36

M o r a l a s g y d y t o j a m s.- Ligonis yra visuomenės parazitas. Esant tam tikrai būsenai, nepadoru toliau gyventi. Vegetavimas baimingai priklausant nuo gydytojų ir procedūrų po to, kai prarasta gyvenimo prasmė, t e i s ė gyventi, turėtų sukelti didelę visuomenės panieką. Gydytojai savo ruožtu turėtų būti tos paniekos tarpininkai – išrašinėti ne receptus, o kiekvieną dieną naują dozę p a s i š l y k š t ė j i m o savo pacientui… Būtina sukurti naują gydytojo atsakomybę visiems atvejams, kai gyvenimo – k y l a n č i o gyvenimo – labui pirmiausia reikia be išlygų sunaikinti išsigimstantį gyvenimą – pavyzdžiui, teisę gimdyti, teisę būti pagimdytam, teisę gyventi… Išdidžiai mirti, jeigu jau nebeįmanoma išdidžiai gyventi. Mirtis, pasirinkta laisvai, mirtis tinkamu laiku, šviesi ir džiaugsminga, mirtis, apsuptam vaikų ir liudininkų: tokia, kai dar įmanomas tikras atsisveikinimas, kai d a r y r a t a s, su kuriuo atsisveikinama, kai įvertinama tai kas pasiekta ir ko norėta, kai gyvenimas apibendrinamas,- visiška priešingybė apgailėtinai ir šiurpiai komedijai, kuria krikščionybė pavertė mirties valandą. Niekada nedera užmiršti, kad krikščionybė piktnaudžiavo mirštančiojo silpnumu, prievartaudama jo sąžinę; be to, ji piktnaudžiavo, mirtį darydama žmogaus ir praeities vertinimo matu! – Dabar svarbiausia, nepaisant jokių prietarų ir būgštavimų, visų pirma teisingai, t.y. fiziologiškai, įvertinti vadinamąją n a t ū r a l i ą mirtį: galų gale ji irgi yra „nenatūrali“, yra savižudybė. Žmogaus mirtį lemia ne kas nors kita, o tik jis pats. Tačiau tai yra mirtis niekingiausiomis aplinkybėmis, nelaisva mirtis, mirtis n e t i n k a m u laiku, bailio mirtis. Vadinasi, dėl g y v e n i m o meilės reikėtų trokšti kitokios mirties: laisvos, sąmoningos, be atsitiktinumų ir netikėtumų… Pagaliau duosiu patarimą ponams pesimistams ir kitiems dekadentams. Ne mūsų galioje sutrukdyti, kad būtume pagimdyti: bet mes galime šią klaidą – juk kartais tai yra klaida – ištaisyti. Kai žmogus p a s i š a l i n a, jis žengia labiausiai gerbtiną žingsnį, kokį tik galima įsivaizduoti: tuo jis beveik nusipelno likti gyvas. Visuomenė – ką aš sakau! – pats g y v e n i m a s iš to turi daugiau naudos negu iš kokio išsižadančio, anemiško, žodžiu, dorybingo „gyvenimo“,- žmogus neverčia kitų į save žiūrėti, neverčia gyvenimo p r i e k a i š t a u t i… Pesimizmas, pur, vert 49 , įrodomas visų pirma ponų pesimistų savineiga: norint būti logiškam, reikia žengti žingsnį toliau, o ne tik „valia ir vaizdiniu“, kaip tai daro Schopenhaueris, paneigti gyvenimą – p i r m i a u s i a reikia p a n e i g t i s c h o p e n h a u e r i u s… Beje, kad ir koks užkrečiantis būtų pesimizmas, dėl jo nepadaugėja kokios nors epochos ar visos žmonijos ligų: jis yra tų ligų išraiška. Jis užklumpa, kaip užklumpa cholera; jau reikia turėti liguistą polinkį į jį. Pats pesimizmas nesukuria nė vieno p a p i l d o m o dekadento; aš priminsiu statistikos duomenis: choleros siautėjimo metais visų mirties atvejų skaičius yra toks pat kaip ir kitokiais metais.

37

A r m e s t a p o m e m o r a l i š k e s n i.- Kaip buvo galima tikėtis, prieš mano sąvoką „anapus gėrio ir blogio“ pasišiaušė visas moralinės kvailybės – kaip žinoma, Vokietijoje ji tapatinama su morale – į n i r š i s: aš galėčiau apie tai papasakoti malonių istorijų. Pirmiausia man buvo pasiūlyta apmąstyti „nepaneigiamą“ mūsų epochos „pranašumą“ moralės srityje, mūsų realią čia pasiektą p a ž a n g ą: palyginti su m u m i s, koks nors Cesare Borgia visai negalįs būti iškeliamas – kaip kad aš darau – kaip „aukštesnio žmogaus, savotiško a n t ž m o g i o pavyzdys… Vienas „Sąjungos“ redaktorius šveicaras nuėjo taip toli, kad, pareikšdamas pagarbą drąsai ryžtis tokiam žygiui, mano veikalo prasmę „išsiaiškino“ taip, jog esą aš tuo siūlau atsisakyti visų padorių jausmų. Labai rišlu! Atsakydamas drįstu iškelti klausimą, a r m e s i š t i e s ų tapome moralesni. Kad visi tuo tiki, tai įrodo beveik priešingą dalyką… Mes, modernūs žmonės, labai švelnūs, labai pažeidžiami, į visas puses besidairantys, iš tikrųjų įsivaizduojame, kad šis mūsų demonstruojamas švelnus žmoniškumas, šis p a s i e k t a s vieningas nusiteikimas gailėtis, būti pasirengusiems padėti, abipusiškai pasitikėti yra pozityvi pažanga, todėl mes gerokai pranokstame Renesanso žmogų. Tačiau taip mąsto kiekviena epocha, ji t u r i taip mąstyti. Visiškai tikra, kad mes negalime persikelti į renesansines būsenas, net negalime į jas įsimąstyti: mūsų nervai neatlaikytų anokios tikrovės, o ką jau kalbėti apie mūsų raumenis. Tačiau šie nesugebėjimai neįrodo jokios pažangos: jie įrodo kitokią, vėlyvąją, silpnesnę, švelnesnę, labiau pažeidžiamą būklę, iš kurios neišvengiamai išauga a t o d a i r o s moralė. Jei nepaisysime mūsų švelnumo ir vėlyvumo, mūsų fiziologinio senėjimo, tai ir mūsų „žmogiškesnė“ moralė tuoj pat praras savo vertę (savaime jokia moralė nėra vertinga) – ji pati mus paniekins. Kita vertus, nėra jokios abejonės, kad mes, modernūs žmonės su savo storu vatiniu humaniškumu, vengiančiu bet kokio smūgio akmeniu, Cesare’s Borgia’os amžininkams atrodytume juokingi komediantai. Iš tikrųjų, patys to nesuvokdami, mes esame be galo juokingi su visomis savo moderniosiomis „dorybėmis“… Priešiškumą ir nepasitikėjimą žadinančių instinktų susilpnėjimas – o tai ir būtų mūsų „pažanga“ – yra tik vienas visuotinio v i t a l i š k u m o nusilpimo padarinių; reikia šimtąkart daugiau pastangų, daugiau apdairumo išsaugoti tokią sąlyginę, tokią vėlyvą egzistenciją. Čia padedama abipusiškai, čia kiekvienas tam tikru mastu yra ir ligonis, ir sanitaras. Tai vadinama „dorybe“; žmonės, kurių gyvenimas buvo kitoks, turiningesnis, dosnesnis, veržlesnis, tai vadintų kitaip, galbūt „bailumu“, „niekingumu“, „senmergių morale“… Mūsų papročių sušvelnėjimas – tai mano teiginys, ko gero, mano n a u j o v ė,- yra nuosmukio padarinys; priešingai, papročių rūstumas ir siaubingumas gali būti gyvenimo pertekliaus padarinys. Tokiu atveju galima daug rizikuoti, daug reikalauti, bet ir daug š v a i s t y t i. Tai, kas kitados buvo gyvenimo prieskonis, mums būtų n u o d a i… Būti abejingam – o tai irgi yra stiprybės forma – tam mes irgi esame per seni, pernelyg vėluojantys: mūsų užuojautos moralė, dėl kurios padarinių aš įspėjau pats pirmas, tai, ką būtų galima pavadinti impresionistine morale, yra perdėto fiziologinio dirglumo išraiška, būdinga viskam, kas dekadentiška. Tas sąjūdis, kuris, remdamasis Schopenhauerio u ž u o j a u t o s m o r a l e, pabandė rasti mokslini pagrindą – labai nevykęs bandymas! – yra tikrų tikriausias dekadentiškas moralinis sąjūdis, jis glaudžiai susijęs su krikščioniškąja morale. Stiprios epochos, k i l m i n g o s kultūros niekina užuojautą, „artimo meilę“, savasties ir savigarbos stoką.- Epochas reikia matuoti jų p o z i t y v i o m i s j ė g o m i s, – ir tada toji tokia dosni ir lemtinga Renesanso epocha pasirodo esanti paskutinė d i d i epocha, o mes, modernūs žmonės, su mūsų baiminga savigloba ir artimo meile, su tokiomis mūsų dorybėmis, kaip darbas, nereiklumas, sąžiningumas, mokslingumas, mes – taupūs, ekonomiški, mašinizuoti – esame s i l p n a epocha… Mūsų dorybes lemia ir s k a t i n a mūsų silpnumas… „Lygybė“, tam tikras faktinis supanašėjimas, kurį „lygių teisių“ teorija tik išreiškia, iš esmės yra susijęs su nuosmukiu: praraja tarp to ar kito žmogaus, to ar kito luomo, tipų įvairovė, noras būti savimi ir iškilti – tai, ką aš vadinu d i s t a n c i j o s p a t o s u, būdinga kiekvienai s t i p r i a i epochai. Įtampa tarp kraštutinumų šiandien vis silpnėja,- patys kraštutinumai nusitrina ir pagaliau supanašėja… Visos mūsų politinės teorijos i r valstybinės santvarkos, neišskiriant nė „vokiečių imperijos“, yra nuosmukio padariniai ir neišvengiamybės; nesuvoktas dekadanso poveikis jaučiamas net kai kurių mokslų idealuose. Mano priekaištas visai Anglijos ir Prancūzijos sociologijai yra tas, kad ji iš patirties žino tik visuomenės n u o s m u k i o s t r u k t ū r a s ir kad ji savo pačios nuosmukio instinktus visiškai naiviai pateikia kaip sociologinio vertinimo n o r m ą. Ž l u n g a n t i s gyvenimas, viską organizuojančios, t.y. atskiriančios, išrausiančios prarają, paklūstančios ir įsakinėjančios jėgos nusilpimas sociologijoje šiandien pateikiamas kaip i d e a l a s… Mūsų socialistai yra dekadentai, bet ir ponas Herbertas Spenceris yra dekadentas,- altruizmo pergalę jis laiko kažkuo geidautinu!..

49 – grynas (pranc.).

Views All Time
Views All Time
1675
Views Today
Views Today
1
0 0