

P. Ar pagrįstai teisinga vadinama tik tai, kas nėra klaidinga?

A. Abejoti tuo būtų beprotybė.

P. Argi nėra klaidinga tai, kas padaryta pagal kieno nors pavyzdį, tačiau nėra tai, į ką rodosi esą panašu?

A. Iš tiesų nežinau nieko kita, ką mieliau pavadinčiau klaidinga. Tačiau klaidinga paprastai vadinama ir tai, kas labai toli nuo panašumo į tai, kas teisinga.

P. O kas šitai neigia? Tačiau tai bent šiek tiek pamėgdžioja tai, kas teisinga.

A. Kokiu būdu? Juk kuomet pasakojama Medėją skridus sujungtomis sparnuotomis gyvatėmis, šis pasakojimas nė kiek nepamėgdžioja to, kas teisinga, nes tas dalykas, kurio iš viso nėra, negali nieko ir pamėgdžioti.

P. Teisingai sakai. Bet neatkreipi dėmesio į tai, kad tas dalykas, kurio iš viso nėra, negali būti pavadintas klaidingu. Juk jei jis klaidingas, tai jis yra; o jei jo nėra, tai jis nėra klaidingas.

A. Tad negi mes nesakysime, kad šis kažkoks keistas pasakojimas apie Medėją yra klaidingas?

P. Ne. Mat, jei tai – įvykis, tai kokiu būdu jis yra klaidingas, o jei tai nėra įvykis, tai kokiu būdu jis keistas?

A. Regiu stebėtiną dalyką. Negi tuomet, kai girdžiu sakant: „milžiniškos sparnuotos gyvatės pakinkytos vežiman“ 10 , neturiu pavadinti to klaidinga?

P. Žinoma, turi. Juk tai dalykas, apie kurį tu gali sakyti, kad jis klaidingas.

A. Kas tai yra?

P. Žinoma, mintis, kurią išsako pati eilutė.

A. Ir kaipgi ji pamėgdžioja tai, kas teisinga?

P. Ogi kad išsakoma taip, tarsi Medėja iš tiesų būtų tai dariusi. Taigi klaidinga mintis pamėgdžioja teisingas mintis pačiu jos išsakymu. Jei ja netikima, tai ji pamėgdžioja teisingas mintis tik tuo, kad taip išsakoma; be to, ji tik klaidinga, bet ne klaidinanti, o jei ji siekia tikėjimo, tai pamėgdžioja teisingas mintis, kuriomis tikima.

A. Dabar aš suprantu, kad yra didelis skirtumas tarp tų dalykų, kuriuos sakome, ir tų, apie kuriuos ką nors sakome; todėl jau sutinku (nes tik šitai mane atitraukdavo atgal), kad tai, ką mes vadiname klaidinga, klaidinga vadiname nepagrįstai, jei tai nepamėgdžioja ko nors, kas teisinga. Juk kuris, teigiantis, kad akmuo yra klaidingas sidabras, nebūtų teisėtai išjuoktas? Tačiau jei kas sakytų, kad akmuo yra sidabras, tai mes pasakytume, kad jis sako tai, kas klaidinga, tai yra išsako klaidingą mintį. Tačiau alavą ir šviną, manau, ne beprasmiškai vadiname klaidingu sidabru, kadangi šie metalai tarsi pamėgdžioja sidabrą; iš to plaukia, kad klaidinga ne mūsų mintis, o būtent tai, apie ką ji išsakoma.

XVI
30. P. Gerai supranti. Bet pažiūrėk, ar galime ir sidabrą atitinkamai pavadinti klaidingu švinu.

A. Manau, kad ne.

P. O kodėl ne?

A. Nežinau; žinau tik, kad tai pasakyčiau labai prieš savo valią.

P. Turbūt todėl, kad sidabras yra geresnis, ir taip pavadintas jis tarsi įžeidžiamas. Tuo tarpu švinui būtų tarsi tam tikra garbė, jei jis būtų pavadintas klaidingu sidabru.

A. Tu visiškai išaiškinai tai, ko norėjau. Ir todėl, manau, negarbingais ir niekingais teisėtai laikomi tie, kurie pasirodo viešai su moterišku apdaru ir kuriuos, nežinau, ar klaidingomis moterimis, ar klaidingais vyrais geriau tiktų vadinti. Tačiau, be abejonės, juos galime vadinti teisingais aktoriais ir teisingais begarbiais, arba, jei jie slepiasi ir ką nors negarbinga pagarsina tik gėdingi gandai, tai, mano manymu, neprieštaraudami tiesai vadiname juos teisingais niekam tikusiais žmonėmis.

P. Pasvarstyti apie tai galėsime kitur; juk atsitinka daug dalykų, kurie tartum daugelio paviršutinišku sprendimu atrodo gėdingi, tačiau dėl kokio nors [savo] pagirtino tikslo pasirodo esą garbingi. Sudėtingas klausimas: ar vyras, norėdamas išvaduoti tėvynę, privalėtų apsivilkęs moterišką tuniką apgaudinėti priešą ir ar būtent dėl to, kad taptų klaidinga moterimi, jis tik nebūtų dar teisingesnis vyras? O išminčius, būdamas tikras, kad jo gyvenimas bus būtinas žmonijai, ar norėtų labiau mirti iš šalčio, negu prisidengti moteriškais rūbais, jei nieko kita nebūtų? Bet apie tai, kaip jau sakyta, pasvarstysime kitąkart. Juk, žinoma, tu matai, kiek daug reikia tyrinėti, kaip ilgai tai turi užtrukti, kad nebūtų pulta į neatleistinas klaidas. O dabar, manau, aišku ir neabejotina, kad kas nors klaidinga yra tik dėl tam tikro pamėgdžiojimo to, kas teisinga. Ir to šiam klausimui pakanka.

8 – Čia, matyt, turimas galvoje Milano vyskupas Ambraziejus (apie 340 – 397), Augustino dvasinis mokytojas. Yra hipotezių, kad tai galėtų būti ir Manlijus Teodoras, kuriam Augustinas dedikavo „Apie palaimingą gyvenimą“ (De beata vita).

9 – Tikriausiai turimas omenyje Zenobijus. Jį, kaip poetą, besidomintį amžinaisiais klausimais, Augustinas mini knygoje „Apie tvarką“ (De ordine 1, 20).

10 – Ši eilutė priskiriama tragikui Pakuvijui (220 – 130 pr. Kristų). Ji išsaugota Cicerono (De inventione 1, 27).

Views All Time
Views All Time
1749
Views Today
Views Today
1
0 0