Žmogaus smegenys – tai galingiausias kompiuteris. Tačiau žmogus išnaudoja tik 1 ar 2 procentus tų galių, kuriomis jį yra apdovanojusi gamta. Iš esmės protingesnis yra ne tas, kas turi daugiau „pilkosios masės“. Protingesnis yra tas, kas sugeba išnaudoti didesnę dalį jam gamtos suteiktų galių. Neurolingvistinio programavimo teorija ir siekia parodyti, kaip žmogus gali efektyviau išnaudoti šias galias.

Priešingai paplitusiai nuomonei NLP nėra nei psichoterapija, nors psichoterapeutai naudodamiesi NLP technikomis pasiekia įspūdingų rezultatų. Tai nėra prekybos vadybininkų apmokymo programa, nors vadovaudamiesi jos dėsniais jie taip pat pasiekia daugiau negu vidutinių rezultatų. Tai ne saviugdos vadovas, nors tie kas vadovaujasi NLP, sako neįsivaizduojantys savo gyvenimo be to. NLP mėgina rasti paaiškinimą kaip mes žinom tai, ką žinom, kodėl mes esam tokie, kokie esam ir kaip tapti tokiais, kokiais norime tapti.

1976 metais Santa-Kruzo apylinkėse esančiame namelyje Ričardas Bendleris ir Džonas Grinderis pirmą kartą pavartojo Neuro-Lingvistinio programavimo terminą savo teorijai pavadinti.

Neuro – reiškia tai, ką mes darome smegenų pagalba. Lingvistinis – reiškia žodinė arba nežodinė kalba, kurios pagalba mes sistematizuojame ir perduodame savo mintis. Programavimas – tai unikalus būdas, kurio pagalba žmogus surenka visa tai į viena visumą, kad organizuotų savo elgesį. NLP – tai poveikio darymo sau ir kitiems technologija.

Tam kad mūsų elgesys būtų efektyvesnis, mes turime suprasti, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip. Turime žinoti būdus, kuriais galime keisti savo ir kitų elgesį. Pagaliau turime išmokti šiais būdais naudotis.

Tai tikriausiai mūsų laikų paradoksas – bet psichologinę teoriją sukūrė žmonės ne daug ką bendro turėję su tradicine psichologija. NLP autoriai Ričardas Bendleris buvo matematikas ir kibernetikos tyrinėtojas, Džonas Grinderis – lingvistikos profesorius.

NLP buvo sukurta detaliai tiriant trijų įžymių psichoterapeutų darbo metodus. Šie psichoterapeutai – tai Fricas Perlsas (Fritz Perls), Virdžinija Satir (Virginia Satir) ir Miltonas Eriksonas (Milton Erickson). NLP greitai išaugo tik psichoterapinės teorijos rėmelius ir dabar siūlo įspūdingas galimybes tiek kasdieninio gyvenimo situacijoms, tiek organizacijų vadybos problemoms spręsti.

Pasaulio suvokimo filtrai

NLP aiškina, kad žmogus mato ne tą pasaulį, kuris yra iš tikrųjų, o tarsi to pasaulio šešėlį arbą to pasaulio atspindį savo smegenyse. Nors vietovės žemėlapis paprastai pakankamai tiksliai atkartoja tam tikros vietovės ypatumus, tačiau jis nėra ta vietovė. Žemėlapis tėra gerokai „prafiltruotas“ vietovės atspindys.

Kiekvieną akimirką žmogaus suvokimo kanalus (klausą, regą, jutimus, uoslę) veikia iki dviejų milijonų atskirų informacijos vienetų. Žmogaus suvokimo kanalai praleidžia tik nedidelę dalelę šios informacijos. Didžioji informacijos dalis yra atmetama kaip šiukšlės. Kokiu būdu vyksta informacijos filtravimas?

Egzistuoja fiziologiniai ir psichologiniai filtrai. Fiziologiniai filtrai filtruoja vizualinę, akustinę ir jutiminę informaciją. Žmogaus rega nemato to spalvų spektro, kurį gali matyti kai kurie gyvūnai. Žmogaus ausis gali girdėti tik tam tikro dažnio garsus. Todėl žmogus mato kitokį pasaulį negu gyvūnai. Psichologinių filtrų vaidmenį atlieka mūsų vertybės, įsitikinimai, prisiminimai, kalba, laiko suvokimas.

Gyvenimo eigoje žmonėms susiformuoja unikalūs pasaulio suvokimo filtrus. Šie filtrai gali labai skirtis tarpusavyje. Prafiltruota išorinio pasaulio informacija žmogaus sąmonėje suformuoja vidinę reprezentacinę sistemą, t.y., tai, ką mes vadinome išorinio pasaulio atspindžiu. Vidinė reprezentacinė sistema æ tai vaizdinių, garsų, kvapų ir skonių darinys. Kadangi žmonių psichologinių filtrų sistemos yra gana skirtingos, tai skiriasi ir žmonių reprezentacinės sistemos. Prisimentate seną istoriją apie tai, kaip trys aklieji buvo išsiųsti išsiaiškinti, kas per daiktas yra dramblys, kurį į jų miestą atsivedė klajojantis cirkas? Vienas aklasis, kuriam pavyko nugriebti dramblio uodegą, pasakė, kad dramblys yra kaip virvė, antrasis aklasis paprieštaravo jam, kad dramblys labiau primena vamzdį, nes jis buvo pačiupinėjęs dramblio straublį. „Ką jūs,- pasipiktino trečiasis,- jis kuo tikriausias stulpas“. Greičiausiai jis lietė dramblio koją. Galbūt kaip tik čia ir slypi tikroji daugumo konfliktų priežastis.

Ar galima valdyti savo emocines būsenas?

NLP pasekėjai į šį klausimą atsako vienbalsiai – taip. Žmogus neįsivaizduojamas be buvimo vienoje ir kitoje emocinėje būsenoje. Anot NLP, žmogaus emocinė būsena æ tai jo mintys, jausmai, prisiminimai, svajonės. Ir ši emocinė būsena susideda iš paveikslėlių, garsų ir pojūčių. Individualios žmonių būsenos skiriasi todėl, kad mes galim šimtais ir tūkstančiais būdų susikomponuoti šiuos paveikslėlius, garsus ir pojūčius.

Šiuos vaizduotės paveikslėlius sugeba kurti visi žmonės, tik vieni lengviau, kiti sunkiau gali juos pastebėti. Padarykime mažytį eksperimentą. Pamėginkite prisiminti kokį nors neseną, malonų patyrimą (atostogos prie jūros, iškyla gamtoje, susitikimas su jums brangiu žmogumi ir pan.).

O dabar apibūdinkite paveikslėlį, kurį jums atgamino vaizduotė? Jis – spalvotas ar juodai baltas, tai statiška nuotrauka ar dinamiškas vaizdelis, tai čia pat prieš jūsų akis ar gerokai toliau, didelis ar mažas? Jūs matote scenas, kaip matėte tuomet ar matote save, kaip vaizdajuostėje? Šiuos vaizdus lydi kažkokie garsai? Nosis užuodžia kvapus? Matomai net yra ir tam tikri pojūčiai? Visa tai pavyzdžiai to, ką mes galime daryti kitaip negu kiti žmonės.

Jūsų būsenos yra tiesiogiai susijusios su šiais vaizdiniais, garsais, kvapais ir pojūčiais. Dar daugiau – tas ryšys yra abipusis, t.y. keisdami vieną ar kitą vaizdo, garso ar pojūčio parametrą, jūs darote poveikį ir savo emocinei būsenai. Pamėginkite padidinti ar sumažinti paveikslėlį, priartinti jį arba nutolinti, suintensyvinti spalvas – atitinkamai pasikeis ir jūsų būsena. Keičiant vieną ar kitą paveikslėlio parametrą, keičiasi tam tikri garso ir pojūčių parametrai. Šios manipuliacijos gali būti taip išlavinamos, kad žmonėms nesudaro jokio vargo basomis vaikščioti žarijomis, gulėti ant stiklo šukių ar atlikti kitus neįtikėtinus veiksmus. Netreniruotam žmogui tai gali pasirodyti neįtikėtina, tačiau tai nėra labiau neįtikėtina negu mokėjimas plaukti niekada neplaukusiam ar automobilio vairavimas pirmą kartą atsisėdusiam už vairo. Gebėjimas perjunginėti emocines būsenas ypač pravartus kasdieniniame gyvenime. Jei pavyzdžiui darbe jus varo iš proto kokio bendradarbio ar vadovo elgesys, pakaks sumažinti jo vaizdinį paveikslėlį iki pašto ženklo dydžio ar atitolinti jį nuo savęs per penkiskart didesnį atstumą ir jūsų kumščiai atsigniauš ir jums net pasirodys juokinga, kad dar prieš akimirką jūs taip nesitvėrėt kailyje ir kunkuliavot pykčiu.

Trys NLP pagrindai

Egzistuoja trys baziniai NLP principai, dar kitaip vadinami „trys NLP pagrindai“. Štai jie:
1.Reikia tiksliai žinoti rezultatą (tikslą), kurį jūs norite pasiekti kiekvienoje konkrečioje situacijoje.
2.Turėti sensorinę nuojautą, kad pažinti, kada jūs pasiekėte šį tikslą.
3.Būti pakankamai lanksčiam, kad galima būtų keisti savo elgesį kol siekiate užsibrėžto tikslo. Priešingu atveju yra sakoma taip: „Jei jūs darote tai, ką visada darėte, tai galiausiai jūs gausite tai, ką visada ir gaudavote“.
Pamėginkime šiuos NLP postulatus susieti su kasdienio gyvenimo realijomis.

Raportas

Santykiuose su konkrečiu žmogumi mes galime užsibrėžti sau tikslą įtikinti jį, pakeisti jo nuomonę, įtakoti apsisprendimą ir panašiai. Pirmasis žingsnis šio tikslo link yra raporto sukūrimas. Raporto kategorija yra dar vienas NLP naujadaras. Kai NLP terminais sakoma, kad Petrui pavyko suformuoti raportą Juozo atžvilgiu, turima omenyje, jog Petrui pavyko rasti bendrą kalbą su Juozu, kad Juozas visiškai pasitiki Petru, kad jam malonu bendrauti su Petru, ir kad jis vertina Petro nuomonę. Vieniems žmonėms yra lengva sukurti raportą su kitais žmonėmis, kitiems tai padaryti sekasi kur kas sunkiau. Tačiau bet kokiu atveju raporto sukūrimą sąlygoja tam tikri konkretūs veiksmai, kurių galima išmokti.

Norėtusi priminti prieš kelis dešimtmečius atliktą tyrimą, kurio rezultatai parodė, kad žmonių tarpusavio bendravimo metu apsikeitimas informacija yra pasiskirstęs tokiu būdu. Pavartoti žodžiai, jų turinys tesudaro 7 % visos perteikiamos informacijos. 38 % informacijos bendravimo metu mums suteikia balso tonas, intonacija, modalumas, tembras, stilius, kitaip tariant, ne tai kas pasakoma, bet tai, kaip tai pasakoma. Tuo tarpu didžiąją dalį informacijos t.y. likusius 55 % mums suteikia kūno kalba. Štai dabar tampa akivaizdu, kodėl mums taip sunku pasiekti rezultatą tam tikrose situacijose. Juk visas mūsų dėmesys būna sutelktas į tai ką mes pasakysime, o ne į tai kaip mes tai padarysime. Tai reiškia, kad mes geriausiu atveju koncentruojamės į tuos 7 % faktorių, kurie apsprendžia mūsų elgesio rezultatyvumą, ir ignoruojame 93 % veiksnių.

Antrasis žingsnis yra yra išvystyti sensorinę intuiciją. Sensorinė intuicija padeda stebėti ir skaityti žmogaus su kuriuo bendraujate kūno kalbą. Kryptingai pasipraktikavus galima išmokti skaityti mikrosignalus, kuriuos siunčia žmogus, su kuriuo jūs bendraujate.

Kalbos paternai

Kalba, žodžiai yra galinga poveikio priemonė. Tik nežinodami kokį poveikį daro konkretūs žodžiai, mes patys to nežinodami pasiekiame ne tą rezultatą, kurio troškome. Panagrinėkime kelis pavyzdžius.

Jei norite, kad jūsų nurodymas būtų įvykdytas su kuo didesne tikimybe nevartokite žodelio „pasistenk“ sakiniuose tipo „Pasistenk susidoroti su šia užduotimi iki 16.00.“ Tokia formuluotė suteikia pašnekovui pasirinkimo galimybę ir moralinę teisę neįvykdyti užduoties iki nurodyto termino. Geriau būtų visiškai apsieiti be „pasistenk“.

Žodelis „bet“ sakiniuose tipo „Aš sutinku su tuo, kas buvo pasakyta, bet noriu atkreipti jūsų dėmesį į…“ neskatina raporto palaikymo – priešingai skatina pašnekovą ropštis į kitą barikados pusę. Šiuose sakiniuose kur kas labiau tiktų žodelis „ir“.

Kalbos dalelės „ne“ vartojimas tokiose kalbos konstrukcijose kaip „nepamiršk“, „neprieštarauk“, „nerūkyk“, „nepavėluok“ dažniausiai duoda atvirkštinį efektą. Iliustracijos dėlei paeksperimentuokime. Pamėginkite įsivaizduoti rožinį dramblį. Leiskite rožiniam drambliui visu vaiskumu sužadinti jūsų vaizduotę. Puiku. O dabar jums kita užduotis æ negalvokite apie rožinį dramblį. Jaučiu, jog negalvoti apie rožinį dramblį praktiškai neįmanoma. Ir tai turi logišką paaiškinimą. Smegenys norėdamos dekoduoti frazę turi sulaukti, kol frazė bus užregistruota kaip vientisas pranešimas ir tik tuomet gali įvykdyti nurodymą. Tad vietoj konstrukcijų su dalelyte „ne“ vartotini konstruktyvaus tipo pakaitalai: „įsidėmėk“, „sutik“, „sukramtyk kokį saldainį“, „ateik laiku“.

Žmonių tipai ir kaip prie jų prisiderinti

Suformuoti patvarų raportą padeda jūsų gebėjimas prisiderinti prie pašnekovui būdingo pasaulio suvokimo tipo. Anot NLP egzistuoja trys pasaulio suvokimo tipai – vizualinis, akustinis ir jutiminis. Pagal dominuojantį suvokimo tipą išskiriami trys žmonių tipai. Kuris pasaulio suvokimo tipas dominuoja konkrečiam žmogui galima nesunkiai nustatyti iš paprastai jo vartojamų žodžių. Vizualinis tipas æ tai žmonės suvokiantys pasaulį vaizdiniais. Jų leksikai būdingos frazės: „Puikiai įsivaizduoju, ką jūs norite pasakyti.“ „Pamatysite, kas jums už tai bus.“ „Kur tai matyta“. Akustiniam tipui būdingos frazės: „Aš nieko daugiau nenoriu girdėti.“ „Tai skamba viliojančiai.“ Jutiminio tipo žmonės naudoja frazes: „Po to pokalbio pasijutau išdurtas.“ „Jaučiu, kažkas čia ne visai gerai“.

Jei naudosite leksiką būdingą pašnekovo tipui jūs susitapatinsite su juo, jūs labiau pradėsite galvoti ir suvokti pasaulį, kaip jis jį suvokia, o tai savo ruožtu jus ir suartina. Todėl pardavimo vadybininkas pardavinėdamas prekę ar paslaugą vizualinio tipo žmogui, turėtų dažniau vartoti tokius apibūdinimus: „pamėginkite įsivaizduoti“, „šviesus“, „didelis“, „erdvus“, „gražus“, „yra kur akis paganyti“, „įspūdingas“. Akustinio tipo žmogui artimesni būtų tokio tipo apibūdinimai: „tik įsiklausykite“, „tylus“. Jutiminio tipo žmogus gyvai atreaguotų į tokio tipo apibūdinimus: „atsisėskite ir pajusite“, „patogus“, „jaukus“, „patvarus“.

Metaprogramos

NLP leidžia nauju kampu pasižiūrėti į įvairių problemų sprendimo galimybes. Metaprograma – tai pasižiūrėjimas į problemą platesniame kontekste. Daugelyje probleminių situacijų mes nesugebame rasti išeities ne todėl, kad jos nėra, o todėl kad patys nesąmoningai apribojame sprendimo paieškos galimybes. Ši istorija kaip tik tai ir iliustruoja.

Vienas žmogus ėjo per turgų ir užsimanė riešutų. Jis priėjo prie prekijo susimokėjo ir įkišo ranką į asotį. Pasisėmė tiek riešutų kiek galėjo. Tačiau kai pamėgino ištraukti ranką su riešutais, ranka įstrigo. Jis pradėjo dejuoti, šaukti, keiktis, tačiau tai nė kiek negelbėjo. Galiausiai jis visai nusiminė ir sako pardavėjui,- „padėk man“. Pardavėjas jam atsako,- „aš padėsiu tau, jei darysi viską tiksliai taip kaip aš tau liepsiu“. „Padarysiu viską, ką liepsi tik išlaisvink mane iš šio asočio gniaužtų“. „Tuomet kišk savo ranką gilyn į asotį“. Žmogui pasirodė keistas toks prekeivio paliepimas, – juk jis priešingai – nori ištraukti ranką. Tačiau jis pakluso ir padarė kaip liepiamas. Prekeivis tęsė: „dabar atgniaužk saują ir paleisk riešutus, kuriuos laikai“. Šis paliepimas nuliūdino žmogų, juk jis taip norėjo tų riešutų, kuriuos dabar turi paleisti. Tačiau ir šį kartą neprieštaravo. Tuomet prekeivis tarė: „o dabar lėtai ištrauk ranką iš asočio“. Žmogus lengvai ištraukė tuščią ranką, tačiau toks problemos sprendimas jį netenkino. „Taip mano ranka laisva, bet kaip gi pasiekti riešutus?“ Prekeivis netardamas nė žodžio paėmė asotį, apvertė jį ir į žmogaus rieškučias įpylė tiek riešutų, kiek ten tilpo. Žmogus iš netikėtumo net žado neteko. Tik po kurio laiko jis pratarė: „Tu burtininkas?“

Prekeivis nebuvo burtininkas jis tik pritaikė šiai situacijai metaprogramą.

NLP ir pamokančios istorijos

NLP teorija yra žavi tuo, jog ji negriauna ir neprieštarauja jau esančioms psichologinėms teorijoms. Dar daugiau ji stengiasi akumuliuoti per šimtmečius kauptą žmonijos patirtį. Todėl seminaruose ir tekstuose skirtuose NLP aiškinimui tiek gausu įvairių tautų pamokančių istorijų. Teigiama, kad pamokanti istorija leidžia suprasti pačią esmę, kas būtų sunku, o kartais ir neįmanoma paaiškinti racionaliomis lingvistinėmis konstrukcijomis. Ir tai vėl gi nėra NLP atradimas – šimtmečiais tai buvo vienas iš efektyviausių pedagoginių instrumentų auklėjant jauną kartą.

Tad ir šį trumpą NLP pristatymą norėtusi pabaigti dar viena istorija.

Vieno fabriko savininkas pakvietė katilų meistrą, kad tasai suremontuotų sugedusią garo sistemą. Meistras uždavė keletą klausimų inžinieriui, o po to patraukė prie garo mašinos. Jis peržvelgė susipynusių vamzdžių labirintą, kelias minutes pasiklausė besiveržiančių garų gausmo, pačiupinėjo vieną kitą įrenginio detalę. Po to kažką sau niuniuodamas po nosimi, atsidarė savo nutriušusį lagaminėlį, išsitraukė mažą plaktuką ir trinktelėjo juo per ryškiai raudoną sklendę. Visa sistema tarsi virptelėjo ir dar po vienos akimirkos pradėjo dirbti kaip reikia. Meistras įsimetė plaktuką atgal į krepšį ir išėjo namo. Kai fabriko savininkas gavo 1000 dolerių sąskaitą, jis pasipiktino ir atsisakė sumokėti tokią krūvą pinigų už darbą, kuriam meistras sugaišo vos ketvirtį valandos. Iš meistro jis pareikalavo detalios darbų ataskaitos. Štai kokį raštelį jam atsiuntė meistras: „Stuktelėjimas plaktuku – 1 doleris, žinojimas kur stuktelti – 999 doleriai“.

Regis, Neuro-lingvistinio programavimo teorija mums ir suteikia būtent tokį žinojimą.

Views All Time
Views All Time
14264
Views Today
Views Today
1
0 0