Muitai paslaugų sektoriuje
XX a. pradžioje paslaugos tapo gana stipriu ūkio sektoriumi, palaipsniui įgavusiu vyraujančias pozicijas: daugelyje šalių paslaugos sudaro daugiau kaip pusę bendro vidinio produkto. Nuo devinto dešimtmečio pradžios iškilo tarptautiniame lygmenyje iškilo vienas opus klausimas – tarptautinės prekybos paslaugomis liberalizacija. Pasirodo, paslaugos, ypač neatsiejamos nuo prekybos produktais (transportavimas, draudimas ir kt.), yra labai apmokestintos muitais bei kitais apribojimais. Prekybos paslaugomis ribojimas tapo problema, kadangi prekyba daugeliu paslaugų yra neatsiejama prekybos prekėmis dalis ir patenka į ribojimus, nukreiptus į tam tikrus produktus.
Vidinės subsidijos šalies gamintojams/paslaugų tiekėjams yra geresnis konkurentabilumo palaikymas nei importuojamų paslaugų apmokestinimas. Savo ruožtu importo tarifai nukreipti prieš paslaugų importą yra geriau nei importo kvota tada, kai licencija kvotos gavimui parduodama aukcione.
Rinkos pasiekiamumo apribojimai – tai prekybos politikos veiksmai, ribojantys arba draudžiantys užsienio įmonėms – paslaugų tiekėjoms veikti vietinėje rinkoje.
Dažniausiai pasireiškia kiekiniai paslaugų importo netarifiniai apribojimai, kurie gali būti
• prekybos paslaugomis apribojimas. Tarkim, visi importuojami kroviniai draudžiami tik vietinių draudėjų. Toks apribojimas iš karto iš šalies rinkos pašalina užsienio konkurentus. Dažniausiai šalies rinkoje paslaugų kainos yra aukštesnės, todėl išauga eksportuotojų kaštai, kurių padidėjimą neišvengiamai sumoka vartotojas
• kvotų importuojamoms paslaugoms įvedimas. Tarkim, nustatomas TV laidų, padarytų vietinių ir užsienio prodiuserių, santykis laidų tinklelyje. Tai tiesioginė importuotojų diskriminacija.
• filialinių įmonių šalies rinkoje steigimo ribojimas. Argumentuojama panašiai kaip ir prekyboje pramonės produkcija: reikia apsaugoti nestiprius vietinius paslaugų pardavėjus (bankus, draudimo kompanijas ir pan.).
• paslaugų teikėjų mobilumo ribojimas neleidžia jiems atvykti į šalį, kur jų teikiamos paslaugos kaina aukštesnė už tas pačias ar panašaus pobūdžio kitur (jų šalyje). Šalis gali įvesti tam tikrus reikalavimus, kad, tarkim, gydytojas turi išlaikyti tam tikrus testus, egzaminus, kad galėtų praktikuoti JAV.
• paslaugų vartotojų mobilumo ribojimas dažniausiai pasireiškia vizų išdavimo ribojimu (į žemesnio pragyvenimo lygio šalis).
Galima tiesiog ignoruoti užsieniečių paslaugų tiekėjus, teikiant prioritetą saviems.
Pastangos paslaugų tarptautinėje prekyboje liberalizavimo klausimais sprendžiamos tarptautinių organizacijų lygiu (GATT – Visuotinis susitarimas dėl tarifų ir prekybos), bendru mastu liečiant atskiras sritis, arba, dvišalių susitarimų lygiu.
Galima išskirti teigiamus ir neigiamus muitų įvedimo padarinius:
Neigiami padariniai:
• Muitai stabdo ekonominį vystymąsi. Kaip jau buvo nagrinėta, mažos šalies atžvilgiu muitų įvedimas mažina ekonominį vystymąsi ir efektyvumą. Didelės šalies atveju yra išimtis, kada muitai gali duoti naudą – kai prekybos sąlygų pagerėjimas viršija dėl muitų įvedimo atsiradusius nuostolius. Tačiau tuomet teigiama nauda didelei šaliai pasiekiama per kitų (visos likusios pasaulinės rinkos dalies) nuostolių sąskaitą. Tad visais atvejais muitų įvedimas pasaulinei ekonomikai yra neefektyvus, kadangi mažina tarptautinę prekybą.
• Vienpusis muitų įvedimas dažnai būna prekybinių nesutarimų („karų”) priežastimi. Šie nesutarimai griauna visos tarptautinės prekybos stabilumą ir smukdo pasaulinę ekonomiką.
Dažnai vienpusis muito įvedimas, siekiant apginti X vietinių gamintojų interesus turi atsakomąją reakciją iš prekybinių partnerių pusės, kurie, atitinkamai, įves muitus pagrindinėms šalies X eksportuojamoms prekėms. Šie nesutarimai turi veiksmo-atoveiksmio pobūdį, ir galų gale, prekyba gali sumažėti iki minimumo bei patiriama didelių nuostolių. Tuomet problemos sprendžiamos valstybių derybose ir nustatomi dvišaliai/daugiašaliai muitų tarifai.
• Muitai padidina vartotojų mokamus mokesčius. Kadangi padidėja prekės kaina, vartotojai daugiau moka už prekę, daugiau mokesčių gauna valstybė. Tai gali ypač negatyviai atsiliepti ekonomiškai silpnoje valstybėje.
• Importo muitas netiesiogiai griauna šalies eksportą, neigiamai veikiant mokėjimo balansą.
Daugelyje šalių eksportuojamų prekių sudėtines dalis sudaro importuotos detalės ir komponentai. Jei yra importo muitas, tai už jas sumokama daugiau nei laisvos prekybos sąlygomis, todėl eksportuojamų prekių gamybai sunaudojama daugiau finansinių išteklių. Tokia prekė, išėjusi į pasaulinę rinką, yra mažiau konkurentabili lyginant su kitomis tokiomis pigesnėmis prekėmis.
Antra pasekmė: X šalies įvestas muitas, sumažindamas importą, eksportuotojos šalies y sumažina pajamas ir to pasekmėje sumažėja šalies galimybės importuoti iš pirmosios šalies x.
Šios pasekmės atveda prie dar gilesnių: mažėja gamyba, užimtumas. Tyrinėjimai parodė, kad importo muitų įvedimas (šalies X) puse savo pasekmių tenka x eksportuotojams.
• Muitai sąlygoja užimtumo mažėjimą. Ginant vietinių gamintojų interesus, kenčia vietiniai eksportuotojai ir kitos su ginamu sektoriumi susijusios ūkio šakos. Dalis jų bankrutuoja, veikla tampa nebepelninga, ir dalis tos ūkio šakos darbuotojų netenka darbo.
Teigiam padariniai:
• Muitai apsaugo jaunas, nesusiformavusias ūkio šakas. Turimos omenyje tos šalies ūkio šakos, kurios ką tik pradėjo vystytis, o kitose šalyse jau stipriai išvystytos ir stiprios. Joms reikalinga valstybės parama. Jei būtų prekyba be jokių apribojimų, silpnų vietinių ūkio šakų produkciją greitai nukonkuruotų geresnės ir pigesnės užsienietiškos prekės. Kada vietinius gamintojus remia valstybė, šaka pamažu įgyja patirties, įdiegia naujas technologijas, prekės tampa pajėgiomis konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Tuomet muitai yra panaikinami, kaina sumažėja iki pasaulinių, gamintojai jau patys gali eksportuoti šias prekes.
Kritikai teigia, kad šis argumentas silpnas todėl, kad neįmanoma nustatyti, kada šaka jau pakankamai sustiprėjusi. Be to, ar verta ginti visas šakas, kaip atrinkti tas, kurios po tam tikro laiko tikrai sugebės konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Praktika rodo, kad muitai naudojami ir išsivysčiusiose šalyse ginti tikrai pajėgias šakas. Tačiau muitai nepakeičiami, tarkim, subsidijomis.
• Muitai – nacionalinės gamybos skatinimo priemonė. Šis teiginys ypatingai minimas besivystančiųjų šalių. Jis grindžiamas visa virtine užsienio prekių konkurentabilumo sąlygojamų pasekmių: vietinių gamintojų prekės neperkamos, įmonės bankrutuoja, daugėja bedarbių, jiems iš valstybės biudžeto mokamos pašalpos, pamažu smunka pragyvenimo lygis, atsiranda trintis ir nepasitenkinimas visuomenėje.
Šio teiginio šalininkai nepripažįsta, kad importo apsunkinimas neigiamai veikia šalies eksportuotojus.
• Muitai papildo biudžetą. Tokį teiginį dažnai pateikia šalys, kuriose muitai sudaro virš 10 % biudžeto. Jose būna silpna mokesčių sistema, klesti korupcija ir juodoji rinka. Valstybei tampa lengviau sureguliuoti muitų nei pelno ar pridėtinės vertės mokesčių surinkimą. Toks problemos sprendimas pateisinamas tik labai silpnai išsivysčiusiose šalyse.
• Muitai apsaugo nacionalinį saugumą, tarptautinį šalies prestižą, jos kultūrą ir tradicijas. Tai jau visai neekonominis argumentas, kokių retsykiais pasitaiko tarp muitų šalininkų. Dažnai tokius argumentus suformuoja politiškai svarbūs nekonkurentabilios produkcijos gamintojai, siekdami visos muito teikiamos naudos.
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.