Vladas Žulkus „Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis“. II dalis

Daugiau kaip dešimtmetį trukę Palangos archeologiniai tyrinėjimai, įvairūs inžineriniai kasiniai, geologiniai gręžiniai padėjo atkurti senosios Palangos vietovaizdį viduramžiais. Palanga prieš tūkstantį metų atrodė visai kitaip. Dabartinės Palangos smėlio lygumos su nedideliais kopų gūbriukais yra apgaulingos. Paviršiniuose žemės sluoksniuose visoje Palangoje yra randami, palyginti, neseni, tik XVII – XX a. žmonių gyvenimo pėdsakai. Ilgą laiką senoji Palanga, archeologo akimis žiūrint, atrodė kaip vandenin prapuolusi. Vėliau pamatėme, jog ji išties yra nuskendusi, tik ne vandenyje, o smėlyje. Senieji žemės paviršiai su žmonių gyvenimo pėdsakais Palangoje buvo rasti po smėlio klodais, kurių storis siekia nuo 0,5 iki 2,5 metro. Ten kur anksčiau buvo žemumos ir pelkės šiandien yra lygios vietos. Šalia S. Daukanto gatvės XVI – XVII a. pradžios kultūriniai sluoksniai buvo daugiau kaip 2 m gylyje, Birutės kalno gyvenvietėje supustyto smėlio klodas siekė net 2,5 metro. Net per 1 km nuo jūros, terasoje į rytus nuo senojo hipodromo, yra suneštas iki 1,5 m storio smėlio sluoksnis. Šiaurinėje Palangos dalyje, kasinėjant Naglio kalno ir į rytus nuo jo buvusio ežerėlio aplinką, smėlis rastas supustytas virš XV – XVI a. paviršių. Buvusioje paežerės lygumoje, apie 1 km nuo jūros kranto, šiandien stūkso net keletos metrų aukščio smėlio kopos. Įdomiausias gamtos darinys, labai primenantis žmogaus sukurtus įtvirtinimus, yra šalia J. Basanavičiaus gatvės. Šių paslaptingų pylimų pjūvyje, padarytame archeologų, nebuvo jokių žmogaus rankų darbo pėdsakų, o šurfai ir gręžiniai parodė jog ir aikštelėje nėra jokių kultūrinių sluoksnių. Tų “įtvirtinimų” atsiradimo kaltininku reikėtų laikyti pajūrio vėjus, kurie, senųjų palangiškių pasakojimu, virš šioje vietoje buvusio žvejo Erliaus daržo tvorų supūtė taisyklingos formos smėlio kopas. Panašių pylimų, kurių viršuje dar tebekyšojo tvorų mietai, yra buvę ir Šventosios kaime.

Po kopomis glūdi ir Šventosios kuršių miesto XVI – XVII a. sluoksniai. Rašytiniai šaltiniai kalba apie didelius smėlio pustymus ir Klaipėdoje – XVIII a. pabaigoje smėlis užpylė ganyklas buvusias per 3 km nuo jūros. Visame Lietuvos pajūryje nuo XVII a. prasidėjo dideli smėlio pustymai. Kelis šimtmečius jūrų srovės gausiai pylė krantan smėlį, o pajūrio vėjai išskleidė jį pakrantėje apie kilometro pločio ruožu, neatpažįstamai pakeitę senąjį Palangos reljefą. Aktyviai buvo pustoma dar ir XIX – XX a. riboje. Tam įtaką turėjo daryti ir XIX a. pabaigoje pastatytas molas (“tiltas”) Palangoje. Tai jis kaltas, kad nežymiai pasikeitus priekrantinėms jūros srovėms, pradėjo augti pajūrio kopos į pietus nuo tilto. N. Ordos XIX a. antrojoje pusėje iš natūros darytame Birutės kalno vaizde kopų dar nėra – iki pat litorininės terasos tęsiasi lėkštas pliažas.

Apie 1000 metus jūros pakrantė į šiaurę nuo Roužės buvo bemaž ten pat, kur ir dabartinė. Kranto linija kairiajame Roužės krante yra buvusi per 100-200 m, o vietomis ir toliau į rytus nuo dabartinio kranto. Jūros bangos skalavo terasą ties Birutės kalnu, jūros kranto anuo metu būta dabartinių Birutės ir Dariaus ir Girėno gatvių sankirtoje. Roužės žiotys buvo apie 400-500 m į pietus nuo dabartinių – pasukti į šiaurę ją privertė vėliau supustytos kopos. Upės vaga ir anksčiau nevisai atitiko dabartinę, tačiau buvo artima jai – tą rodo siauras dabartinis upelio slėnis. Į Roužę tuomet subėgdavo nedideli upokšniai. Vienas jų, dešiniame krante, buvo žymus dar prieš gerą šimtą metų – jis įtekėjo į Roužę ties dabartinbiu turgumi, o vandenis ėmė, atrodo, iš pelkių. Žemumoje tarp jūros ir apie 5 m aukščio litorininės terasos yra buvę nedideli ežeriukai. Kai kurie iš jų susisiekdavo su jūra.

Dešiniame Roužės krante aptikti trijų tokių ežerėlių pėdsakai. Gerokai išlyginta litorininė terasa čia buvo apie 500 m nuo jūros kranto. Vienas toks vos keletos šimtų metrų ilgio ežeriukas buvo išilgai jūros į dešinę nuo dabartinių Roužės žiočių, kito užpelkėjusio ežerėlio žymės rastos tarp Vytauto, Smilčių, Jūratės ir Gintaro gatvių. Nedidelė pelkė gulėjo ir pačioje litorininėje terasoje ties dabartinėmis Gintaro, Janonio ir Kastyčio gatvėmis. Visa virtinė tokių ežeriukų yra buvusi į šiaurę nuo Palangos. Didesnis iš jų yra taip vadinamas Ežeralis Vanagupėje – jo vietoje dabar yra iškasti nauji tvenkiniai. Prieš šimtą metų ten dar buvo pakankamai vandens. I. Končius ir V. Ruokis 1926 m. rašė: “Dar vidutinio amžiaus žmonės gaudę to Ežeralio akyse striktą, smulkius karosėlius ir šudpilvius ant kabeklių dėti”. Iš Ežeralio į jūrą tekėjo nedidelis, bet niekad neišdžiūstantis to paties vardo upeliukas. Dabar jis užpustytas smėliu. Į rytus nuo dabartinės Požėlos gatvės terenas kilo aukštyn, ten buvo molinga, nestoru žvyro sluoksniu pridengta lyguma.

Kairėje Roužės pusėje reljefas buvo įvairesnis. Viena senvagės pelkė yra buvusi prie pat upelio, jo slėnyje ties dabartine Baltijos aikšte, kita, mažesnė, aukščiau, ten kur dabar kertasi Ronžės ir Medžiotojų gatvės. Gerokai didesnio ir giloko užpelkėjusio ežeriuko būta palei Dariaus ir Girėno gatvę – prie Vytauto ir S. Daukanto gatvių. Dabartinių parko tvenkinių vietoje kitados buvo didokas greičiausiai lagūninis ežerėlis. Kitas panašus buvo įpiečiau – naujųjų parko tvenkinių vietoje. Geologų duomenimis šis ežeriukas tikrai yra turėjęs ryšį su jūra. Nedidelių pelkių yra buvę ir ledinuotojo Baltijos jūros ežero suformuotame kranto pylime. Viena tokia pelkė aptikta ties Dariaus ir Girėno bei Plytų gatvėmis, VIII – XIII a. kapinyno pašonėje. Į rytus nuo minėto senojo kranto pylimo, žemumoje, kur dabar plentas į Klaipėdą, nuo seno yra buvusi išilgai jūrai besitęsianti didelių pelkių juosta. Jos reliktai žymūs ir dabar – tai pelkės nuo kempingo pietuose iki pat senųjų kapinių Palangos šiauriniame pakraštyje.

Plokščioje jūros pakrantėje išsiskyrė kelios reliktinės kopos. Didžiausia iš jų yra Birutės kalnas, iškilęs virš jūros lygio daugiau kaip 20 metrų. Per 90 m į rytus guli mažesnė, virš 12 m aukščio senkopė, Žemaičių kalnelis. Šiaurinėje Palangos dalyje yra Naglio kalnas, dar vadintas Olandų kepure arba Kapų kalnu. Jis iškyla virš jūros irgi apie 12 m. Aukštoka kopa parko pradžioje – Jaunimo kalnelis, seniau vadintas Žydų kapais, yra supustytas vėliau – prieš tūkstantį metų jos dar nebuvo. aukščiausia Ledinuotosios Baltijos jūros terasos vieta yra Plytų gatvės pietiniame gale, prie senosios vandenvietės. Ši terasa virš jūros lygio dabar yra iškilusi net iki 14 metrų, senovėje ji buvo apie metrą žemesnė, mat jūra buvo aukštesnė. Kairėje Roužės pusėje seniau būta ir daugiau nedidelių lėkštų kalvų pažliugusioje molingoje lygumoje.

SANTRUPOS
ATL – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA – TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK – Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas – Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA – Mokslų akademijos darbai
PRPI – Paminklų restauravimo-projektavimo institutas
PSRL – Polnoje sobranije russkich letopisej

Parengta pagal knygą „Palangos istorija“ (sudarytojas Vladas Žulkus).
Klaipėda: Libra Memelensis, 1999

Views All Time
Views All Time
3289
Views Today
Views Today
1
0 0