Moteris visada teisi. Tačiau joks vadovas nepakęs pavaldinio, kuris visada teisus.
Nepaisant to, tarp moterų yra padariusių greitą ir stulbinamą karjerą, vadovaujančių didelėms kompanijoms. Ir yra ne mažiau gerų specialisčių, kurioms intrigos, vyrų nenoras užleisti svarbias pareigas, rūpinimasis vaikais bei šeima ir šimtai kitų svarbių priežasčių sutrukdė pakilti karjeros laiptais.
Pabandykime atsakyti į įdomų klausimą, kuo ypatingos yra pirmosios, kuo jos skiriasi nuo antrųjų.

Vadovės šeima ir vaikystė

Harvardo verslo kolegijos psichologė R. Hewit apklausė didelių JAV kompanijų prezidentes, viceprezidentes ir stambių padalinių direktores. Jos tyrimų duomenys patikimai liudija, kad būsimos vadovės užaugo panašiose šeimose.
¾ vadovių buvo vyriausios ar vienturtės savo tėvų dukterys.
Kone visos vadovės vaikystėje artimai bendravo su tėvu, kartu su juo dalyvavo pramogose, kurios paprastai laikomos vyriškomis, t. y. žvejojo, buriavo, skraidė sklandytuvu ir kt.
Šių profesinę karjerą padariusių moterų ir tėvai, ir motinos turėjo aukštąjį išsilavinimą. Pažymėtina, kad motinos, kurios dažnai pačios nesiekė profesinės karjeros ir baigusios universitetą toliau mokėsi, įgydavo įvairių žinių. Gero mokymosi tėvai reikalavo ir iš būsimųjų vadovių. Antra vertus, suteikdavo didelę laisvę renkantis mokyklą, dalykus, į kuriuos norėta gilintis.
Būsimųjų vadovių polinkis būti lyderėmis išryškėjo gana anksti ir buvo šeimos palaikomas. Jos aktyviai dalyvavo įvairiose jaunimo organizacijose, o net pusė jų pačios įkūrė kokį nors jaunimo susivienijimą.

Karjeros pradžia

Aptariamos JAV kompanijų vadovės kruopščiai planavo savo karjerą. Dar universitete jos stengdavosi surinkti žinių apie daugelį kompanijų, o vasaros atostogų metu išbandydavo įvairias veiklos sritis. Kai kurioms jų perspektyvaus darbo iš karto rasti nepavyko. Tada jos atsisakydavo net ir neblogai mokamų, bet neperspektyvių pareigų, neleidžiančių siekti dar didesnio atlyginimo ir atsakomybės.
Būsimųjų vadovių profesinės karjeros strategija skyrėsi nuo padariusių karjerą vyrų strategijos. Vyrai, planuodami savo kilimą darbe, visų pirma galvoja apie asmenines ir kompanijos perspektyvas, o moterys atsižvelgia ir į tiesioginio viršininko galimybes. Vyrai linkę konkuruoti su viršininku, moterys – jam padėti. Todėl šiam darant karjerą patikima pagalbininkė irgi įgyja didesnę valdžią. Suprantama, ne visi vadovai linkę skatinti pavaldinius, sudaryti savo komandą. Kai kurie vertina pavaldinius vien kaip lengvai pakeičiamus verslo mašinos sraigtelius. Moteriška intuicija padeda juos atpažinti ir nesieti savo karjeros su tokiu viršininku.
Moters pagalba viršininkui, rūpinimasis jo sėkme lengvai gali peraugti į švelnesnius jausmus. Tai pagrindas santuokai arba staigiam šuoliui į geriau mokamas pareigas, kuriomis, deja, profesinė karjera dažniausiai ir baigiasi. Vadovo postas, bent jau verslo sferoje, kaip teigia R. Hewit, vien artimais ryšiais su įtakingais vyriškiais neįgyjamas. Tai ji aiškina gana paprastai: galvodamas apie draugę, verslininkas galvoja apie pramogas ir atlygį už jas, o galvodamas apie vadovavimą kompanijai, svarsto kandidatų į vadovus dalykiškumą, lojalumą, veiklumą, todėl sugeba atskirti savo asmeninį gyvenimą ir kompanijos interesus. Gal lietuvis verslininkas irgi įpras tai daryti?

Karjeros kliūtys

Didžiausia kliūtis karjerai paprastai yra ne kas kita, o norinčios ją padaryti moters asmenybė ir nuostatos. Vokiečių psichologė A. Enkelmann nurodo šias moteriai būdingas mąstymo ir veiksmų klaidas, kurios kliudo jai užimti reikšmingesnį postą.
Pirmoji klaida. Moterys pernelyg domisi išskirtinių profesijų, kuriose itin svarbus patrauklumas bei išvaizda (aktorių, manekenių) atstovių gyvenimu ir nesąmoningai bando kopijuoti jų elgesį savo profesinėje veikloje. Vyrai irgi gali sekti sportininkų ar aktorių pavyzdžiu, tačiau juo nesirems planuodami savo, kaip inžinieriaus ar vadybininko, karjerą.
Antroji klaida. Moterys vėliau negu vyrai ryžtasi daryti karjerą. Dažnai net įgijusi profesinį išsilavinimą moteris vis dar nėra apsisprendusi, ar jai labiau patiktų užsidirbti ir tobulėti kaip kurios nors srities profesionalei, ar apsiriboti šeima, vaikų auklėjimu, ar mėginti abu šiuos siekius derinti. Todėl ji pasyviai paklūsta aplinkybėms, o ne pati jas kuria. Vyrai nuo mažumės žino, jog turės dirbti ir uždirbti, kad išlaikytų save ir šeimą. Taigi jie nesvarsto, ką pasirinkti, o ieško geriausios profesinės galimybės.
Trečioji klaida. Moterys pernelyg sieja karjerą su savirealizacija, savo gabumų atskleidimu, asmenybės tobulėjimu. Vyrui karjera yra prestižinių ir gerai mokamų pareigų siekimas.
Berniukai anksti įsitikina, kad norint laimėti reikia veikti kartu. Žaisdami futbolą ar ką kitą, jie galvoja apie komandą, kuri sieks pergalės. Jie žino, kad nors komandos narys nėra malonus pašnekovas, bet jis yra geras žaidėjas, todėl bus priimtas. Tuo tarpu mergaitės renkasi drauges, o užaugusios ir bendradarbes (ketvirtoji klaida) vadovaudamosi simpatijos jausmu.
Penktoji klaida. Moterys ir vyrai skirtingai vertina riziką. Vyrui rizika – galimybė laimėti ar pralaimėti. Jis apskaičiuoja, ką gali išlošti ir ką gali pralošti. Jei jam atrodo, jog sėkmė tikėtina – rizikuoja. O moterys dažniausiai bet kokią rizika laiko blogiu ir jos vengia.

Moters profesinės karjeros keliai

R. Hewit rašo, jog daugelis moterų po 10-15 metų darbo baigia savo profesinį kilimą. Ji aprašo kelis būdingiausius moterų profesinės karjeros variantus.
Pirmasis variantas. Moteris labiau rūpinosi šeima, negu karjera. Todėl negalėjo pakankamai jėgų skirti profesijai ir rinkosi mažiau atsakingą darbą, kurį stengėsi kruopščiai atlikti. Jai tai pavyko. Ji tapo puikia kitų nurodymų vykdytoja. Vykdytoja ji ir liks.
Antrasis variantas. Moteris atsisakė šeimos, pasiaukojo darbui. Stengėsi visaip būti panaši į vyrą. Įsižeisdavo, jei kas pagirdavo jos šukuoseną ar figūrą, apsidžiaugdavo, jei kas ištardavo: „Mąstai kaip vyras”. Norėjo būti panaši į tiksliai išlaidas ir pajamas apskaičiuojantį kompiuterį. Ji gali vadovauti ir vadovauja nedideliam kompanijos padaliniui. Jos darbu vadovybė patenkinta. Jos nepaskirs į aukštesnes pareigas, nes jai trūksta fantazijos ir išradingumo. Sulaukusi 40-45 metų ji supras, kad jos profesinė sėkmė nėra didelė, o kaina už ją buvo tikrai nemaža. Tada taps dar pedantiškesnė, ir bus perkelta į pareigas, kuriose reikia tvarkyti dokumentus ir nereikia bendrauti su žmonėmis. Didžiausias ir jai geriausias pasiekimas – tapti archyvo viršininke. Sėkmingesnis variantas – nors ir vėlai, bet ištekėti. Tapti kiek atlaidesnei pavaldiniams ir gal dar truputį pakilti karjeros laiptais.
Sėkmingiausias variantas. Moteris sutiks ir pamils vyrą, kuris ją vertins, palaikys ir pritars jos siekiams. Pasirinks darbą, kur jos noras padaryti karjerą bus laikomas privalumu, ir jai leis kelti kvalifikaciją. Moters vadovai supras, kad rūpindamiesi pavaldinių karjera, jie rūpinasi ir tuo, jog ateityje vadovų postuose būtų jų draugai. Aplinkiniai manys, jog moteriai, pradėjusiai darbą tokioje kompanijoje, pasisekė. Taip pat jai pasisekė ir kuriant šeimą, kuri ne trukdė, o rėmė jos profesinius siekius. Kartais ir pati moteris manys, kad jai tiesiog pasisekė. Bet, kaip teigia psichologė A. Enkelmann, didelės kompanijos vadove tapusiai moteriai pasisekė pirmiausia dėl to, kad ji visada ryžtingai atsisakydavo jos netenkinančio, neperspektyvaus pasirinkimo. Atrodo, kas gali būti paprasčiau, bet kaip sunku tai padaryti.

Dr. Gediminas Navaitis

Views All Time
Views All Time
3736
Views Today
Views Today
1
0 0