Filosofijos, mokslo ir teologijos vienovė išsiskleidusi jau renesanse dar labiau išsiskiria naujaisiais laikais. Vėl tarp filosofų užverda amžinas sensualizmo ir racionalizmo ginčas. Naujaisiais laikais bene svarbiausia buvo metodo, kuriuo būtų galima teisingiausiai pažinti, suradimo problema. Juk pirmiausia reikia atsakyti į klausimą apie žmogaus pažinimo būdą, ir tik po to imtis tyrinėti žmogaus protą ar kitas problemas. Filosofijos tikslas – aiškus tikrovės vaizdas. Ta tikrovė ne tik fizinis pasaulio vaizdas, bet ir siela, ir Dievas. Toksai aiškumas gamtamokslinėse disciplinose, o ypač matematinėje fizikoje ir paskatino to meto mokslininkus perkelti šio mokslo metodą į filosofiją.

Pirmuoju naujųjų amžių filosofu laikomas Renė Dekartas. Pirmasis reikšmingas jo mokslinis atradimas yra analitinės geometrijos atradimas. Pagal šį metodą kiekvieną erdvės tašką, įvedus kartezines koordinates, galima išreikšti trimis skaičiais. Dekartas stengiasi matematinį išskaidymo metodą perkelti į filosofiją, t.y. parodyti sudėtingus dalykus taip, kad jie atrodytų tokie akivaizdūs, kaip sudedamų ar atimamų skaičių santykiai. Tačiau čia yra skirtumų, jei matematika operuoja grynomis sąvokomis, turi savo objektą, taifilosofija – su mums duota tikrove. Norėdamas išskirti tai, kas neabejotinai tikra, Dekartas pašalina visa tai, kuo galima abejoti. Abejotina yra kūniško pasaulio egzistencija, matematikos įrodymai, Dievo egzistavimas ir kt. Kiekviena abejonė turi savo pagrindą, ir tai yra abejojančio „aš“ egzistencija. Mano sąmonė yra man neabejotinai tikra, aš negaliu ja abejoti, taigi abejonės buvimas man yra tikras: mąstau, vadinasi, esu – cogito ergo sum. Tačiau visgi egzistuoja vienas objektas, kurį nors esantį išorėje visi mes pažįstame vienodai tikrai, tai Dievas. Panašiai yra ir su logikos principais, substancijos ir priežasties sąvoka, tįsumo priežasties sąvoka. Siela – mąstanti substancija, kurios pagrindinė savybė – sąmonė. Mes galime atmesti kūno savybes kaip abejotinas, neatmesdami jo apskritai, tik vieno negalime atmesti – erdvės, kurią jis užima, tįsumo. Netįsus kūnas – niekas. Dekartas pasaulį aiškina mechanistiškai.

Filosofo pasaulėvaizdis grynai dualistinis: siela ir kūnas, sąmonė ir erdvė, norintis ir jaučiantis. Jam sielos vyksmas, tai arba veikli arba pasyvi būsena, kurią iš vienos pusės apsprendžia grynasis norėjimas ir mąstymas iš kitos pusės pojūčiai ir aistros.

Dekarto mokymas labai greitai išplito susilaukdamas tiek pasekėjų, tik ir teorijos kritikų.

Views All Time
Views All Time
4041
Views Today
Views Today
1
0 0