46

Č i a a t s i v e r i a p e r s p e k t y v a.- Kai filosofas tyli, tai gali būti jo sielos kilnumo apraiška; kai jis sau prieštarauja, tai gali būti jo meilės išraiška; galimas ir pažįstančiojo mandagumas, kuris meluoja. Subtiliai buvo pasakyti šie žodžiai: il est indigne des grands coeurs de repandre le trouble, qu’ils ressentent 53 : tik reikia pridurti, kad nesibijoti ž e m i a u s i ų d a l y k ų taip pat gali reikšti sielos didybę. Mylinti moteris aukoja savo garbę; pažįstantysis, kuris „myli“, galbūt aukoja savo žmoniškumą; Dievas, kuris mylėjo, buvo žydas…

47

G r o ž i s – j o k s a t s i t i k t i n u m a s.- Ir kokios nors rasės ar šeimos grožis, jos patrauklumas ir visos elgsenos tobulumas yra sukuriamas: kaip ir genijus, tai yra sukaupto kartų triūso padarinys. Geram skoniui turi būti daug paaukota, dėl jo turi būti daug padaryta, daug ko atsisakyta – septynioliktasis šimtmetis Prancūzijoje nuostabus abiem požiūriais: reikėjo turėti bendravimo, vietos, drabužių, lytinio poreikio patenkinimo pasirinkimo principą, reikėjo grožį vertinti labiau negu naudą, įprotį, nuomonę, tingumą. Svarbiausia taisyklė: negalima „atsipalaiduoti“ net prieš save.- Geri dalykai nepaprastai brangūs, ir visada galioja toks dėsnis: kas juos t u r i, yra kitoks negu tas, kuris juos į s i g y j a. Visa, kas gera, yra paveldėta: kas nepaveldėta, yra netobula, yra pradžia… Atėnuose Cicerono laikais – jis tuo stebisi – vyrai ir jaunuoliai grožiu gerokai pranoko moteris: tačiau kiek dirbo ir stengėsi per šimtmečius vyriškoji lytis, siekdama grožio! – Nedera klysti būtent dėl metodikos: tik jausmų ir minčių dresūra yra beveik niekai (čia glūdi didysis nesusipratimas, būdingas vokiečių auklėjimui, kuris yra visai iliuzinis): pirmiausia reikia įtikinti k ū n ą. Griežtai laikytis reikšmingos ir rafinuotos elgsenos, jausti pareigą gyventi tik su tokiais žmonėmis, kurie „neatsipalaiduoja“,- to visiškai pakanka, kad taptum reikšmingas ir išskirtinis: per dvi tris kartas visa tai tampa v i d u m i. Tautos ir žmonijos lemčiai svarbu, kad kultūra prasideda r e i k i a m o j e v i e t o j e – n e „sieloje“ (o toks buvo lemtingas šventikų ir pusiau šventikų prietaras): tikroji vieta yra kūnas, elgsena, dieta, fiziologija; visa kita – tik p a d a r i n y s… Todėl graikai yra p i r m a s k u l t ū r i n i s istorijos į v y k i s – jie žinojo, jie d a r ė tai, ką reikėjo; niekinusi kūną krikščionybė iki šiol buvo didžiausia žmonijos nelaimė.

48

M a n o j u s l i ų p a ž a n g a.- Ir aš kalbu apie „grįžimą į gamtą“, nors tai iš tikrųjų yra ne ėjimas atgal, o p a k i l i m a s – aukštyn į didingą, laisvą, net baisią gamtą ir gamtiškumą, tokią gamtą, kuri žaidžia dideliais uždaviniais, g a l i žaisti… Pavartojus p a l y g i n i m ą: Napoleonas buvo savotiškas „grįžimas į gamtą“, jei aš teisingai ją suprantu (pavyzdžiui, rebus tacticis 54 srityje, negana to, kaip žino kariškiai, strategijoje).- O Rousseau – kurgi j i s iš tikrųjų norėjo grįžti? Rousseau, tas pirmas modernus žmogus, idealistas ir n i e k š a s viename asmenyje; žmogus, kuriam reikėjo „moralinio orumo“, kad būtų savimi, ligonis dėl netramdomos tuštybės ir netramdomos paniekos sau pačiam. Ir šitas išsigimėlis, stovėjęs ant naujųjų laikų slenksčio, troško „grįžti į gamtą“ – dar kartą paklauskime, kur jis norėjo grįžti? – Aš nekenčiu Rousseau dar ir d ė l revoliucijos: ji yra pasaulinė istorinė šito idealisto ir n i e k š o dvejopumo išraiška. Kruvinas farsas, kuriuo baigėsi ši revoliucija, jos „imoralumas“ mane mažai domina: aš nekenčiu joje Rousseau m o r a l u m o – vadinamųjų revoliucijos „tiesų“, kurios dar tebedaro poveikį ir patraukia visa, kas lėkšta ir vidutiniška. Mokslas apie lygybę!.. Bet juk nėra nuodingesnių nuodų: a t r o d o, kad ją propaguoja pats teisingumas, tuo tarpu tai yra teisingumo p a b a i g a… „Lygiems vienodai, nelygiems nevienodai – t o k i a būtų tikra teisingumo išraiška: ir – tai iš to išplaukia – niekada nesulyginti tų, kurie yra nelygūs.“- Kad šis lygybės mokslas buvo taip baisiai ir per kraują įgyvendintas, šiai „moderniai idėjai“ par excellence suteikė savotišką šlovę ir aureolę, todėl revoliucija kaip s p e k t a k l i s sugundė net kilnesnes sielas. Galų gale nėra jokių priežasčių ją ir toliau garbinti.- Aš matau tik vieną, kuris ją sutiko taip, kaip ji ir turėjo būti sutikta, su p a s i š l y k š t ė j i m u, – Goethę.

49

Goethe – ne vokiškas, o europietiškas reiškinys; didinga pastanga įveikti aštuonioliktąjį šimtmetį grįžtant į gamtą, p a k y l a n t į renesansišką natūralumą, savotiška to šimtmečio pastanga įveikti save.- Jis turėjo stipriausius to amžiaus instinktus: jausmingumą, gamtos idololatriją, antiistoriškumą, idealizmą, nerealumą ir revoliucingumą (pastarasis yra tik vienas iš nerealumo pavidalų). Jis pasirėmė istorija, gamtos mokslu, antika, net Spinoza, bet pirmiausia – praktine veikla: jis užsisklendė visai uždarais horizontais; jis neatitrūko nuo gyvenimo; jis į jį pasinėrė; jis nebuvo kuklus ir pats ryžosi imtis kuo daugiau. Tai, ko jis siekė, buvo t o t a l u m a s: jis kovojo prieš proto, juslumo, jausmo, valios atskyrimą (propaguojamą bjauriausios K a n t o Goethe’s antipodo, scholastikos); jis lavino save visumai, jis s u k ū r ė save… Gyvendamas nerealistiškai nusiteikusioje epochoje, Goethe buvo įsitikinęs realistas: jis sakė Taip viskam, kas jam čia buvo gimininga,- jis neturėjo didesnio išgyvenimo kaip tas ens renlissimum 55 vadinamas Napoleonu. Goethe svajojo apie stiprų, labai išsilavinusį, kūniškai tobulą, save valdantį, save gerbiantį žmogų, kuris gali sau leisti visą natūralumo prabangą, kuris yra pakankamai stiprus tokiai laisvei; apie žmogų, tolerantišką ne dėl silpnumo, o dėl jėgos, kadangi tai, dėl ko žlugtų vidutiniška natūra, jis sugebėjo palenkti savo labui; apie žmogų, kuriam nėra nieko draudžiamo – ar tai būtų s i l p n y b ė, ar tai vadintųsi yda, ar dorybe… Tokia i š s i l a i s v i n u s i dvasia įsilieja į visumą su džiaugsmingu ir pasitikinčiu fatalizmu, t i k ė d a m a, kad tik pavienis individas nėra tobulas, kad visumoje visa išlaisvina ir teigia – j i s j a u n e b e n e i g i a… Tačiau toks tikėjimas yra aukščiausias iš visų galimų tikėjimų; aš jį pakrikštijau D i o n i s o vardu.-

50

Galima sakyti, kad tam tikru požiūriu devynioliktasis šimtmetis i r g i siekė viso to, ko siekė Goethe kaip asmenybė: universalaus supratimo, geranoriškumo, atvirumo kiekvienam dalykui, drąsaus realizmo, pagarbos visiems faktams. Kaip atsitiko, kad galutinis rezultatas buvo ne Goethe, o chaosas, nihilistinis dūsavimas, nežinojimas nei kaip, nei kas, nuovargio instinktas, kuris p r a k t i š k a i nuolat verčia g r į ž t i į a š t u o n i o l i k t ą j į š i m t m e t į (pavyzdžiui, jausmų romantika, altruizmas ir perdėtas sentimentalumas, feminizmas skonio srityje, socializmas politikoje)? Ar devynioliktasis šimtmetis, ypač jo pabaiga, nėra tik sustiprintas ir s u v u l g a r i n t a s aštuonioliktasis, t.y. d e k a d a n s o šimtmetis? Ar Goethe buvo tik atsitiktinumas, tik gražus „veltui“ ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje? – Tačiau didžių žmonių nesuprasime, jeigu į juos žvelgsime skurdžiu viešosios naudos požiūriu. Kad iš jų negalima ištraukti jokios naudos, t a i g a l b ū t i r g i y r a d i d y b ė s b r u o ž a s…

51

Goethe yra paskutinis vokietis, kurį aš gerbiu: jis suvokė tris dalykus, kuriuos suvokiu ir aš.- Be to, mes sutariame dėl „kryžiaus“… Manęs dažnai klausiama, kodėl aš, tiesą sakant, rašau v o k i š k a i : niekur nesu skaitomas mažiau negu tėvynėje. Bet galiausiai kas žino, ar aš apskritai n o r i u būti šiandien skaitomas? – Kurti dalykus, kuriems per silpni laiko dantys; tiek forma, tiek s u b s t a n c i j a rūpintis nedideliu nemirtingumu – aš dar niekada nebuvau toks kuklus, kad reikalaučiau iš savęs mažiau. Aforizmai, sentencijos, kurių meistras – pirmas tarp vokiečių – esu aš, yra „amžinybės“ formos; mano ambicija reikalauja dešimčia sakinių pasakyti tai, ką bet kuris kitas pasako visa knyga,- ko bet kuris kitas n e p a s a k o knyga…

Žmonijai aš dovanojau turtingiausią jos turimą knygą, savo Z a r a t u s t r ą: netrukus aš jai dovanosiu nepriklausommiausią.

53 – didžiosioms širdims yra žema rodyti jaučiamą nerimą (pranc.).
54 – taktikos dalykų (lot.).
55 – realiausiąja esme (lot.).

Views All Time
Views All Time
1763
Views Today
Views Today
1
0 0