Paskutiniuoju metu uostamiestyje archeologinių tyrimų daryta ne itin daug, tačiau kai kurie kad ir nedažni kasinėjimai archeologus džiugina radinių gausa.

Tiesa, daugiausiai tyrinėjamame senamiestyje tokių senienų, kaip neseniai ties Jūrininkų prospektu rastoje XI-XIII amžiaus gyvenvietėje, neaptinkama, nes žmonės dabartiniame senamiestyje ėmė kurtis tik maždaug XVI amžiuje.

Tačiau nemažai papasakoti gali ir gausiai smulkiomis detalėmis dekoruoti renesansiniai kokliai ar iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, paprasčiausios stiklo šukės, iš tiesų liudijančios apie gana gerą klaipėdiečių gyvenimą.

Gyvo ryšio nėra

Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus vadovo Jono Genio, dabartiniai klaipėdiečiai vaikšto ant 2-4,5 metro storio kultūrinio sluoksnio, kurį paliko čia nuo XVI amžiaus pradėję kurtis pirmtakai. Kuo arčiau senamiesčio, tuo šis sluoksnis – tuometinio gyvenimo archyvas – yra gilesnis ir senesnis. Po mumis driekiasi senųjų natūralios dangos – lentų, medžio žievės ir panašiai – gatvių tinklas. Beje, pirmoji, jau nuo XVI amžiaus, akmeninė gatvė tikriausiai buvo Tiltų, tuomet ir vadinta Akmenų pylimo. Akmenimis grįstos gatvės šiaip atsiradusios gana vėlai.

Į šonus nuo gatvių – įprasto gyvenimo radiniai: buities keramika, kokliai, monetos.

Anot J. Genio, itin paslaptinga vieta yra prie Teatro aikštės, kur yra aptikti miesto įtvirtinimai. Čia rasta ir koklių dirbtuvėlė bei gana daug XVI-XVII amžiaus koklių.

Beje, pasak Klaipėdos universiteto archeologijos doktoranto Mindaugo Brazausko, lietuviai gana gerai save tapatina su Vytauto Didžiojo kariuomene, žygiuojančia prie Juodosios jūros, tačiau kažkodėl nėra gyvo dabarties ryšio su XVII-XVIII amžiaus vietos žmonėmis. Poros trejeto šimtmečių senumo sluoksnių preparavimas ir radinių fiksavimas, anot M. Brazausko, visuomenei gali pasirodyti ne itin reikalingas darbas, nors iš tokių radinių galima gana tiksliai atkurti tuometinių namų interjerą, eksterjerą, kultūrinius ryšius, buitį ir kitus dalykus.

„Štai, jeigu pavyktų atrasti pirmosios katedros, kurios vieta iki šiol nežinoma, pėdsakus ar pirmąją medinę pilį, žmones tai įkvėptų“, – sakė M. Brazauskas.

Anot jo, daugeliu atvejų archeologų rankos esančios surištos – net ir statant naujus objektus reikalauti žvalgomųjų tyrinėjimų nėra juridinio pagrindo, nebent objektas yra saugomoje kultūros paveldo zonoje. Tikėtis, kad statybų metu iškapstę įdomių radinių, sklypo šeimininkai praneš apie tai paveldosaugininkams, nėra labai realu.

Beje, anot J. Genio, paskutiniuosius penkerius metus labai sumažėję archeologiniai tyrinėjimai, buvę daugiau tik fragmentinio pobūdžio, dabar, daugėjant statybų, pradeda atsigauti. Įdomybių tikimasi iš šiemet planuojamų didelių tyrimų prie Žvejų gatvės, kur bus atidengtas nemažas plotas.

Euterpė – vienintelė

Apie 600 vienetų radinių buvo aptikta kasinėjant sklypą ties Daržų ir Aukštosios gatvių sankryža, kur jau kyla naujas viešbutis.

Pasak M. Brazausko, šioje vietoje yra buvęs užpelkėjęs tvenkinukas, į kurį vietos gyventojai vertė nebereikalingus daiktus.

„Radiniai čia persipynę. Aiškiai matyti, kad palei Aukštosios gatvės pusę yra gal ir XVI amžiaus, o palei Daržų – jau maždaug XVIII amžiaus daiktų“, – sakė M. Brazauskas.

Džiugiausiu šios vietos radiniu archeologas vadina vienintelį kol kas uostamiestyje aptiktą renesansinį koklį su mūzos Euterpės vardu ir pavaizduota pačia mūza, grojančia fleita. Panašaus siužeto koklis yra rastas ir Rygoje.

Anot M. Brazausko, kokliai su užrašu yra gana retas dalykas. Užrašai dažnai atsiranda tik heraldiniuose kokliuose, bet ir tai ne tikri užrašai, o paprastai kelios raidės.

„Renesansiniai kokliai įdomūs tuo, kad juose daug smulkių detalių, pagal kurias galima spėti apie to meto gyvenseną“, – sakė M. Brazauskas.

Daržų gatvėje aptiktas koklis – kaip tik toks. Nors jame vaizduojama Graikijos mūza, tačiau jos renesansinė apranga ir šukuosena anaiptol neprimena Antikos.

Pasak M. Brazausko, sunku pasakyti, ar šis koklis gamintas vietoje ar importuotas. Nors šiokie tokie prekybiniai ryšiai ir buvo, tačiau klaipėdiečiai pirkdavo ne tik pačius koklius, bet ir jų matricas.

Labai geru radiniu archeologas vadina ir paprastą, tiesa, plaučiais pūstą, lango stiklą.

„Man pačiam teko dirbti per vienus Hansos miesto Turku Suomijoje tyrinėjimus. Aptiktas XVI amžiaus intensyvus medinis apstatymas, namai, tačiau nė vieno stiklo. Čia rastas stiklas rodo, kad situacija buvo gana gera, miestas kokiame XVII amžiuje jau yra prakutęs“, – sakė M. Brazauskas.

Iš balto vulkaninio molio – kaolino – pagaminta pypkutė, aptikta Daržų gatvės sąvartyne, anot M. Brazausko, yra gana dažnas radinys. Fajansą gaminančios manufaktūros tokias pypkutes, kurios buvo paklausi prekė, gamindavo masiškai ir eksportuodavo silkių statinėse. Kaolino pypkučių paplitimas esąs gana platus. Jų kilmę paprastai galima atsekti pagal gamintojo įspaudus.

Šiukšlynai – tikras lobis

„Pernai žvalgytas „Baltijos“ kino teatras. Ši vieta atrodė būsianti įdomi ir turtinga, bet radinių čia beveik nėra. Yra buvęs medinis užstatymas XVI amžiuje, netoliese – senoji prieplaukėlė, bet daiktų neaptikta. Tai reiškia, kad žmonės valėsi“, – sakė M. Brazauskas.

Sudegus mediniam miestui, gaisravietės būdavo užpilamos nauju sluoksniu, ant jo statydavo naujus namus, o apačioje esantys daiktai likdavo užkonservuoti. Maždaug XVII amžiaus pabaigoje, anot M. Brazausko, klaipėdiečiai ėmė tvarkytis, todėl maždaug nuo XVIII-XIX amžiaus kultūrinis sluoksnis smarkiai sumažėjo. Atliekos būdavo kur nors išvežamos, o viena iš tokių išvežimo vietų ir galėjo būti Daržų gatvėje aptiktas tvenkinukas.

Pasak J. Genio, gyventojai atliekas versdavo į ūkines duobes, kurias tikriausiai turėjo kiekvienas sklypas, tik reikia jas surasti.

Archeologui rasti tokią duobę esąs tikras lobis, nes čia daug daiktų, nusakančių, koks objektas šalia stovėjo – būna daug sudužusių lėkščių, išgertų butelių.

Prieš porą trejetą metų tokia ūkinė duobė aptikta gana netikėtoje vietoje – uosto teritorijoje. Radiniai parodė, kad čia būta smuklės. Ūkinė duobė anksčiau buvo aptikta ir Daržų gatvėje, kur dabar stovi bankas, dar viena su dideliu kiekiu butelių – prie Kultūrų komunikacijų centro, kita – prie Kepėjų ar Kurpių gatvės.

Iš paskutiniųjų kelerių metų tyrimų minimi ir žvalgomieji kasinėjimai Skerdėjų gatvėje bei prie „Memelio“. Pastarojoje vietoje aptiktas organinis sluoksnis, kuris leidžia spėti, kad čia buvo laikomi gyvuliai.

Skerdėjų gatvėje surasta nemažai koklių, mažas medinis užstatymas tikriausiai iš XVII-XVIII amžiaus, tačiau, anot M. Brazausko, žvalgomieji tyrimai atskleidžia tik fragmentinį vaizdą, dažnai yra gana nedėkingi – neretai tiesiog nepataikoma į apstatymo vietą.

Prie paskutiniųjų tyrinėjimų priskiriama ir vieta, kur prie Biržos tilto iki šiol yra atkasti pamatai. Ši vieta, beje, nepasirodė kuo nors ypatinga – pamatai esantys gana vėlyvi, o radinių negausu.

Diskusijos, jog čia būta Svarstyklių pastato, anot M. Brazausko, ne visai pagrįstos – iš tiesų šio pastato reikėtų ieškoti kažkur šalia.

Pasak J. Genio, gausiausia radinių yra tarp Didžiosios Vandens, Vežėjų ir Tomo gatvių – ten ir senosios XVII amžiaus Danės vagos krantinių poliai, ir laivų statykla, fachverkinių pastatų liekanos.

Vis dėlto, anot M. Brazausko, archeologai niekada negali būti tikri, kad, pavyzdžiui, naujuosiuose uostamiesčio rajonuose nieko nėra – juk ir Bandužių mikrorajonas yra pastatytas ant maždaug XIII amžiaus kapinyno.

Views All Time
Views All Time
3551
Views Today
Views Today
1
0 0