41

„Laisvė, kuri yra n e tokia…“ – Tokiais laikais kaip dabar atsiduoti savo instinktams yra dar viena nelaimė. Tie instinktai prieštarauja, trikdo ir griauna vienas kitą; m o d e r n ą aš jau apibrėžiau kaip fiziologinį prieštaringumą. Protingu auklėjimu turėtų būti siekiama, kad geležine drausme būtų p a r a l y ž i u o t a s bent jau vienas šios instinktų sistemos elementas, kad galėtų įgyti jėgų, tapti stiprus ir viešpatauti kitas elementas. Šiandien pirmiausia turi būti sudarytos galimybės individui atsirasti jį a p i p j a u s t a n t: galimas reiškia p i l n a t v i š k a s… O darosi priešingai: būti nepriklausomi, laisvai vystytis, turėti laisser aller 51 – į tai karščiausiai pretenduoja kaip tik tie, kuriems joks apynasris nebūtų p e r s t i p r u s,- tai galioja in politicis, tai galioja mene. Tačiau tai yra d e k a d a n s o simptomas: mūsų modernioji „laisvės“ samprata yra dar vienas instinktų išsigimimo įrodymas.

42

K u r r e i k a l i n g a s t i k ė j i m a s.- Moralistų ir šventuolių sąžiningumas yra labai retas dalykas; galbūt jie teigia priešingai, galbūt jie net t i k i tuo. Jei kaip tik tikėjimas yra naudingesnis, veiksmingesnis, įtikinamesnis už s ą m o n i n g ą veidmainystę , tada veidmainystė instinktyviai tuoj pat virsta n e k a l t y b e: pirmoji tezė, padedanti suprasti didžiuosius šventuolius. Net filosofų, kitokių šventuolių, amatas leidžia pripažinti tik tam tikras tiesas: būtent tokias, dėl kurių jis v i e š a i sankcionuojamas. – Kanto kalba, tai p r a k t i n i o proto tiesos. Jie žino, ką t u r i įrodyti, ir šiuo požiūriu yra praktiški – jie pažįsta vienas kitą iš to, kad jie sutaria dėl „tiesų“.- „Nemeluok“,- vokiškai: ponas filosofe, s a u g o k i s sakyti tiesą…

43

P a š n i b ž d ė j u s į a u s į k o n s e r v a t o r i a m s.- Kas anksčiau buvo nežinoma, kas žinoma šiandien, kas gali būti žinoma,- grįžimas atgal, posūkis bet kuria prasme ir bet kokiu mastu yra visiškai neįmanomas. Bent jau mes, fiziologai, tai žinome. Tačiau visi šventikai ir moralistai to tikėjosi,- jie n o r ė j o žmoniją sugrąžinti, a t s u k t i prie a n k s t e s n i o dorybės mastelio. Moralė visada buvo Prokrusto lova. Net politikai pamėgdžiojo dorybės pamokslininkus: ir šiandien esama partijų, svajojančių apie tokį tikslą, kuris būtų visų dalykų a t b u l i n ė e i g a, panašiai kaip vėžio. Tačiau niekas negali savo valia tapti vėžiu. Nieko nebus: r e i k i a judėti į priekį, t. y. ž i n g s n i s p o ž i n g s n i o t o l i a u į d e k a d a n s ą (tokia yra m a n o moderniosios „pažangos“ definicija…). Galima šią raidą s t a b d y t i ir stabdant užtvenkti, sukaupti patį išsigimimą, jį padaryti veržlų ir s t a i g ų: daugiau nieko nepadarysi.

44

M a n o g e n i j a u s s a m p r a t a.- Didūs žmonės, kaip ir didūs laikai, yra sprogstamosios medžiagos, kuriose sukaupta milžiniška jėga; istoriškai ir fiziologiškai jų prielaida visada yra ta, kad ilgai buvo kaupiama, renkama, taupoma ir saugoma – kad ilgai nebuvo jokio sprogimo. Jei įtampa masėse pasidarė per didelė, pakanka menkiausio postūmio, į pasaulį pašaukiančio „genijų“, „žygdarbį“, didį likimą. Ką tada reiškia aplinka, epocha, „laiko dvasia“, „viešoji nuomonė“! – Štai kad ir Napoleono atvejis. Revoliucinė, o dar labiau ikirevoliucinė Prancūzija galėjo iškelti priešingą Napoleonui tipą: bet ji i š k ė l ė ir jį. Ir kadangi Napoleonas buvo k i t o k s, stipresnis, ilgiau gyvavusios civilizacijos įpėdinis, senesnės civilizacijos už tą, kuri Prancūzijoje buvo sudaužyta į šipulius, kaip tik čia jis tapo v a l d o v u, tik čia jis b u v o valdovas. Didieji žmonės yra būtini, laikas, kai jie pasirodo,- atsitiktinis; kad jie beveik visada tampa epochos viešpačiais, tai priklauso tik nuo to, jog jie yra stipresni, vyresni, jog ilgiau kaupėsi tai, kas juos iškėlė. Tarp genijaus ir epochos yra toks pat santykis kaip tarp stiprumo ir silpnybės, tarp senatvės ir jaunystės: epocha reliatyviai visada daug jaunesnė, trapesnė, ne tokia subrendusi, netikresnė, vaikiškesnė.- Kad apie tai Prancūzijoje šiandien manoma v i s a i k i t a i p (Vokietijoje irgi: tačiau tai nieko nereiškia), kad ten milieu 52 teorija, tikriausia neurotikų teorija, buvo sankcionuota, tapo beveik moksliška ir susilaukė net fiziologų pritarimo, tai „neskaniai kvepia“, tai sukelia liūdnas mintis.- Visa tai ne kitaip suprantama ir Anglijoje, tačiau ten dėl to niekas nesijaudina. Anglai turi tik du būdus suvokti genijų ir „didų žmogų“: arba d e m o k r a t i š k a i, Buckle’io stiliumi, arba r e l i g i š k a i, Carlyle’io stiliumi. – Didieji žmonės ir epochos kelia nepaprastą p a v o j ų: juos lydi visokeriopas išsekimas, sterilumas. Didis žmogus yra pabaiga; didi epocha, pavyzdžiui, Renesansas, yra pabaiga. Genijus – kūrinyje, veiksme – yra švaistytojas, tai neišvengiama: jo didybę sudaro tai, k a d j i s s a v e i š d a l i n a… Savisaugos instinktas tarsi išnykęs: milžiniškas išsiveržiančių jėgų spaudimas neleidžia jam saugotis ir būti atsargiam. Tai vadinama „pasiaukojimu“; todėl garbinamas jo „heroizmas“, jo abejingumas savo gerovei, jo atsidavimas idėjai, didžiam reikalui, tėvynei: visa tai – nesusipratimai… Jis išsiveržia, jis kunkuliuoja, jis eikvoja save, jis nesisaugo,- fatališkai, lemtingai, ne savo noru, kaip upės išsiliejimas iš krantų nėra savanoriškas. Tačiau kadangi tokiems eksplozyviems individams už daug ką dėkojama, tai daug kas už tai jiems ir dovanojama, pavyzdžiui, tam tikra a u k š t e s n ė m o r a l ė… Žmonių dėkingumas visada yra toks: žmonės n e s u p r a n t a savo geradarių.

45

N u s i k a l t ė l i s i r t a i, k a s j a m g i m i n i n g a.- Nusikaltėlio tipas – tai į nepalankias sąlygas patekusio stipraus žmogaus tipas, susargdintas stiprus žmogus. Jis stokoja dykumos, tam tikros laisvesnės ir pavojingesnės gamtos ir egzistavimo formos kur visa, kas stipriojo žmogaus instinktuose yra ginklas ir gynyba, y r a t e i s ė t a. Jo d o r y b e s išvijo visuomenė; nuo jo neatskiriami jo gyvastingiausi geiduliai nedelsdami suauga su slopinančiais afektais, su įtarumu, baime, nedorumu. Tačiau tai jau yra beveik fiziologinio išsigimimo r e c e p t a s. Žmogus, kuris turi daryti paslapčia tai, ką jis gali daryti geriausiai, mieliausiai, kuris turi tai daryti jausdamas nuolatinę įtampą, atsargiai, gudriai,- toks žmogus darosi anemiškas; ir kadangi jis dėl savo instinktų nuolat pasmerktas tik pavojui, persekiojimui, prakeikimui, tai deformuojasi ir jo paties požiūris į tuos instinktus – jis jaučia jų fatalizmą. Kaip tik tokioje visuomenėje, mūsų romioje, vidutiniškoje, apipjaustytoje visuomenėje natūralus žmogus, ateinantis iš kalnynų ar iš nuotykių kupinos jūros, neišvengiamai išsigimsta ir tampa nusikaltėliu. Arba beveik neišvengiamai, nes būna atvejų, kai toks žmogus pasirodo esąs stipresnis už visuomenę: žymiausias atvejis yra korsikietis Napoleonas. Čia keliamai problemai reikšmingas Dostojevskio liudijimas – beje, Dostojevskis yra vienintelis psichologas, iš kurio aš šį tą išmokau: jis priskirtinas prie gražiausių mano gyvenimo sėkmių dar labiau negu Stendhalio atradimas. Šis g i l u s žmogus buvo dešimteriopai teisus, kad niekino paviršutiniškus vokiečius; jis Sibiro katorgininkus, tarp kurių ilgai gyveno, sunkius nusikaltėlius, kuriems nebuvo jokio kelio atgal į visuomenę, pamatė visai kitokius; negu tikėjosi,- tarsi išdrožtus iš geriausio, kiečiausio ir vertingiausio medžio, koks tik iš viso auga Rusijos žemėje. Apibendrinkime nusikaltėlio atvejį: įsivaizduokime natūras, kurioms dėl kokios nors priežasties visuomenėje nepritariama, kurios žino, kad jos nelaikomos geraširdiškomis ir naudingomis,- tai tas čandalos jausmas, kai jaučiamasi ne lygiu, o atstumtuoju, nedorėliu, suterštuoju. Visų tokių natūrų mintys ir veiksmai turi požemio atspalvį; jose viskas labiau išblyškę negu tose, kurių egzistencija apšviesta dienos šviesos. Tačiau beveik visos egzistencinės formos, būdingos šiandienai, kadaise gyveno tokioje pusiau kapinių atmosferoje: mokslininkas, menininkas, genijus, laisvos dvasios žmogus, aktorius, pirklys, didis atradėjas… Kol aukščiausias tipas buvo š v e n t i k a s, k i e k v i e n a vertinga žmogaus rūšis buvo nuvertinta… Ateina laikas – aš tuo įsitikinęs,- kai jis bus ž e m i a u s i a s tipas, mūsų čandala, melagingiausio, nepadoriausio žmogaus tipas… Atkreipkime dėmesį, kad jau dabar, esant švelniausiems papročiams, kokie tik yra vyravę žemėje, mažų mažiausiai Europoje, visoks šalinimasis, visoks ilgas, pernelyg ilgas b u v i m a s a p a č i o j e, kiekviena neįprasta, neskaidri gyvenimo forma priartėja prie to tipo, kurį išbaigia nusikaltėlis. Visi dvasios atnaujintojai kurį laiką ant savo kaktos nešioja blyškius ir fatališkus čandalos ženklus: n e todėl, kad jie tokie jaučiasi esą, o todėl, kad jie patys jaučia baisią prarają, kuri juos skiria nuo visa, kas įprasta ir gerbiama. Beveik kiekvienam genijui pažįstama, kaip viena iš jo vystymosi fazių, „katilinarinė egzistencija“- neapykantos, keršto ir maišto jausmas prieš visa, kas y r a gražu, ko jau n e b e b u s… Katilina – pradinė k i e k v i e n o Cezario egzistavimo forma.

51 – nerūpestingumui, apsileidimui (pranc.).
52 – aplinkos (pranc.).

Views All Time
Views All Time
1672
Views Today
Views Today
1
0 0