Geriausias Sokrato mokinys Platonas (428/427-348/347 m. pr m. e.) iš didelės pagarbos savo mokytojui beveik visus savo kūrinius parašė dialogo forma, kuriuose filosofo poziciją užima Sokratas. Platonas suformuoja objektyviojo idealizmo sistemą. Sistema gimsta tada kai Graikijoje plačiausiai nei bet kada yra įsigalėję Demokrito atomizmas. Taigi tuomet ir užsimezga mūsų dienas pasiekiantis materializmo ir idealizmo ginčas.

Platonas, kaip ir Sokratas stebėdamas savo krašto negandas manė, pasaulį reikia tvarkyti nekaip kitai, o moksliškai. Jis ryžosi atskleisti būties esmę, analizuodamas žmonių gyvenimą parodyti kokia turi būti valstybė. Tikrasis žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai kas daiktuose yra bendra ir pastovu. Taip atsiranda pagrindinė jo filosofijos kategorija – „eidos“ (idėja). Platonui idėja reiškia rūšį, formą; daikto atžvilgiu ji yra pirminė; prie jos nieko negalima nei pridėti nei atimti; ji tarsi idealus daikto kriterijus. Grožio, tobulumo objektas yra ne patys daiktai, o amžinas nepriklausomas grožis. Platonas priešpastato idėją materijai, kaip nebūčiai iš kurios ir turi atsirasti daiktai.Idėja tolygi vyrui (aktyviajam pradui), o materija – moteriai (pasyviajam pradui) ir tik abiejų kategorijų atsiranda daiktas. Idėja įtakoja daikto išliekamąją vertę ir panašumą į kitus tos pačios rūšies daiktus, o materija tuo tarpu sąlygoja nepastovumą ir žuvimą, dėl jos daiktas tėra panašus į savo idėją, t.y. tėra tik šešėlis. Stebėdami pasaulį per jusles pažįstame tik daiktus, idėjos yra pažįstamos protu-siela. Taip atskiriamas juslinis ir racionalusis pažinimas. Savo teorijai pagrįsti Platonas reformuoja ir sielos supratimą. Nuo materialaus sielos aiškinimo pereinama prie idėjinio. Sieloje egzistuoja trys pradai – geidžiantysis, impulsyvusis ir protingasis, žmogaus gyvenimą sąlygoja sielos harmonija, kuri pasiekiama teisingumui suvaldžius tris pirminius pradus. Siela yra nemirtinga ir dėl ankstesnio buvimo idėjų pasaulyje, ji gali pažinti mus supančias idėjas per jų atspindžius. Toks net mitiškai pagrįstas sielos aiškinimas parodo, kad Platonas atitrūkęs nuo daiktų pasaulio racionaliems argumentams pagrįsti griebiasi iracionalių argumentų. Tikroji būtis yra gyva, veikianti ir mąstanti. Platono idėjų pasaulis neprimena chaoso, tai veikiau teleologinė sistema, kurioje viskas pajungta absoliučiam gėriui. Kiekvienos žemesniosios idėjos tikslas aukštesnioji idėja, aukščiausia idėja – absoliutaus gėrio idėja.

Graikams buvo įprasta žiūrėti į gerą žmogų kaip į gerą pilietį. Platonui priklauso pati seniausia mus pasiekusi valstybės teorija, kurioje atskleidžiama klasikinė valstybės prigimtis. Valstybė – gyvas organizmas, todėl ją turėtų apibūdinti keturios klasikinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas. Utopinei Platono valstybei būdinga griežta specializacija, t.y. valdovai – valdo, kariai – kariauja, žemdirbiai – dirba žemę. Tačiau, šioje idealiojoje valstybėje neužkertamas kelias despotizmui, piliečių teisių ir iniciatyvos suvaržymams.

Platono stengimasis suabsoliutinti protą atitraukiant jį nuo juslių, paverčia jį nenuosekliu idealistu, o ir jo sukurtos utopijos yra savyje per daug idealistiškos ir prieštaringos, kas savaime iššauks vėlesnių autorių kritiką.

Views All Time
Views All Time
7864
Views Today
Views Today
1
0 0