Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Žadintuvas rodė 23:55. Hildė gulėjo įsmeigusi žvilgsnį į lubas. Leido nevaržomai plaukti mintims. Kaskart, kai minčių grandinė nutrūkdavo, ji bandydavo save paklausti, kodėl nebegalvoja toliau.

Nejaugi nori ką nors išstumti?

Jeigu tik sugebėtų nuslopinti bet kokią cenzūrą, tikriausiai imtų sapnuoti atmerktom akim. Šiek tiek gąsdinanti mintis.

Bandydama vis labiau atsipalaiduoti ir išlaisvinti visas mintis ir vaizdinius, ji pasijuto atsidūrusi Majoro trobelėje, miške prie ežero.

Ką ten Albertas sumanė? Na, taip, žinoma, kad Albertas kažką sumanė, sugalvojo tėtis. Ar jis pats žino, ką rezga Albertas? Galbūt nusprendė kiek atleisti vadžias, kad galiausiai įvyktų tai, kas ir jį nustebintų?

Liko nebedaug puslapių. Gal užmest akį į paskutinį? Ne, tai būtų nesąžininga. Tačiau Hildė jautė dar kai ką: ji nebuvo tikra, kad jau nuspręsta, kas įvyks paskutiniame puslapyje.

Argi ne keista mintis? Aplankas guli čia, tėtis nieko nebegali pridurti. Nebent Albertas pats ką nors sugalvotų. Kokią nors staigmeną…

Porą staigmenėlių užtaisys ir Hildė. Jos tėtis tikrai nesuvaldys. Bet ar ji valdo save?

Kas yra sąmonė? Ar tai – ne viena iš pačių didžiausių Visatos paslapčių? Kas yra atmintis? Dėl ko mes „atsimenam“ viską, ką matę ir patyrę?

Koks mechanizmas leidžia kasnakt kurti nuostabiausius sapnus?

Taip galvodama Hildė retkarčiais užmerkdavo akis. Paskui vėl atsimerkdavo ir toliau stebeilydavo į lubas. Galiausiai pamiršo atsimerkti.

Ji miegojo.

Kai Hildę pažadino čaižus žuvėdrų klyksmas, laikrodis rodė 6.66. Koks juokingas skaičius! Hildė išlipo iš lovos. Kaip visada, atsistojo prie lango ir apžvelgė įlanką. Tai virto įpročiu, nesvarbu, žiema ar vasara.

Taip stovint jai staiga pasirodė, lyg galvoje būtų išsiliejusios spalvos. Ji atsiminė, ką susapnavo. Tačiau tai buvo kažkas daugiau nei paprastas sapnas. Jis buvo be galo ryškių spalvų ir kontūrų…

Hildė sapnavo, jog tėtis grįžo namo iš Libano. Tai buvo tarsi Sofijos sapno, kuriame ji rado auksinį kryželį, tęsinys.

Hildė sėdėjo ant lieptelio – lygiai kaip Sofijos sapne. Tada ji išgirdo labai tylų balselį, kuris sušnabždėjo: „Aš esu Sofija!“ Hildė sustingo norėdama išgirsti, iš kur sklinda balsas. Jis vėl nuskambėjo – kaip vos girdimas šlamesys. Rodės, lyg koks vabzdys dūgztų: „Tikriausiai tu ir kurčia, ir akla“. Kitą akimirką sode pasirodė tėtis JT uniforma. „Hildele!“ – pašaukė jis. Hildė nubėgo jo pasitikti ir puolė tėčiui ant kaklo. Čia sapnas nutrūko.

Ji atsiminė kelias eilutes iš Arnulfo Ėverlando eilėraščio:

Išvaikė miegus keistas sapnas nakčia,

Girdėjau, kaip šaukia kurtus

Lyg srovė požeminė balsas mane,

Atsikėliau – sakyk, kam ramybę drumsti?

Hildei stovint prie lango, į kambarį įėjo mama.

– Labas rytas! Nebemiegi?

– Nežinau…

– Grįšiu kaip visada, apie ketvirtą valandą.

– Gerai.

– Linkiu getai praleist dieną, Hilde.

– Iki!

Išgirdusi, kaip trinktelėjo laukujės durys, Hildė vėl puolė į lovą ir atsivertė aplanką.

„… Neriu į pačią majoro pasąmonės gelmę, Sofija. Ir būsiu ten, kol vėl pasimatysim“.

Štai čia! Hildė ėmė skaityti toliau. Dešinės rankos smiliumi ji užčiuopė, jog teliko plonytis puslapių pluoštelis.

Išėjusi iš Majoro trobelės, prie ežero Sofija vėl pamatė keletą Disnėjaus personažų, tačiau, Sofijai artinantis, jie tarsi tirpo. Kai ji pasiekė valtį, nebeliko nė vieno.

Irkluodama ir kiek vėliau, užtraukusi valtį į meldyną kitame krante, Sofija visaip vaipėsi ir mostagavo rankomis. Norėjo patraukti majoro dėmesį, kad Albertas galėtų neprižiūrimas sėdėti Majoro trobelėje.

Bėgdama per mišką, Sofija pašėlusiai stryksėjo. Vėliau bandė mėgdžioti prisukamą lėlę. Kad majorui nepabostų, dar ir uždainavo.

Kartą Sofija stabtelėjo ir susimastė, kuo gali būt paremtas Alberto planas. Tačiau tuoj pat atitoko ir, pajutusi sąžinės graužimą, ėmė ropštis į medį.

Sofija užkopė kiek įmanoma aukščiau. Pasiekusi beveik pačią viršūnę, pajuto, jog nebenulips. Reikės pabandyti vėliau, o iki tol ramiai sėdėti negalima. Majorui atsibostų į ją žiūrėti ir užsimanytų patyrinėti, ką veikia Albertas.

Sofija ėmė mostaguoti abiem rankom, porą kartų bandė užgiedoti kaip gaidys, o galiausiai užtraukė tirolietiškai. Per penkiolika nugyventų metelių Sofija tai darė pirmą kartą, tad rezultatu liko visai patenkinta.

Ji vėl pabandė leistis žemyn, bet – nė iš vietos. Staiga atplasnojo didžiulis žąsinas ir nutūpė ant šakos, už kurios laikėsi Sofija. Jau buvo mačiusi visą pulką Disnėjaus personažų, todėl nė kiek nenustebo, kai žąsinas prakalbo.

– Mano vardas Martynas, – pasakė jis. – Esu naminis žąsinas, bet šįkart atskridau iš Libano su laukinėmis žąsimis. Atrodo, tau reikia padėti nusileist ant žemės.

– Tu per mažas, kad galėtum padėti.

– Darai skubotas išvadas, jaunoji panele. Tai tu per didelė.

– Ar tai ne tas pats?

– Beje, gali įsidėmėti, jog tavo bendraamžį valstiečio sūnų esu pernešęs per visą Švediją. Jo vardas Nilsas Holgersonas.

– Man penkiolika metų.

– Nilsui buvo keturiolika. Vieneri metai šen ar ten nieko nereiškia.

– Kaip sugebėjai jį pakelti?

– Trenkiau antausėlį, ir jis apalpo. Kai atsipeikėjo, buvo ne didesnis už nykštį.

– Gal ir man trenk nestiprų antausį, nes negaliu čia kiurksoti per amžius. Šeštadienį sode rengiu filosofinį pokylį.

– Labai įdomu. Spėju, kad čia – filosofijos knyga. Skrisdamas su Nilsu Holgersonu per Švediją, trumpam nutūpiau Morbakoje, Vermlande. Ten Nilsas sutiko senelę, kuri galvojo parašyti knygą apie Švediją, skirtą mokyklinio amžiaus vaikams. Ji norėjo, kad knyga būtų ir pamokanti, ir teisinga. Išgirdusi, ką patyrė Nilsas, ji nusprendė parašyti knygą apie tai, ką jis matė skrisdamas ant žąsino nugaros.

– Labai keista.

– Atvirai kalbant, tai buvo šiek tiek ironiškas pasakymas. Nes mes jau buvome toje knygoje.

Staiga Sofija pajuto, kaip kažkas jai sušėrė per veidą. Ir ji tapo mažut mažutėlė. Medis jai atrodė kaip visas miškas, o žąsinas – didumo sulig arkliu.

– Na, eikš, – pasakė žąsinas.

Sofija šaka priėjo artyn ir užlipo jam ant nugaros. Plunksnos buvo minkštos, bet dabar, kai ji buvo tokia maža, jos labiau dūrė nei kuteno.

Vos tik ji atsisėdo, žąsinas suplasnojo sparnais. Jis pakilo aukštai virš medžių. Žemai Sofija išvydo ežerą ir Majoro trobelę. Viduj sėdėjo Albertas ir rezgė sudėtingus planus.

– Ekskursija baigta, – tarė žąsinas, plakdamas sparnais.

Jis ėmė leistis prie medžio, į kurį Sofija visai nesentai užkopė. Kai žąsinas nutūpė, ji nusirito ant žemes. Persivertusi porą kartų viržiuose, atsisėdo. Nustebusi pamatė, kad vėl tapo didelė.

Žąsinas krypuodamas apsuko porą ratų aplink ją.

– Labai ačiū už pagalbą, – pasakė Sofija.

– Tai vieni niekai. Sakei, jog čia – filosofijos knyga?

– Ne, tai tu sakei.

– Koks skirtumas. Jeigu būtų mano valia, mielai perneščiau tave per visą filosofijos istoriją, kaip Nilsą Holgersoną skraidinau per Švediją. Galėtume praskristi virš Mileto, Atėnų, Jeruzalės, Aleksandrijos, Romos, Florencijos, Londono, Paryžiaus, Jenos, Heidelbergo, Berlyno, Kopenhagos…

– Ačiū, pakaks.

– Bet net ir pačiam ironiškiausiam žąsinui būtų labai nelengva perskristi iš vieno šimtmečio į kitą. Daug paprasčiau keliauti Švedijos lenais.

Tai taręs žąsinas įsibėgėjo, suplakė sparnais ir pakilo į orą.

Sofija buvo visiškai be jėgų, tačiau, pralindusi pro gyvatvorę, pagalvojo, kad Albertas turėtų būti patenkintas šiuo apgaulingu manevru. Per pastarąją valandą majoras vargu ar galėjo skirti jam dėmesio. Nebent būtų turėjęs rimtų asmenybės susidvejinimo problemų.

Sofija spėjo grįžti prieš mamai pareinant iš darbo. Nereikėjo aiškinti, kaip naminis žąsinas jai padėjo išlipti iš medžio.

Pavalgiusios pietus, jiedvi ėmė ruoštis pokyliui sode. Nuo aukšto nukėlė trijų keturių metrų ilgio stalo lentą ir nunešė ją į sodą. Tada grįžo paimti ožių, ant kurių turėjo laikytis lenta.

Ilgąjį stalą jos norėjo padengti po vaismedžiais. Paskutinį kartą didžioji lenta buvo panaudota per dešimtąsias tėvų vedybų metines. Tuomet Sofijai buvo tik dešimt metų, bet ji gerai atsiminė didelę puotą po atviru dangumi, į kurią suvažiavo visi giminės ir draugai, vos spėję išaugti vystyklus.

Orų prognozės žadėjo giedrą. Nuo bjauriosios audros Sofijos gimtadienio išvakarėse nebuvo iškritę nė lašo lietaus. Stalo vis tiek nepradės dengti iki šeštadienio priešpietės. Tačiau mama norėjo, kad stalas jau stovėtų sode.

Tą patį vakarą iš dviejų rūšių tešlos jos iškepė bandelių ir pynutę. Dar turėjo būti keptas viščiukas su salotomis. Ir limonado. Sofija balsiai bijojo, kad kas nors iš klasės vaikinų neatsineštų alaus. Niekas jos taip negąsdino kaip girtų erzelis.

Kai Sofija ruošėsi gulti, mama dar kartą norėjo išgirsti, ar ateis Albertas.

– Žinoma, ateis. Jis net žadėjo parodyti filosofinį triuką.

– Filosofinį triuką? Kas gi tai galėtų būti?

– Nežinau… jeigu jis būtų fokusininkas, tikrai parodytų kokį nors fokusą. Galbūt iš juodos skrybėlės ištrauktų baltą triušį…

– Ir vėl?

– Bet kadangi yra filosofas, parodys filosofinį triuką. Galų gale juk tai filosofinis pokylis.

– Pleputė kūmutė.

– Ar pagalvojai, kad ir tu galėtum kuo nors prisidėti?

– Žinoma, Sofija. Ką nors tikrai sugalvosiu.

– Kalbą?

– Ne, nesakysiu nieko. Labanakt!

Ankstų kitos dienos rytą Sofiją pažadino mama; prieš eidama į darbą, norėjo palinkėti jai labos dienos. Taip pat Sofija gavo nedidelį sąrašėlį pokyliui skirtų pirkinių, kuriuos reikėjo parnešti iš miesto.

Vos tik mama išėjo iš namų, suskambo telefonas. Tai buvo Albertas. Jis, matyt, jau žinojo, kada Sofija lieka viena.

– Kaip tavo paslaptys?

– Cit! Nė žodžio. Neleiskim jam apie tai nė pagalvoti.

– Manau, jog vakar man gerai sekėsi nukreipti jo dėmesį.

– Puiku.

– Kaip dėl filosofijos pamokų?

– Dėl to ir skambinu. Priėjome mūsų amžių. Nuo šiol turėtum orientuotis pati. Svarbiausia turėti pagrindus. Bet susitinkam trumpam pokalbiui ir apie mūsų laikus.

– Man reikia į miestą…

– Geriau ir būti negali. Juk sakiau, kad kalbėsimės apie mūsų laikus.

– Na ir?

– Taigi geriausia nuo jų nenutolti.

– Ar man ateiti pas tave į namus?

– Ne, ne, jokiu bodu. Čia baisi netvarka. Aš viską išknisau, ieškodamas paslėptų mikrofonų.

– Oi…

– Prie pat Turgaus aikštės atsidarė nauja kavinė. „Cafė Pierre“. Ar žinai, kur ji yra?

– Žinau, kaipgi. Kada man ateiti?

– Ar galim susitikt dvyliktą valandą?

– Sutarta, dvyliktą kavinėje.

– Tai tiek.

– Iki!

Pora minučių po dvyliktos Sofija įkišo galvą į „Cafė Pierre“. Tai buvo viena iš naujamadiškų kavinių su apvaliais stalais, juodomis kėdėmis, žemyn galva kabančiais vermuto buteliais su čiaupeliu, dideliais sumuštiniais ir salotų porcijomis dubenėliuose.

Kavinė buvo nedidelė, ir Sofija iškart pastebėjo, kad Alberto nėra. Atvirai pasakius, vien tai ir krito į akis. Prie stalų sėdėjo daug kitų žmonių, bet kiekviename veide Sofija tematė, jog tai ne Albertas.

Ji buvo nepratusi viena lankytis kavinėse. Gal dabar išeiti ir grįžti vėliau, kai bus Albertas?

Sofija priėjo prie marmurinio bufeto ir užsisakė arbatos su citrina. Tada pasiėmė puodelį ir atsisėdo prie laisvo staliuko. Ji nukreipė žvilgsnį į duris. Daug žmonių įėjo ir išėjo, tačiau Sofija matė tik tai, kad Alberto nėra.

Kad nors turėtų laikraštį!

Galiausiai ji ėmė žvalgytis aplinkui. Porą kartų į žvilgsnį jai buvo atsakyta žvilgsniu. Akimirką Sofija pasijuto kaip jauna dama. Jai dar tik penkiolika metų, bet tikrai būtum galėjęs duoti septyniolika – ar bent Šešiolika su puse.

Ką žmonės, sėdintys kavinėje, galvoja apie savo gyvenimą? Rodos, jie gyvena, apie tai nemąstydami, tik prisėdo trumpam paplepėti. Jie kalbėjo vienas per kitą ir energingai gestikuliavo, bet neatrodė, jog kalbėtų apie ką nors svarbaus.

Akimirką ji prisiminė Kirkegorą, kuris pasakė, jog svarbiausias minios požymis esąs tušti plepalai. Ar visi šie žmones gyvena estetinėje stadijoje? Ar vis dėlto jiems kas nors egzistencialiai svarbu?

Viename pirmųjų laiškų Albertas rašė apie vaikų ir filosofų artumą. Sofija vėl pagalvojo, kad bijo suaugti. Kas bus, jeigu ir ji įlįs giliai į balto triušio, kuris traukiamas iš juodos Visatos skrybėlės, kailiuką?

Mastydama nenuleido akių nuo durų. Staiga iš gatvės pro jas įvirto Albertas. Nors buvo pats vidurvasaris, mūvėjo juodą beretę. Vilkėjo puspalčiu, išmargintu pilkais žuvų griaučiais. Albertas iškart ją pastebėjo ir plačiais žingsniais žengė artyn. Sofija pagalvojo, jog pasimatymas su juo viešumoje – tai šis tas nauja.

– Dabar penkiolika po dvylikos, kerėpla tu!

– Tai vadinama akademiniu ketvirčiu. Ar galiu panelei pasiūlyti ko nors užkąsti? Albertas atsisėdo ir pažvelgė jai į akis. Sofija patraukė pečiais.

– Man tas pats. Nebent kokią bandelę.

Albertas nuėjo prie bufeto. Netrukus jis grįžo, nešinas puodeliu kavos ir dviem dideliais sumuštiniais su kumpiu ir sūriu.

– Ar brangu?

– Smulkmena, Sofija.

– Gal nors turi pasiteisinimą, kodėl pavėlavai?

– Ne, neturiu, nes pavėlavau sąmoningai. Netrukus paaiškinsiu išsamiau.

Jis keletą kartų godžiai atsikando sumuštinio, tada tarė:

– Pakalbėsime apie mūsų amžių.

– Ar jame buvo kokių nors filosofijai reikšmingų įvykių?

– Dar ir kiek. Visus net aprėpti sunku. Iš pradžių trumpai aptarsime egzistencializmą. Į šią sąvoką įeina daugelis filosofijos srovių, kurių pradinis taškas yra egzistencinė žmogaus situacija. Tai – egzistencinė XX amžiaus filosofija. Egzistencialistai rėmėsi Kirkegoro, taip pat Hėgelio ir Markso filosofija.

– Aišku.

– Kitas filosofas, turėjęs didelės reikšmės XX amžiui, buvo vokietis Frydrichas Nyčė, gyvenęs 1844-1900 metais. Nyčė taip pat kritikavo Hėgelio filosofiją ir vokiečių istorizmą. Blankiam susidomėjimui istorija ir, jo žodžiais tariant, krikščioniškajai vergų moralei Nyčė priešpriešino gyvenimą. Jis norėjo peržiūrėti visas vertybes, kad stipriųjų gyvenimo nevaržytų silpnieji. Pasak Nyčės, krikščionybė ir filosofija nusigręžė nuo tikrovės ir ėmė garbinti dangų bei idėjų pasaulį. Tai, kas vadinama tikruoju pasauliu, iš tiesų tėra regimybė. Nyčė ragino būti ištikimiems Žemei ir neklausyti tų, kurie vograuja apie nežemiškąsias viltis.

– Šit kaip…

– Kitas žymus filosofas, paveiktas ir Kirkegoro, ir Nyčės, yra vokiečių, egzistencialistas Martinas Heidegeris. Bet plačiau kalbėsime apie prancūzų filosofą Žaną Polį Sartrą, gyvenusį 1905-1980 metais. Jis buvo žymiausias egzistencializmo atstovas – bent jau daugelio žmonių akyse Pagrindinius veikalus Sartras sukūrė penktame dešimtmetyje, iškart po karo. Vėliau prisijungė prie marksistinio judėjimo Prancūzijoje, tačiau niekada nepriklausė jokiai partijai.

– Ar todėl paskyrei pasimatymą prancūziškoje kavinėje?

– Taip, tai nebuvo grynas atsitiktinumas. Pats Sartras labai mėgo lankytis kavinėse. Panašioje kavinėje jis sutiko ir savo gyvenimo draugę Simoną de Bovuar. Ji taip pat buvo egzistencialistė.

– Filosofė moteris?

– Taip.

– Džiugu, kad pagaliau žmones ima darytis civilizuoti.

– Bet mūsų laikais netrūksta kitokių rūpesčių.

– Ruošeisi pasakoti apie egzistencializmą.

– Sartras sakė, kad egzistencializmas – tai humanizmas. Tuo jis pabrėžė, jog egzistencialistai visa ko pamatu laiko žmogų. Galbūt reikia pridurti, jog šis humanizmas, palyginti su Renesanso humanizmu, žmogaus būtį vaizduoja kur kas tamsesnėm spalvom.

– Kodėl?

– Kirkegoras ir kai kurie šio amžiaus egzistencialistai buvo krikščionys. Sartras priklauso vadinamajam ateistiniam egzistencializmui. Jo filosofiją galima laikyti negailestinga žmogaus situacijos, mirus Dievui, analize. Posakį „Dievas mirė“ pirmasis pavartojo Nyče.

– Toliau!

– Kaip ir Kirkegoro, pagrindinė Sartro filosofijos sąvoka yra „egzistencija“. Tačiau egzistencija šiuo atveju nėra tolygi būčiai. Augalai ir gyvūnai taip pat turi tam tikrą būvį, bet jiems negali rūpėti jų būties turinys. Žmogus yra vienintelė būtybė, kuri įsisąmonina savo egzistenciją. Sartras sako, jog fizinių daiktų būtis yra tik „savaime“, o žmogaus būtis – dar ir „sau“. Taigi būti žmogumi yra kas kita nei būti daiktu.

– Visiškai sutinku.

– Sartras taip pat teigia, jog žmogaus būtis yra pirmesnė už bet kokią jos prasmę. Tai, kad aš esu, svarbiau už tai, kas aš esu. „Būtis yra pirmesnė už esmę“, – sakė jis.

– Nesupratau.

– Esmė yra pagrindinis ko nors dalykas, daikto prigimtis. Tačiau, pasak Sartro, žmogus neturi tokios prigimties. Todėl jam reikia pačiam sukurti save. Žmogus turi sukurti savo prigimtį, savo esmę, nes tai jam neduota iš anksto.

– Atrodo, suprantu, ką turi galvoje.

– Juk filosofai visais laikais bandė atsakyti į klausimą, kas yra Žmogus – arba kokia žmogaus prigimtis. Tačiau Sartras teigė, jog žmogus neturi jokios amžinos prigimties, kuria būtų galima aiškinti visą jo būtį. Todėl neverta ieškoti ir bendros gyvenimo prasmės. Kitaip tariant, mes pasmerkti improvizuoti. Esam lyg aktoriai, kurie išleidžiami į sceną neišmokę jokio vaidmens, neturėdami nei teksto, nei suflerio, kuris pašnibždėtų į ausį, ką reikia daryti. Patys turime nuspręsti, kaip gyventi.

– Tai panašu į tiesą. Jei į visus klausimus mums galėtų atsakyti Biblija – arba filosofijos vadovėlis, viskas būtų labai paprasta.

– Pagavai esmę. Tačiau kai žmogus suvokia, jog egzistuoja ir kažkada mirs – ir nemato gyvenime jokios prasmės – tai, pasak Sartro, sukelia baimę. Tikriausiai atsimeni, jog baimę minėjo ir Kirkegoras, kalbėdamas apie žmogų, atsidūrusį egzistencinėje krizėje.

– Taip.

– Sartras taip pat sako, kad žmogus pasaulyje be prasmės jaučiasi svetimas. Aprašydamas žmogaus susvetimėjimą, jis tarsi pratęsia pagrindines Hėgelio ir Markso filosofijos mintis. Žmogui, kuris jaučiasi pasaulyje svetimas, kyla neviltis, nuobodulys, bjaurėjimasis viskuo ir absurdiškumo jausmas.

– Iki šiol labai madinga „šlykščiai“ jaustis arba sakyti, kad viskas „vienodai rodo“.

– Taip, Sartras aprašo XX amžiaus miesto žmogų. Tikriausiai atsimeni, kad Renesanso humanistai triumfuodami išaukštino žmogaus laisvę ir nepriklausomybę. Sartras žmogaus laisvę laikė prakeikimu. Pasak jo, žmogus yra pasmerktas laisvei. Pasmerktas, nes nesukūrė savęs – ir vis dėlto yra laisvas. Įmestas į pasaulį, jis atsakingas už tai, ką daro.

– Mes juk nieko neprašėme, kad sukurtų mus laisvus.

– Tai Sartras ir pabrėžia. Bet mes esame laisvi individai ir dėl šios savo laisvės visą gyvenimą pasmerkti rinktis. Nėra amžinų vertybių ar normų, kuriomis galėtume vadovautis. Todėl mūsų pasirinkimas darosi dar svarbesnis. Mes esame visiškai atsakingi už tai, ką darome. Sartras pabrėžia, jog žmogus niekada neturi kratytis atsakomybės už savo veiksmus. Todėl mes negalime numoti ranka į atsakomybę patiems rinktis, teisindamiesi, jog „privalome“ eiti į darbą arba „privalome“ paklusti tam tikroms miesčioniškoms elgesio normoms. Kas šitaip pavirsta anonimiškos masės dalimi, tampa nuasmenintu žmogumi. Jis arba ji pasislepia nuo savęs gyvenimo mele. Tačiau žmogiškoji laisvė mus įpareigoja iš savęs kažką sukurti, įgyti „autentišką“, tikra būtį.

– Suprantu.

– Tas pats pasakytina ir apie etinį pasirinkimą. Niekada negalima kaltinti žmogiškos prigimties, žmogaus menkumo ar panašiai. Pasitaiko, jog įmitę vyrai pasielgia kaip tikri kiaulės, o paskui visą kaltę suverčia senukui Adomui. Bet nėra jokio Adomo. Jis – tik personažas, kurio griebiamės norėdami atsikratyti atsakomybės už savo poelgius.

– Turi būti kažkokios ribos, už ką galim kaltinti tą žmogų.

– Nors Sartras ir tvirtina, jog būtis neturi jokios savaimingos prasmės, nereiškia, kad jis tuo patenkintas. Jis nėra nihilistas.

– Ką tai reiškia?

– Nihilistas yra žmogus, kuriam atrodo, kad niekas nesvarbu ir viskas leidžiama. Sartras mano, jog gyvenimas privalo turėti prasmę. Tai yra imperatyvas. Tačiau gyvenimo prasmę reikia sukurti patiems. Egzistuoti – tai kurti savo būtį.

– Gal galėtum šiek tiek praplėsti?

– Sartro nuomone, sąmonė yra niekas, kol ji tuščia. Nes sąmonė visada reiškia ko nors suvokimą. O „kas nors“ priklauso tiek nuo mūsų, tiek nuo aplinkos. Mes taip pat sprendžiame, ką jausti, nes pasirenkame, kas mums svarbiausia.

– Gal žinai kokį pavyzdį?

– Du žmonės, būdami tame pačiame kambaryje, gali jaustis skirtingai. Taip yra todėl, jog suvokdami aplinką savaip ją įprasminame, susiejame su savo interesais. Pavyzdžiui, nėščiai moteriai gali rodytis, jog visur aplinkui pilna nėščių moterų. Tai nereiškia, kad jų nebuvo anksčiau, bet dabar nėštumas jai įgavo naują prasmę. Ligonis galbūt visur matys greitosios pagalbos automobilius.

– Suprantu.

– Taigi nuo mūsų pačių būties priklausys, kaip suvoksime kambaryje esančius daiktus. Jei man kas nereikšminga, aš to nematau. O dabar galiu tau paaiškinti, kodėl taip vėlai pasirodžiau kavinėje.

– Sakei, jog tyčia taip padarei.

– Pirma papasakok, ką pamatei įėjusi į kavinę.

– Pirmiausia pamačiau, kad tavęs čia nėra.

– Ar ne keista, kad pirmas dalykas, kurį pamatei čia atėjusi, buvo tai, kad kažko čia nėra?

– Galbūt, bet juk ėjau susitikti su tavimi.

– Sartras kaip tik ir pateikia tokį apsilankymo kavinėje pavyzdį, norėdamas parodyti, kaip mes „sunaikiname“ viską, kas mums neturi reikšmės.

– Ar tik todėl ir pavėlavai, kad man tai parodytum?

– Taip, norėjau, kad suprastum šį svarbų Sartro filosofijos punktą. Gali tai vadinti pratimu.

– Fu, koks bjaurus!

– Jei esi įsimylėjusi ir lauki, kad mylimasis paskambintų, tikriausiai „girdėsi“, kad jis neskambina. Visą vakarą pastebėsi vien tai. Jei atėjai pasitikt jo prie traukinio, o į peroną pasipila daugybė žmonių, tarp kurių nėra tavo išrinktojo, žmonių nepastebėsi. Jie tik trukdo ir tau visai nerūpi. Galbūt žmonės tau pasirodys atstumiantys ir bjaurūs. Juk užima baisiai daug vietos. Tu pastebi vien tai, kad jo ten nėra.

– Suprantu.

– Simona de Bovuar egzistencializmą pabandė pritaikyti analizuodama moterų ir vyrų vaidmenis. Sartras juk pabrėžė, kad žmogus neturi jokios amžinos prigimties, kuria galėtų aiškinti savo būtį. Mes patys kuriame tai, kas esame.

– Taip?

– Tą patį galima pasakyti ir apie lyčių vaidmenis. Simona de Bovuar pabrėžė, jog nėra amžinos moteriškos ar vyriškos prigimties. Tačiau toks buvo tradicinis supratimas. Pavyzdžiui, buvo įprasta sakyti, jog vyro prigimtis esanti „transcendentinė“, arba peržengianti ribas. Todėl prasmės ir savo pašaukimo jis ieško už namų ribų. Apie moterį buvo sakoma, kad jos gyvenimiška nuostata esanti priešinga. Ji esanti „imanentiška“, tai reiškia, kad nori būti ten, kur yra. Moteris norinti rūpintis šeima, gamta ir daiktais jos aplinkoje. Taigi ji prieraišesnė nei vyras.

– Ar ji tikrai taip manė?

– Ne, tu neįdėmiai klauseisi, Simona de Bovuar kaip tik sakė, kad nėra nei moteriškos, nei vyriškos prigimties. Priešingai – ji manė, kad moterys ir vyrai turi išsivaduoti iš tokių įsišaknijusių prietarų ar idealų.

– Su tuo aš galiu sutikti.

– Svarbiausia jos knyga, išėjusi 1949 metais, vadinasi „Kita lytis“.

– Ką ji turėjo galvoje?

– Moterį. Mūsų kultūra ją paverčia „kita lytimi“. Tik vyras yra subjektas. Moteris tampa vyro objektu. Taip iš jos atimama atsakomybė už savo gyvenimą.

– Taip?

– Šią atsakomybę moteris privalo atsikovoti. Ji turi susigrąžinti save, o ne vien sieti savo savimonę su vyru. Beje, ne tik vyras diskriminuoja moterį. Moteris pati save diskriminuoja neprisiimdama atsakomybės už savo gyvenimą.

– Mes turime tiek laisvės ir nepriklausomybės, kiek patys nusprendžiame jos turėti?

– Teisingai. Egzistencializmas nuo penkto dešimtmečio iki šių dienu reiškiasi literatūroje bei teatre. Pats Sartras rašė ir romanus, ir dramas. Kiti garsūs rašytojai – tai prancūzas Kamiu, airis Beketas, rumunas Joneskas ir lenkas Gombrovičius. Šie ir daugelis kitų šiuolaikinių autorių mėgsta vaizduoti absurdą. Dažnai kalbama, apie „absurdo teatrą“.

– Šit kaip.

– Ar supranti, ką reiškia žodis „absurdas“?

– Kas nors beprasmiška arba tai, kas priešinga protui?

– Teisingai. „Absurdo teatras“ atsirado kaip priešprieša „realistiniam teatrui“. Scenoje rodoma gyvenimo beprasmybė, nes norima sukelti publikos reakciją. Taigi tikslas – ne beprasmybės išaukštinimas. Priešingai – absurdo rodymas ir demaskavimas, kad ir visiškai kasdieninėse situacijose, turi priversti pačius žiūrovus ieškoti tikresnės ir pilnavertiškesnės būties.

– Toliau pasakok.

– Absurdo teatras gali turėti ir siurrealistinių bruožų. Žmonės scenoje dažnai atsiduria keisčiausiose ir neįtikimiausiose situacijose. Kai jie su tuo susitaiko neparodydami jokios nuostabos, žiūrovas priverstas nustebti dėl nuostabos nebuvimo. Tą patį galima pasakyti ir apie nebyliuosius Čaplino filmus. Juoką dažnai sukelia tai, kad Čaplinas nė kiek nesistebi absurdiškomis situacijomis, į kurias pakliūva. Taip publika priverčiama susimąstyti ir ieškoti savyje tikresnių vertybių.

– Keista, kai matai, su kuo žmonės nė nemirktelėję susitaiko.

– Kartais verta pagalvoti, jog privalai ištrūkti – nors nežinai, kur toliau eisi.

– Iš degančio namo taip pat reikia išeiti, nors ir neturi kitų namų.

– Taip, teisybė? Dar vieną puodelį arbatos? O gal kokakolos?

– Gerai, tegu bus. Vis tiek tebemanau, jos esi netikėlis, kam pavėlavai.

– Su tuo galiu sutikti.

Netrukus Albertas grįžo su puodeliu kavos ir kokakolos buteliu. Sofija spėjo pagalvoti, jog kavinėje jai ima patikti. Pokalbiai prie kitų stalelių nebeatrodė tokie tušti.

Albertas trinktelėjo ant stalo kokakolos butelį. Daugelis žmonių sužiuro.

– Taigi priartėjome prie kelio galo, – pasakė jis.

– Nori pasakyti, kad filosofija baigiasi Sartru ir egzistencializmu?

– Ne, taip sakydamas labai perdėčiau. Egzistencijos filosofija padarė didžiulę įtaką žmonėms visame pasaulyje. Kaip matėme, jos šaknys siekia Kirkegorą ir net Sokratą. XX amžiuje taip pat suklestėjo ir buvo atnaujintos kitos filosofijos kryptys, apie kurias esame kalbėję anksčiau.

– Gal turi pavyzdžių?

– Viena iš krypčių – neotomizmas, kuriam pradžią davė Tomas Akvinietis. Kita – vadinamoji analitinė filosofija, arba loginis empirizmas, kuris kildinamas iš Hjumo ir britų empirizmo bei Aristotelio logikos. Ir, žinoma, XX amžius neįsivaizduojamas be neomarksizmo su visomis jo pakraipomis ir atšakomis. Apie neodarvinizmą jau kalbėjome. Taip pat aptarėme psichoanalizės reikšmę.

– Aišku.

– Paskutinė kryptis, kurią derėtų paminėti, yra materializmas, kurio šaknys taip pat nusidriekia per visą istoriją. Daugelį šiuolaikinio mokslo šakų galima susieti su ikisokratikų darbais. Pavyzdžiui, iki šiol tebeieškoma nedalomų elementariųjų dalelių, iš kurių sudarytos visos medžiagos. Niekas lig šiol negali aiškiai apibrėžti materijos. Šiuolaikiniai gamtos mokslai, pavyzdžiui, atomo fizika arba biochemija, yra tokie patrauklūs, jog sudaro svarbią daugelio žmonių pasaulėžiūros dalį.

– Senos ir naujos mintys eina išvien?

– Galima ir taip sakyti. Nes tie patys klausimai, nuo kurių pradėjome šį kursą, lig šiol tebėra neatsakyti. Sartras išreiškė svarbią mintį, sakydamas, jog į egzistencinius klausimus neįmanoma vienu kartu atsakyti visiems laikams. Filosofinis klausimas per definitionem yra toks, kurį kiekviena karta – ir kiekvienas žmogus – turi kelti iš naujo.

– Nelabai paguodžianti mintis.

– Nenorėčiau pritarti tavo nuomonei. Ar ne keldami tokius klausimus pajaučiame, kad gyvenam? Be to, ieškodami atsakymų į kraštutinius klausimus, žmonės visais laikais rasdavo aiškius ir galutinius atsakymų į daugelį kitų klausimų. Mokslas ir technika kadaise kilo iš filosofinės žmogaus refleksijos. Argi ne žmogaus stebėjimasis būtimi galiausiai žmones nuvedė į Mėnulį?

– Taip, tai tiesa.

– Įžengęs į Mėnulį, Armstrongas pasakė: „Žmogui – tai mažas žingsnelis, žmonijai – šuolis“. Šiais žodžiais jis aprėpė visus žmones, gyvenusius iki jo. Juk tai nebuvo jo nuopelnas.

– Žinoma, kad ne.

– Mūsų laikmetis susidūrė su naujais sunkumais. Visų pirma – ekologinėm problemom. Todėl svarbi XX amžiaus filosofijos srovė yra ekologijos filosofija. Daugelis Vakarų ekofilosofų iškėlė mintį, jog visa Vakarų civilizacija pasirinko klaidingą kelią, kuris veda planetą į neišvengiamą pražūtį. Jie ne tik atkreipė dėmesį į konkrečius aplinkos teršimo ir griovimo padarinius, bet pabandė giliau panagrinėti problemą. Anot jų, klaidinga pati vakarietiška mąstysena.

– Manau, kad jie teisūs.

– Ekofilosofai sukritikavo evoliucijos idėją. Ji paremta tuo, jog gamtos viešpats yra žmogus. Toks požiūris gali būti pražūtingas visai planetos gyvybei.

– Mane piktina tokia mintis.

– Kritikuodami šią mąstyseną, kai kurie ekofilosofai minčių ir idėjų sėmėsi iš kitų kultūrų, pavyzdžiui, indų. Jie taip pat tyrinėjo „necivilizuotų“ tautelių – arba „senbuvių“, pavyzdžiui, indėnų – mąstyseną ir papročius, norėdami atrasti tai, ką praradome.

– Suprantu.

– Įvairių sričių mokslininkai pastaraisiais metais ne kartą išreiškė mintį, jog visam mokslui teks keist paradigmą. Tai reiškia, jog visa mokslinė mąstysena turės iš pagrindų pasikeisti. Kai kuriose srityse ši samprata jau įgyvendinta. Esam susipažinę su įvairiais alternatyviaisiais judėjimais, kurie daug dėmesio skiria visuminiam mąstymui ir propaguoja naują gyvenimo stilių.

– Tai labai gerai.

– Tačiau kad ir kokia veikla žmonės užsiimtų, visada tenka skirti pelus nuo grūdų. Kai kas skelbia, jog įžengėme į naują epochą – arba New Age. Tačiau ne viskas, kas nauja, yra gerai, ir ne viską, kas sena, reikia atmesti. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių parengiau šį filosofijos kursą. Dabar, kai susipažinai su istorija, tau pačiai bus lengviau orientuotis gyvenime.

– Ačiū už tokį rūpestį.

– Manau, suprasi, jog neretai po „New Age“ vardu slepiasi blefas. Vakarų pasaulį paveikė vadinamasis „neoreligiškumas“ ir „neookultizmas“, arba „šiuolaikiniai prietarai“. Tai virto atskiru verslu. Sumažėjus krikščionybės išpažinėjų, pasaulėžiūros rinkoje kaip grybų po lietaus pridygo naujų prekių.

– Gal turi pavyzdžių?

– Sąrašas toks ilgas, jog nedrįstu jo pradėti. Be to, ne taip paprasta apibūdinti savo laikus. Siūlau truputį pasivaikščioti po miestą. Kai ką tau noriu parodyti.

Sofija patraukė pečiais.

– Aš negaliu per ilgai užtrukti. Tikiuosi, nepamiršai rytdienos pokylio sode?

– Žinoma, kad ne. Nes tuomet įvyks stebuklas. Mes tik turim užbaigti Hildės filosofijos kursą. Beje, daugiau majoras nieko nesugalvojo. Taip jis praranda dalį savo pranašumo.

Albertas vėl pakėlė kokakolos butelį, kuris dabar buvo tuščias, ir trinktelėjo į stalą.

Jie išėjo į gatvę. Į visas puses it darbščios skruzdės zujo skubantys žmonės. Sofija spėliojo, ką Albertas jai gali parodyti.

Netrukus jie priėjo didelę elektros prekių parduotuve. Ten buvo prekiaujama viskuo: televizoriais, videomagnetofonais, satelitinėmis antenomis, mobiliaisiais telefonais, kompiuteriais ir telefaksais.

Albertas mostelėjo į didelę vitriną ir tarė:

– Štai čia matai XX amžių, Sofija. Nuo Renesanso laikų pasaulis pasikeitė lyg po sprogimo. Didžiųjų atradimų laikais europiečiai ėmė keliauti po visą pasaulį. Šiandien vyksta priešingas procesas. Jį galėtume pavadinti atvirkštiniu sprogimu.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Noriu pasakyti, kad visas pasaulis susitrauks į vieną komunikacijos tinklą. Dar ne taip seniai filosofai, norėdami pažinti pasaulį ar susitikti su kitais mąstytojais, turėdavo daugel dienų važiuoti arklių kinkiniais. Šiandien bet kuriame Žemės kampelyje visą žmonių patyrimą galime išvysti kompiuterio ekrane.

– Tai nuostabi mintis, tik gal kiek gąsdinanti.

– Kyla klausimas: ar filosofija artėja prie pabaigos, ar priešingai – stovime ant naujos epochos slenksčio. Mes nebesame kokio nors miesto – arba valstybės – piliečiai. Esam pasaulinės civilizacijos dalis.

– Tai tiesa.

– Technika – ypač komunikacija – per pastaruosius 30-40 metų pažengė toliau nei per visą istoriją. Bet galbūt tai tėra pradžia…

– Ar tai norėjai man parodyti?

– Ne, tai, ką norėjau parodyti, yra už bažnyčios, štai ten.

Kai jie jau norėjo eiti, televizoriaus ekrane pasirodė keli JT kariai

– Žiūrėk! – pasakė Sofija.

Objektyvas priartino vieno JT kario atvaizdą. Jis buvo beveik su tokia pat juoda barzdele kaip Albertas. Staiga jis iškėlė kartono lakstą. Ten buvo užrašyta: „Greitai grįšiu, Hilde!“ Jis pamojavo ranka ir išnyko.

– Na, ir tipas! – susuko Albertas.

– Ar tai buvo majoras?

– Nenoriu apie tai net kalbėti.

Jie perėjo parką, esantį priešais bažnyčią, ir pateko į kitą didelę gatvę. Albertas buvo suirzęs. Netrukus jis parodė didelį knygyną, kuris vadinosi „LIBRIS“ ir buvo pats didžiausias mieste.

– Ar čia nori man kažką parodyti?

– Eime į vidų.

Knygyne Albertas mostelėjo į didžiausią knygų lentyną. Joje buvo trys skyriai: NEWAGE, ALTERNATYVIEJI GYVENIMO BŪDAI ir MISTIKA.

Lentynose stovėjo knygos su daugybe įdomių antraščių: „Gyvenimas po mirties?“, „Spiritizmo paslaptys“, „Taro“, „NSO fenomenas“, „Healing“, „Dievai sugrįžta“, „Tu jau esi čia buvęs“, „Kas yra astrologija?“ ir taip toliau. Šimtai įvairiausių pavadinimų. Apatinėje lentynoje buvo sukrautos krūvos panašių knygų.

– Čia – taip pat XX amžius, Sofija. Tai yra mūsų laikų šventovė.

– Tu netiki tokiais dalykais?

– Bet kuriuo atveju, šiose knygose daug blefo. Bet jos turi tokią pat paklausą kaip pornografija. Dėl jų jaunimėlis kraustos iš proto. Tačiau santykis tarp tikros filosofijos ir tokių knygų yra maždaug toks kaip tarp meilės ir pornografijos.

– Dabar jau kalbi šlykščiai.

– Eime, pasėdėsim parke.

Tada jie išėjo iš knygyno. Priešais bažnyčią susirado tuščią suolelį. Po medžiais išdidžiai vaikštinėjo balandžiai, tarp jų maišėsi ir vienas kitas nenustygstantis žvirblis.

– Gali tai vadinti ESP, arba parapsichologija, – prabilo Albertas. – Gali vadinti telepatija, ekstrasensorika, aiškiaregyste ar psichokineze. Taip pat spiritizmu, astrologija ir ufologija. Mylimas vaikas daug turi vardų.

– Ar tikrai manai, jog viskas yra blefas?

– Žinoma, tikram filosofui nedera visko tempti ant vieno kurpalio. Bet aš neatmetu galimybės, jog visi paminėtieji žodžiai gana smulkiai aprašo kraštovaizdį, kuris neegzistuoja. Šiaip ar taip, čia labai daug „fantazijos vaisių“, kuriuos Hjumas sudegintų. Daugelyje šių knygų nesurastum nė vieno tikro fakto.

– Bet kaip gali būti parašoma tokia gausybė knygų?

– Tai yra pelningiausias pasaulyje biznis. Žmonėms to reikia.

– O kodėl, tavo manymu, jiems to reikia?

– Pasireiškia ilgėjimasis ko nors „mistiška“, kažko, kas yra „kitaip“ ir skiriasi nuo jų monotoniškos kasdienybės. Bet kam vežti malkas miškan?

– Ką nori tuo pasakyti?

– Mes gyvename nuostabioje pasakoje. Čia pat, prie mūsų kojų, į dangų stiepiasi turtinga kūrinija. Vidury šviesios dienos, Sofija! Argi ne puiku?

– Na, taip.

– Tai kodėl gi, norėdami patirti kažką, kas įdomu ir paslaptinga, turim lankytis čigonų palapinėse ar mokslo užkulisiuose?

– Ar manai, kad tų knygų autoriai yra apgavikai ir melagiai?

– Ne, to aš nesakiau. Bet ir čia pasireiškia darvinistinė sistema.

– Prašau paaiškinti!

– Pagalvok, kiek visko įvyksta tik per vieną dieną. Gali net apsiriboti viena diena tavo gyvenime. Pagalvok, kiek visko pamatai ir patiri.

– Taip?

– Kartais būna keisčiausių sutapimų. Pavyzdžiui, nueini į parduotuvę ir už pirkinius sumoki 28 kronas. Vėliau ateina Joruna ir grąžina tau 28 kronas, kurias kažkada iš tavęs pasiskolino. Paskui judvi nueinat į kiną – ir tau tenka vieta, pažymėta 28 numeriu.

– Taip, tai būtų mistiškas sutapimas.

– Bet kuriuo atveju tai – sutapimas. Tačiau žmonės tokius sutapimus kolekcionuoja. Jie renka mistiškus – arba nepaaiškinamus – išgyvenimus. Kai vėliau tokie išgyvenimai, surinkti iš kelių milijardų žmonių gyvenimų, sukaupiami knygose, gali susidaryt įspūdis, jog tai – įtikinami įrodymai. O jų vis daugėja. Bet ir čia susiduriame su loterija, kurioje matomi vien laimingi bilietai.

– Ar nėra aiškiaregių žmonių arba mediumų, kurie nuolatos tai patiria?

– Yra. Jei neskaitysim apsimetėlių, surasime ir kitą svarbų tokių mistiškų išgyvenimų paaiškinimą.

– Papasakok!

– Prisimeni, kalbėjome apie Froido nesąmoningumo teoriją?

– Kiek galima kartoti, jog nesu užmarši?

– Froidas įrodė, jog neretai būnam savotiški savo pasąmonės mediumai. Kartais užklumpam save galvojant ar darant, ko negalime paaiškinti. Taip yra todėl, jog turim sukaupę kur kas daugiau patyrimo, minčių ir išgyvenimų, nei įsisąmoniname.

– Taip?

– Juk būna, kad žmonės per miegus vaikšto ir kalba. Tai galime pavadinti savotišku sielos automatizmu. Hipnozės metu žmogus taip pat kalba ir veikia „savaime“. Tikriausiai atsimeni siurrealistus, kurie propagavo „automatinį“ rašymą. Taip jie bandė tapti savo pasąmonės „mediumais“.

– Pamenu ir tai.

– Tam tikrais tarpais šiame amžiuje vis kildavo susidomėjimo spiritizmu bangos. Spiritizmo esmė yra tai, jog „mediumas“ gali susisiekti su mirusiuoju. Kalbėdamas mirusiojo balsu – arba „automatiniu“ rašymu – „mediumas“ perteikia žmogaus, gyvenusio, tarkim, prieš daugelį šimtmečių, žodžius. Iš to buvo sprendžiama, jog yra gyvenimas po mirties arba kad žmogus turi ne vieną gyvenimą.

– Suprantu.

– Aš nesakau, kad visi mediumai yra apgavikai. Kai kurie žmonės iš tikrųjų tuo tiki. Jie ir yra mediumai, tik savo pasąmonės. Žinoma daug pavyzdžių, kai buvo bandoma tirti mediumus, kurie transo būsenoje atskleisdavo turį tokių žinių ir sugebėjimų, jog nei jie patys, nei kas nors kitas negalėdavo to paaiškinti. Pavyzdžiui, viena moteris, niekada nemokėjusi hebrajų kalbos, ja prašnekdavo. Taigi ji turėjo gyventi anksčiau, Sofija. Arba užmegzdavo ryšį su mirusiojo dvasia.

– O kaip pats manai?

– Pasirodė, jog vaikystėje ši moteris turėjo žydę aukle.

– Oi…

– Tu nusivylei? Tiesiog nuostabu, kaip kai kurie žmones pasąmonėje sugeba sukaupti ankstesniąją patirtį.

– Suprantu, ką turi galvoje.

– Daugelį kasdien pasitaikančių keistybių taip pat galima paaiškinti remiantis Froido pasąmonės teorija. Jeigu staiga man paskambina draugas, su kuriuo nesimačiau daug metų, kai pats ieškau jo telefono numerio…

– Net pagaugai per nugarą nuėjo.

– O paaiškinimas gali būti toks, kad per radiją abu išgirdome seną melodiją, kuri skambėjo, kai matėmės paskutinį sykį. Tačiau šis slaptas ryšys nėra sąmoningas.

– Arba blefas… arba laimingų bilietų efektas… arba dar ir pasąmonė?

– Šiaip ar taip, artinantis prie lentynų su panašia literatūra, nereikia prarasti skepticizmo. Tai ne mažiau svarbu ir filosofui. Anglijoje skeptikai turi sukūrę draugiją. Prieš daugelį metų jie pažadėjo skirti didelę piniginę premiją tam, kas jiems parodys bent patį mažiausią antgamtinį reiškinį. Tai neturi būti koks nors didelis stebuklas, užtektų paprasto telepatijos pavyzdėlio. Bet iki šiol niekas nesikreipė.

– Aišku.

– Suprantama, jog daug kas mums, žmonėms, nesuvokiama. Galbūt dar nepažįstame visų gamtos dėsnių. Praeitame amžiuje magnetizmą ir elektrą daugelis laikė burtais. Manau, kad mano prosenelė tik išpūstų akis, jei papasakočiau jai apie televiziją arba kompiuterius.

– Ir tu netiki jokiu antgamtiškumu?

– Apie tai jau esam kalbėję. Juokingas jau vien žodis „antgamtiškas“. Ne, aš manau, jog tėra vien gamta. Tačiau ji labai nuostabi.

– O iš kur visi tie mistiški dalykai, aprašyti knygose, kurias man parodei?

– Tikras filosofas turi gyventi atviromis akimis. Nors niekada ir nesame matę baltos varnos, neturime nustoti jos ieškoję. Viena dieną net toks skeptikas kaip aš turės pripažinti reiškinį, kuriuo anksčiau netikėjo. Jeigu atmesčiau šią galimybę, būčiau dogmatikas. Tuomet aš nebūčiau tikras filosofas.

Albertas ir Sofija sėdėjo kurį laiką tylėdami. Balandžiai ištiesę kaklelius burkavo. Retkarčiais juos pabaidydavo dviratis ar staigus praeivio judesys.

– Dabar turiu eiti namo ruošti šventės, – pagaliau pasakė Sofija.

– Bet prieš išsiskiriant noriu tau parodyti baltą varną. Ji, beje, kur kas arčiau, negu mes manome.

Jis atsistojo nuo suolelio ir rankos mostu parodė, kad jie vėl grįžta į knygyną.

Šįkart jie praėjo pro knygas apie antgamtiškus reiškinius. Albertas sustojo prie mažyčio skyrelio knygyno gilumoje. Virš lentynos kabojo nedidukas užrašas: „FILOSOFIJA“.

Albertas parodė vieną knygą. Sofija krūptelėjo, kai perskaitė antraštę: „SOFIJOS PASAULIS“.

– Ar tau ją nupirkti?

– Man nedrąsu.

Bet netrukus ji keliavo namo, vienoje rankoje nešdama knygą, o kitoje – maišelį su pirkiniais pokyliui.

Views All Time
Views All Time
2871
Views Today
Views Today
1
0 0