Per Dzūkiją frontas į Vakarus persirito 1944 metų liepos viduryje. Rugpjūčio mėnesį kraštas buvo užtvindytas rusų armijos užfrontės dalinių. Jau nuo rugpjūčio pradžios pradėta į sovietų armiją šaukti 19-35 metų amžiaus vyrus. Dainavos krašto vyrai apsisprenė mobilizacijai nepaklusti: slėptis arba gauti dokumentą, atleidžiantį nuo tarnybos. Besislapstančiuosius vis dažniau pasiekdavo žinios apie NKVD kariuomenės žiaurumus – beginklių žmonių žudymą ir kankinimą. Tai paskatino vyrus ginkluotis ir priešintis okupantams. Pirmieji partizanų būriai susidarydavo iš vieno ar keleto gretimų kaimų vyrų, laikydavosi netolimame miške, o dažnas partizanas pareidavo į namus prižiūrėti ūkio. 1944 metų rudenį didesni ir mažesni partizanų būriai veikė jau visuose Dzūkiją apimančių apskričių valsčiuose…

Pats nuožmiausias, didžiausias Lietuvos partizanų mūšis su reguliaria sovietų kariuomene įvyko Lazdijų rajono Kalniškės miške. Krosnos – Lazdijų plento pusėje tęsiasi trijų – keturių kilometrų pločio ir apie aštuonių kilometrų ilgio kalvotas mišrus Kalniškės miškas. Penkių – šešių kilometrų atstumu už Krosnos 1945 metais ir vyko plačiai išgarsėjęs Kalniškės mūšis.

Kalniškės miške ir jo apylinkėse buvo susitelkę arti šimto ginkluotų partizanų. Atmintiną 1945 m. gegužės 16 d. apie 90 partizanų būrį, vadovaujamą Lietuvos ulonų puskarininkio Jono Neifalto-Lakūno ir jam talkinusio Aleksandro Podemansko-Šarūno, užpuolė pirmojo Pabaltijo fronto NKVD kariuomenės 220-asis Kutuzovo ordino pulkas, kuriam vadovavo majoras Jasenka bei štabo viršininkas majoras Buiničius. Simno stribai apytiksliai nurodė partizanų dislokacijos vietą. Tad šis pulkas apsupo mišką dar iš vakaro. Saulei tekant pasigirdo pirmieji šūviai. Užvirė aršus mūšis. Sovietų kareiviai (būtina priminti, jog tai reguliari kariuomenė), šaukdami „ura“, puolė atakon. Partizanai sutelkta ugnimi juos guldė kalvų prieigose. Ginklų kalenimas ir granatų sprogimai tęsėsi nenutildami. Priešas aklai puldamas turėjo daug nuostolių. Liudytojų teigimu, priešas prarado arti 400 savo kareivių. Retėjo ir partizanų gretos, o papildyti jas nebuvo kuo. Seko ne tik jėgos, pritrūko ir šaudmenų. Teko gintis granatomis, kurias nuo stačių šlaitų numesdavo daugiau nei 50 metrų. Archyviniai NKVD dokumentai, ataskaitos viską patvirtina. Mūšis tęsėsi iki sutemų. Keturiasdešimt keturi partizanai žuvo šiame mūšyje. Sutemus, likusieji gyvi partizanai prasiveržė iš apsupties. Žuvusių partizanų kūnai iš pradžių buvo sumesti paplentėje, vėliau iš jų tyčiojosi Simne, galop užkasė juos Simno ežero pakraštyje. Gyvieji partizanai rado prieglobstį Žuvinto paliose (durpyno pelkių rajone).

Partizanai turėjo medžiuose vadinamųjų „gegučių“ – snaiperių. Viena tokių buvo partizanų vado Lakūno žmona Albina Griškonytė – Neifaltienė – Pušelė. Jos mirtis sukrėtė visą Lietuvą. Pats vadas J. Neifaltas-Lakūnas su kitais kovotojais iš apsupties prasiveržė ir kovojo iki žūties 1945 m. lapkričio 20 d. Daugelyje šaltinių buvo tvirtinama, kad Lakūnas žuvo Kalniškėje. Net Simno kapinėse, kur 1988 metais palaidoti visi Kalniškės mūšyje žuvusieji partizanai, paminklinėje lentoje įrašyta, jog Lakūnas žuvo Kalniškės kautynėse. Iš tiesų jis žuvo vėliau. Todėl Kalniškės mūšyje (o tokių buvo dvylika) ir kitur žuvusieji partizanai 1988 metais perlaidoti su 44 kitais kovotojais Simno kapinėse. Todėl dabar Simne palaidotų žuvusiųjų bendras skaičius jau siekia 56 kovotojus.

Vienas Kalniškės mūšio dalyvių Kostas Kliučinskas liko gyvas. Sužeistas buvo suimtas. Nuteistas dešimt metų lagerių. Dar 1997-aisiais gyveno Kaune. Gyvi ir kai kurie kiti šio mūšio dalyviai: Vytautas Adomaitis-Agrastas, kuriam jau 86 metai, Alfonsas Juškauskas-Pakalniškis, 81-erių metų, Stasys Čėpla-Vilkas, 85 metų amžiaus. Jau nuo 1988 metų tapo gražia tradicija visus Kalniškės partizanus kasmet, gegužės 16 dieną, paminėti šv. Mišiomis, o mūšio vietoje – Kalniškėje rengti kovotojų pagerbimą.

1990 metais Kalniškės miške, mūšio vietoje, marijampolietis Jurgis Nevulis pastatė kuklų paminklą žuvusiems partizanams. To paties autoriaus paminklas stovi Simno kapinėse. Kalniškės kalno papėdėje stovi kryžius su tvorele, kur užkastos partizanų rankos, kojos, granatų ir kulkosvaidžių atkirstos mūšio metu. Būtina priminti, kad jau 1991 metų gegužę, pagerbiant mūšio dalyvius Kalniškėje, vyko trečiasis partizanų iš visos Lietuvos sąskrydis. Tuo tarpu sovietinės kariuomenės Alytaus desantininkai vykdė karines pratybas visiškai arti paminklo. Kulkos (kovinės) skraidė virš galvų. Tikėtasi, kad susirinkusieji pabūgę išsiskirstys. Trečią dieną po minėjimo, vidurnaktį, paminklą kalne sovietiniai desantininkai susprogdino. Išliko nesužalota paminklo atminimo lenta. Per savaitę J. Nevulis, D.Krakauskas, A.Akelis, K.Savičius paminklą atstatė.

Kalniškės mūšyje žuvo, be jau minėtų partizanų, Kostas Šulgauskas iš Mockavos, Buzulis iš Sangrūdos, Leškevičius iš Lopiškių, Kazakevičius, Bražinskas, J.Kaknevičius, Žukauskas iš Aukštosios Kirsnos, Antanas Voska nuo Šeštokų, Jurgis ir Albinas Maskeliai. Paaiškėjo, kad Kalniškės mūšyje žuvo Lietuvos europoderybininko, kandidato į Lietuvos prezidentus Petro Auštrevičiaus dėdė Petras Auštrevičius, Kauno politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininko Vlado Pavilionio brolis Vytautas Pavilionis. Visų žuvusiųjų mūšyje pavardės iškaltos Simno kapinėse esančio paminklo plokštėse.

Sekmadienį, gegužės 16 dieną, į Simną suvažiavo Lietuvos partizanai, šauliai, partizanų giminės, artimieji, dar gyvi Kalniškės mūšio dalyviai. Simno Šv. Mergelės Marijos bažnyčioje šv. Mišių aukoje už Kalniškės žuvusius partizanus dalyvavo Lietuvos politinių kalinių sąjungos Kauno skyriaus nariai, vadovaujami Sigito Grigaičio, Kauno politinių kalinių ir tremtinių bendrijos nariai, vadovaujami Vlado Pavilionio, Lazdijų politinių kalinių ir tremtinių bendrijos nariai, Lazdijų šaulių sąjungos atstovai, Alytaus politinių kalinių ir tremtinių organizacijos nariai, Marijampolės minėtų sąjungų ir bendrijų nariai, artimiausių apylinkių ir Simno miestelio atstovai. Bažnyčios klebonas kun. Gediminas Bulevičius, jau penkioliktus metus dirbantis pastoracinį darbą, šv. Mišių metu pasakė turiningą pamokslą apie Lietuvos partizanų pasiaukojimą laisvės kovai. Kun. G. Bulevičius minėjo, kad tai, ko nepadarė Lietuvos kariuomenė, atliko jauni trykštantys patriotizmu partizanai. „Mūsų ginklo gėdą savo krauju nuplovė broliai, kuriuos mes šiandien minime. Nepagailėjo savo gyvybės. Nepagailėjo visko, ką Dievas jiems davė brangiausio – sveikatos, jaunystės. Juk galėjo kaip visi kiti tūnoti pakampėje, laukdami: išveš, o gal neišveš, gal pralauksiu. O gal pas stribus nueisiu… Ten galbūt kaip nors išliksiu nepaliestas. Brangieji, daug klausimų kyla ir kils mums visiems. Laisvės kaina labai aukšta, privalome tai pripažinti ir patvirtinti. Kartais pasigirsta balsų, kad per daug tų lėšų skiriama krašto apsaugai. Visi žinome posakį: jei nemaitinsi savo kariuomenės, teks maitinti svetimą“, – kalbėjo kunigas. Jis paragino visus maldai už tuos mūsų brolius, kurie žuvo, kurie kovojo nelygioje kovoje. Šv. Mišių pabaigoje nuskambėjo Lietuvos himnas.

Po šv. Mišių visi sutartinai tvirtino pirmą kartą išgirdę teisingą žodį apie partizanų kovos prasmingumą. Simno kapinėse buvo padėtos gėlės prie kapo ir paminklo žuvusiems Kalniškės mūšio didvyriams. Kalbėjo Dainavos apygardos „Kęstučio“ būrio vadas Algirdas Paškevičius. Jis sakė, kad žuvusiųjų auka nebuvo beprasmė, kaip daugelis dabar tvirtina, nes be šios aukos nebūtų atkurta dabartinė Lietuvos valstybė.

Ilga mašinų vora nusitęsė Kalniškės miško link. Kalniškės miškas – sengirė. Įvažiavus į jį, jau kopiant aukštu šlaitu aplink kalvą, ant kurios buvo įsitvirtinę partizanai, tarsi siena stovi šimtametės, arti 35- 40 metrų aukščio eglės, o ir pušys nedaug atsilieka nuo eglių savo amžiumi. Ant kalvos, prie kuklaus paminklo, susispietė keli šimtai atvykusiųjų, kurie atvyko pagerbti prieš 59 metus šioje vietoje vykusio legendinio mūšio kovotojus. Renginį pradėjo Krosnos pagrindinės mokyklos moksleiviai, dainavę partizanų sukurtas dainas, paskaitę jų eilėraščių. Juos pakeitė Lazdijų politinių kalinių ir tremtinių Laisvės kovų mišrus ansamblis. Lazdijų rajono mero pavaduotojas Artūras Margelis pirmasis pasveikino susirinkusius partizanus, tuos, kurie kovojo ant Kalniškės miško kalvų, tuos, kurie kovėsi kitose Lietuvos vietovėse. Jų pralietas kraujas nebuvo beprasmis, teigė vicemeras A.Margelis. Viešnia, Dainavos apygardos partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko duktė Auksė Skokauskienė, jaudindamasi sakė, kokie turėjo būti dvasingi tie jauni 18-20 metų žmonės, kai ryžosi paimti ginklą ir pasipriešinti tokiai didžiulei prievartai, ginti Lietuvos laisvę, nepriklausomybę. Niekada neturi būti užmiršti didvyrių vardai. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas S.Grigaitis pabrėžė, jog reikia daryti viską, kad jaunimas žinotų ir gerbtų ne tik Kalniškės mūšio dalyvių atminimą, bet visos rezistencinės kovos istoriją, priežastis ir tikslus. Tai nebuvo banditai, tai – tikrieji Lietuvos gynėjai, o tokius žmones turime gerbti. Daug kas pirmą kartą išvydo gyvą Kalniškės mūšio dalyvį partizaną Alfonsą Juškauską, dabar jau žilagalvį 81 metų gyvą legendą, turėjusį slapyvardį Pakalniškis. Jis sakė: „Mūsų buvo daugiau nei 80 kovotojų. Kautynės buvo labai atkaklios, pareikalavo daug aukų. Baigėsi šoviniai. Granatomis neleidome priartėti priešui prie mūsų pozicijų. Pasitraukėme jau gerokai sutemus. Vėliau iškentėjome visus pažeminimus, kančias“. O toliau kalbėtojas palietė šių dienų aktualijas: „Mus visus kankina vienas klausimas: kodėl taip lengvai patikime visokiais skardžiabalsiais, perėjūnais, prisiplakėliais, savanaudžiais, melagiais? O tuos žmones, kuriuos vienija patriotizmas, žmoniškumas, meilė tėvynei, savo tautai, protėvių papročiai, juos atmetame. Ne už tokią Lietuvą mes kovojome. Kas šiandien sprendžia valstybės likimą? Mus buvusieji komunistai stumia į Rusijos glėbį. Dabartiniams vadovams terūpi karjera ir asmeninė nauda. Būkime budrūs, stenkimės padaryti viską, kad neateitų valdžion V.Uspaskich su savo nerealiais pažadais“. A. Juškausko kalbą lydėjo pritarimo šūksniai.

Mintimis apie partizanus pasidalijo Kauno politinių kalinių ir tremtinių bendijos pirmininkas V.Pavilionis. Jis kalbėjo apie dabartinę politinę situaciją Lietuvoje. Pasak kalbėtojo, sunkiai iškovotą nepriklausomybę reikia saugoti kaip akies vyzdį. Minėjime dalyvavo partizanas S.Čėpla – Vilkas, kuriam dabar 85 metai. Jo keturi broliai žuvo kovoje, o jis, praėjęs visą 25 metų Sibiro konclagerių siaubą, dabar laisvoje Lietuvoje nereabilituojamas, negauna jokios paramos iš valstybės. Labai keista, kad tokie dalykai vyksta. Kalbėjo dar vienas gyvas mūšio dalyvis V.Adomaitis-Agrastas. Jau 86 metų sulaukęs partizanas kalbėjo labai jaudindamasis, sakė, jog labai džiaugtųsi, jei mūsų valstybė klestėtų, o jis pats dar išvystų tos gerovės pradus. Kvietė neužmiršti tų, kurie kovojo ir žuvo už Lietuvos laisvę. Minėjimo pabaigoje buvo sugiedotas Lietuvos himnas, o paminklas partizanams pasipuošė gėlių puokštėmis.

Views All Time
Views All Time
5890
Views Today
Views Today
2
0 0