Žemė – žmonių planeta. Ji mūsų ir lopšys, ir rūmai, ir visa tai, kas už horizonto. Rūpintis ja, vadinasi, pagal galimybes rūpintis visur ir visada tuo, kas priklauso mums visiems ir tuo, kas supa vien tave. Žemei, planetos išlikimui grasina klimato atšilimas, kelia pavojų energijos resursų besaikis naudojimas, ekologinės problemos.

Per 100 amžių Žemės temperatūra pakilo vienu laipsniu. Tiek pat Europoje – per vieną XX amžių. Ledynai tirpsta rekordiniu greičiu, dėl to kyla jūros vandens lygis, dažnėja audros ir potvyniai. Ir tai tik pradžia. Numatoma, kad XXI amžiuje temperatūra dar kils 2-7 laipsniais. Pasekmės būtų tragiškos.

Dėl klimato atšilimo jau šiandien du milijardai žmonių gyvena regionuose, kuriuose trūksta vandens. 2025 metais jų bus virš 5 milijardų. Dėl besaikio gamtos turtų naudojimo nuolat daugėja badaujančių žmonių, ateityje šimtams milijonų grės bado mirtis. Visa tai gali sukelti didžiulius migracijos srautus, skatinti visuomenės ir politikos radikalėjimą, aštrius konfliktus dėl senkančių išteklių.

Todėl Europos Sąjunga skelbia: didžiausia grėsmė žmonijai – ne terorizmas, ne branduolinis ginklas ir jo plitimas, ne žiaurūs karai, drebinantys pasaulį, o klimato kaita! Ji palies kiekvieną žmogų, gyvenantį visose pasaulio valstybėse, kiekviename kontinente. Tik kartu mes galime sustabdyti klimato kaitą. Tai mes, žmonės, keliame klimato pokyčius, nuodijame gamtą, gyvūnus ir save, grėsmingai didiname šiltnamio efektą. Liko akimirka – gal koks dešimtmetis – kai dar galime sustabdyti pokyčius, kurie vėliau gali tapti negrįžtami. Žmogus susargdino planetą, žmogus privalo ją pagydyti, t.y. keisti gyvenimo būdą, įpročius, gyventi taupydamas gamtos resursus,tuo pačiu praturtindamas save.

Pasak apklausų, 80 proc. europiečių supranta kovos su klimato kaita svarbą. Tačiau tik kas antras iš mūsų pasirengęs pats kažko atsisakyti, kažką paaukoti, kad sumažintume šiltnamio dujų emisijas. Tai kelia nerimą. Vadinasi, kas antras galvoja tik apie save. Jeigu ši tendencija išliks, dabartiniams dvidešimtmečiams tikriausiai dar bus lemta gyventi daugmaž normaliame pasaulyje. Bet mūsų vaikams, o ypač vaikaičiams, žemė gali virsti karščiu alsuojančiu rutuliu, kur tautos ir žmonės vėl kruvinai pešis – šį kartą dėl vietos po nesvilinančia saule, dėl tragiškai mažėjančių vandens ir maisto išteklių. Ir negailės jie mums skaudžių žodžių už abejingumą, neribotą pelno troškimą, švaistūnišką gyvenimo būdą.

Europos Sąjunga buvo, yra ir privalo išlikti lydere stabdant klimato kaitą ir kartu stiprinant tarptautinį saugumą. Europos Sąjunga, kiekviena sąjungos valstybė, įsipareigojo iki 2020 metų 20 proc. sumažinti į atmosferą išmetamų CO2, 20 proc. energijos išgauti iš atsinaujinančių šaltinių. Tai yra konkreti kova su klimato kaita ir išradingumo, sumanumo dėka sutaupyti milijardai.

O kas yra ta Europos Sąjunga? Europos Sąjunga – tai mes. Tad pradėkime nuo savęs. Prisiminkime: tam, kad pagamintume produkcijos vienetą, Lietuvoje sunaudojame 4 kartus daugiau elektros energijos negu senosiose Europos Sąjungos šalyse. Pagal energijos imlumą mes kartu su Bulgarija – paskutiniai Europos Sąjungoje. Nebebūkime švaistūnais, ypač dabar – ekonominės krizės akivaizdoje, energijos šaltinių brangmetyje.

Taip, daug gali padaryti Vyriausybė, Seimas, stambiosios įmonės, verslininkai, nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida… Bet ne mažiau – kiekvienas iš mūsų. Tai nereiškia, kad turime sugrįžti į akmens amžių ar sulįsti į urvus. Tai reiškia, kad galime ir privalome keisti gyvenimo būdą taip, kad pasinaudodami savo išradingumu, kitų patirtimi, gyventume taupiau, sveikiau ir turtingiau.

Susitikimuose įvairiose Lietuvos vietose, ypač mokyklose, dažnai sulaukiu klausimo: ar aš pats pasirinkau „žalią“ gyvenimo būdą? Atsakau, kad stengiuosi, vengiu automobilio, ir šeimos narius, bendradarbius agituoju tai daryti. Briuselyje gyvenu netoli Parlamento, todėl po ilgos darbo dienos pasivaikščioti 20 min. pėsčiomis – vienas malonumas. Vilniuje nuo namų iki savo biuro Pylimo gatvėje (apie 2,5 km), o iš ten iki Seimo rūmų (dar tiek pat) visada einu pėsčias. Mano požiūris: Vilnius – nedidelis miestas, jo centrinėje dalyje geriausia judėti pėsčiomis. Tik norėdami patekti į Antakalnio galą, Fabijoniškes ar Lazdynus, jau neapsieisime be visuomeninio transporto ar automobilio. Ėjimas pėstute, važiavimas dviračiu ar visuomeniniu

transportu mane tikrai traukia labiau, nei automobilis. Nesiskiriu su žingsniamačiu, per dieną vidutiniškai nueinu 10 km. (paskaičiavau, kad per metus tokiu būdu „nueinu“ nuo Vilniaus iki Briuselio ir atgal). Galit ir jūs pasiskaičiuoti, kiek aš sutaupau kurui!

Gamtai padedu ir sodindamas medelius, ypač pastaraisiais dešimtmečiais, esu pasodinęs daug – spygliuočių, kaštonų, beržų, ąžuolų, neminint jau vaismedžių.

Mano biuras Briuselyje – 13 aukšte. Bent kartą per dieną užlipu laiptais. O Strasbūre – tik 7 aukšte, tad liftu tenai stengiuosi naudotis kuo rečiau. O namuose, nuolat apsidairydamas, po kiek laiko atradau, kad mažėja mano sąskaitos už elektrą ir šilumą. Pamėgau apie tai galvoti pats, kilo noras tuo pasidalinti su jumis.

Žinoma, visada galima gyventi dar „žaliau“, dar taupiau ir draugiškiau gamtai. Todėl ir atsirado tie ilgai brandinti „žalieji kodeksai“, kurie pataria, kaip eiti tuo keliu. Šių pasiūlymų rinkinio esmė, kaip keisti elgseną ir įpročius, kaip taupyti energiją ir pinigus, kaip saugoti aplinką, kurioje gyvename.

Būsiu laimingas, jei kai kas iš šio „kodekso“ pasirodys Jums priimtina ir pasinaudosite juo. Dar laimingesnis, jeigu papildysite jį savo paties surastais būdais, kaip pagelbėti gamtai, tuo pačiu ir sau, jei aprašysite savo naująjį patyrimą. Rašykite apie tai adresu biuras@paleckis.lt.

Visada prisiminkime, kad neturime nei atsarginės Lietuvos, nei atsarginės planetos.

Views All Time
Views All Time
3578
Views Today
Views Today
1
0 0