Moters padėtis senovės Graikijoje

Įžanga

Išminčius Talesas iš Mileto kas rytą dėkodavo dievams: už tai, kad sukūrė jį žmogumi, o ne gyvuliu, alėjiečiu, o ne barbaru, vyru, o ne moterimi. Paklausus, ar įmanoma vedus gilintis į filosofiją, Platonas atsiduso: „Kaip jums atrodo, kada lengviau gelbėtis sudužus laivui – vienam ar su žmona ant pečių?“ Kai neryžtingas žmogus kreipėsi į filosofą patarimo, vesti jam ar ne, šis patarė: „Daryk kaip nori. Vis vien gailėsiesi. Graži žmona teiks džiaugsmo kitiems, o negraži – bus bausmė tau“. Šmaikščių posakių galima susirinkti daug, bet visi jie rodo, kad graikai į moterį žiūrėjo iš aukšto, kaip į naštą, reikalingą tik pratęsti giminę. Nejaugi taip buvo iš tikrųjų? Juk Graikija nuo seno garsėja savo filosofais, poetais, karžygiais, bet apie moters padėtį stengiamasi nutylėti. Todėl šiame darbe pasistengsiu iš arčiau pažvelgti į moterų kasdienybę, vestuvių papročius, mergaičių auklėjimą, susipažinti su filosofų mintimis apie moterį. Didelę teritoriją užėmusioje Graikijoje buvo daug susikūrusių miestų – valstybių, kurių tradicijos ir papročiai visur šiek tiek skyrėsi, todėl stengiausi palyginti tik Atėnų ir Spartos miestus, tarp kurių tradicijų ir kultūrų skirtumas buvo ryškesnis.

Moteris senovės Graikijos mitologijoje

Senovės Graikijos kultūroje ir filosofijoje galima įžvelgti daugelį šiuolaikinės lyčių skirtumo bei tarpusavio ryšių sampratos šaltinių. Nors senovės graikų mene, mitologijoje ir literatūroje akivaizdi simbolinė moteriškumo galia, graikų polis buvo vienas iš reikšmingiausių moterų socialinio pavergimo precedentų. Moteris negalėjo tapti polio piliete. Mitologija bei filosofija puikiai atspindi patriarchalinių vertybių dominavimą senovės graikų kultūroje.
Lyties prasmės klausimas senas kaip ir pati filosofija, o gal net dar senesnis. Jeigu grįžtume prie mitologinių sistemų bei religijų, egzistavusių iki Vakarų filosofijos, pamatytume, kad lytis buvo visų jų pagrindinis organizuojantysis principas. Visose senovės mitologijose – ar tai būtų Graikijos, senosios Europos ar Azijos – patys svarbiausi žmogaus egzistencijos klausimai formuluojami per lyčių skirtumus ir per juos išreiškiančius simbolius. Gyvenimas ir mirtis, šventumas, bendruomenė ir civilizacija suprantama kaip akivaizdžiai sulygintos kategorijos. Senovinėse matricinėse mitologijose motina simbolizuoja gyvenimo galią; kuriantis hierarchiškai organizuotoms visuomenėms, dievai vis labiau remia patriarchalinę valdžią, o patriarchališkumas padeda atstovauti tamsai, nepažinimui ir grėsmei. Pradžios mitą, kurį pasakoja Herodotas, iš dalies galima interpretuoti ir kaip moteriškumo pažeminimo ir pavergimo mitą. Kaip ir daugelyje kitų mitologijų, graikų mituose visatos atsiradimas siejamas su moteriška dievybe – Gaja (Žeme). Pasaulis ir dievai atsiranda iš chaoso, o valdovo valdžia atitenka Gajos anūkui Dzeusui, vyriausiajam Olimpo dievui. M.Gimbutienės žodžiais tariant, pereinant iš matricinės į patriarchato kultūrą, pirmiausia pasikeičia valdžia – ima dominuoti vyriška dievybė. Šią mintį galima pagrįsti taip pat ir tuo, jog Dzeusas kietai paima į nagą savo žmoną Herą, kuri jam prieštaravo ir ginčijosi su juo dievų taryboje: „Ji atsimena, kaip ją sukaustė auksinėmis grandinėmis, pakabino tarp žemės ir dangaus, pririšęs prie jos kojų du sunkius priekalus, ir išplakė rykštėmis“. Pirmųjų žmonių sukūrimas taip pat pasakojimas apie vyro pranašumą prieš moterį, nes pirmoji moteris Pandora buvo dievų sukurta nubausti Prometėjui.
Būtent šioje antikos kultūroje galima rasti daugelį vyriškumo bei moteriškumo archetipų, kuriais remdamiesi lytį suprantame šiandien. Dzeusas simbolizuoja galingą autoritarinį valdovą, o deivės Atėnė ir Artemidė bei amazonės įkūnija tiek pat įtikinamą moterų išminties ir jėgos modelį.

Senovės Graikijos filosofų mintys apie moteris

Moteris buvo įsivaizduojama kaip netobulas vyras; moteris neegzistavo kaip savarankiška būtybė, o vien kaip žmogiškosios būtybės, kurios modelis buvo vyras, variantas. Ir Aristotelis, kurdamas savo biologines teorijas, ir IIa.pr.Kr. gyvenęs anatomas Galenas išpažino šį vienos lyties modelį, pasak kurio „moteris yra tuščia kategorija“. Tik atrodo, kad žmogus turi „lytį“, kadangi pačią kategoriją apibrėžia toks socialinių santykių aspektas, kuris nurodo lyčių skirtumą, o matas visada buvo vyras. Remiantis šiuo lyčių skirtumo modeliu, į moters lyties organus buvo žiūrima tik kaip į vyriškųjų priešingybes ir buvo visiškai neigiamas visoks įmanomas jų savitumas.
Geriausiai tai, jog senovės Graikijoje susiformavusi žemesnė moterų padėtis buvo institucionalizuota, įrodo jų padėtis polyje. Formuojantis ankstyvosioms politinėms visuomenėms, moterims niekur nebuvo suteiktos pilietinės teisės ir apskritai jos teisių turėjo ne ką daugiau nei vergai. Moterų nuosavybės teisės įvairiuose Graikijos miestuose – valstybėse buvo skirtingos. Antai Kretoje moteris pati viena galėjo valdyti savo nuosavybę, o Atėnuose nuosavybė priklausė tik vyrams. Bet niekur ji neturėjo tiesės apsispręsti savo santuokos klausimu – sprendimą priimdavo jos tėvas. Ištekėjusios moters gyvenimas buvo griežtai įspraustas į privačią namų sritį. Pasak Allen, Sokrato „Oecomenicus“ dialoge filosofas Ischomachas pirmąsyk teoriškai gynė vyrų ir moterų veiklos skyrimą į viešąją ir privačiąją sritis. Sokratas plėtojo teoriją, jog abi lytys turi viena kitą papildyti tvarkydamos savo bendrą turtą. Kita vertus, Ischomachas pradeda brėžti griežtą ribą tarp privačiosios ir viešosios veiklos sričių: moterų ir vyrų veiklų atskyrimas esąs nustatytas dievų ir pagrįstas skirtingomis jų kūno galiomis. Taigi jis įrodinėja, kad tai, ką dabar vadiname „darbo pasidalijimu tarp lyčių“, buvo nustatyta dievų ir todėl nuosekliai įtraukta į įstatymus. Mat vyro dorybė yra valdyti, o moters dorybė – paklusti.

Tad nenuostabu, kad didžiausi senovės Graikijos filosofai – Platonas ir Aristotelis – pasiūlė nepaprastai skirtingas lyčių skirtumų prasmės ir tikslių lyčių vaidmenų teorijas. Aristotelio teoriją galima laikyti tiksliu Atėnuose, kur jis gyveno, vyravusio visuomenės požiūrio į lyčių skirtumus ir vaidmenis atspindžiu. Pasak Allen, Aristotelis išplėtojo pirmą išsamią teoriją apie vyro pranašumą prieš moteris.

Klaidingas Aristotelio dauginimosi proceso supratimas neturi būti lengvai pamirštas kaip naivus ir pasenęs, nes kaip tik juo pagrįstos šio filosofo mintys apie moters vertę, proto galimybes ir socialinę bei politinę padėtį. Pasak Aristotelio, moteris menkesnė už vyrą ne vien todėl, kad jos kūnas išskiria mažiau šilumos ir dėl to yra susijęs su „žemesniais“ vandens bei žemės elementais; vyras pirmiausia yra protingas gyvūnas, o moters sieloje iracionalumas valdo racionalumą. Todėl natūralu, kad šeimoje ji paklūsta vyrui ir nedalyvauja socialiniame bei politiniame gyvenime kaip pilietė.
Aristotelio filosofiją galima laikyti socialinių lyčių santykių, egzistavusių graikų polyje, gynimu. Platono „Valstybė“ siūlo naują visuomenės tipą – be despotiškai įtvirtintų vergų ir šeimininkų bei moterų ir vyrų santykių. Idealus miestas – valstybė, kurią įsivaizduoja Platonas, turi racionalią struktūrą, padedančią tam, kad būtų galima laiduoti didžiausią gėrį jos piliečiams. Valdomas filosofų, šis miestas pagrįstas broliškais bendruomenės ryšiais; jo nariai bendrai naudojasi visa nuosavybe ir atlieka skirtingas pareigas, atitinkančias jų sugebėjimus ir pasirengimą.

Lyčių skirtingumo filosofinio supratimo istorijoje Platono pateiktas argumentas dėl moterų vaidmens buvo laikomas revoliuciniu (ir daugelis laikė jį įžeidžiančiu) ligi pat šio amžiaus. Bet, kaip pabrėžia amerikiečių filosofė Susan Moller Okin, Platono požiūris į moteris buvo gerokai nenuoseklus, nes, vaizduodamas „Įstatymuose“ antrąjį pagal tobulumą miestą – valstybę, jis siūlo moterims pavaldžią padėtį, labai panašią į tuomet egzistavusią Atėnuose. Nors „Valstybėje“ moterys galėjo dalyvauti valdant valstybę, nes vaikų auklėjimas turėjo būti visuomenės reikalu, antrajame pagal tobulumą mieste – valstybėje moterys vėl yra asmeninė vyrų nuosavybė ir jų veikla apribota namais. Pasak Okin, šį moterų „pažeminimą“ tiesiogiai nulemia tai, jog antrajame pagal tobulumą mieste – valstybėje vėl atkuriama privati nuosavybė, filosofas perteikia senovės graikų požiūrį, jog moteris savaime yra vyro nuosavybės dalis drauge su jo vaikais ir vergais. Kadangi šeima vaizduojama kaip šios valstybės funkcionavimo pagrindas, moterų padėtis ir veikla turi būti griežtai kontroliuojama, kad vyras būtų tikras, jog turės kraujo paveldėtojų. Platono teiginius, jog moterys iš prigimties prastesnės nei vyrai, nes jis susieja moterį su privačia nuosavybe, kurią filosofas traktuoja esant pagrindiniu žmonių ydų šaltiniu.
Platonas plėtojo savo radikalią teoriją apie moteris „Valstybėje“ ne tik panaikindamas privačią nuosavybę ir šeimą, bet taip pat savo tezes, jog siela yra belytė, pagrindu praktiškai neigdamas lyčių skirtumų svarbą. Vienintelis skirtumas, kurį Platonas pripažino,– tai skirtingos vyrų ir moterų funkcijas dauginimosi procese. Šių funkcijų skirtumo jis nelaikė svarbiu, nes, jei moterys atleistos nuo išskirtinės atsakomybės auklėti vaikus, tada jos turėtų pajėgti tiek pat ugdyti savo sugebėjimus kaip ir vyrai. Tad Platonas prieina lyčių lygybės idėją tiktai neigdamas lyčių skirtumą. Svarbu pažymėti, kad Aristotelis, pabrėždamas lyčių skirtingumą, remiasi prielaida apie neginčijamą vyro pranašumą, o Platonas skelbia lyčių lygybės teoriją vien tik neigdamas, jog egzistuoja reikšmingi skirtumai tarp lyčių.
Šių dviejų filosofų teorijos nubrėžė ribas, tarp kurių filosofinė diskusija apie moters prigimtį truko tūkstantmečius ir dar ilgiau: kaip lyčių skirtumas laikomas svarbiu, neišvengiamai pripažįstamas vyro pranašumas; kai teigiamas lyčių lygiavertiškumas, remiamasi tik platoniškuoju idealizmu, neigiančiu materialumo svarbą.
Taigi moteris yra, suprantant paraidžiui, vyro stoka arba, kaip Aristotelis nusako: „Moteris – tai tarsi vyras impotentas, nes kaip tik moteris yra moteris dėl tam tikro nesugebėjimo – negalėjimo išvirti maitinamosios medžiagos paskutinėje sėklos pakopoje“.

Vaikai. Mergaičių auklėjimas

Graikų moterys gimdydavo namie. Atėnuose į gimdyvės namus paprastai ateidavo trejetas kaimynių ir pribuvėja. Pastaroji išmanė, kokiomis apeigomis maldauti deivės gimdyvių globėjos palankumo, bet ne ką tegelbėdavo, kai gimdymas būdavo sunkus. Bene kas penkta moteris gimdydama mirdavo.

Kai vaikutis gimdavo, padėjėjos sušukdavo tradicinę Oliogilę („kūdikio riksmas“). Dauguma tėvų norėdavo sūnaus: Atėnuose berniukai buvo mylimi ir puoselėjami, net jei gimdavo silpni ar liguisti.

Atikoje buvo paprotys pranešti draugams ir kaimynams apie kūdikio gimimą. Jei gimdavo sūnus aukščiau namų durų pakabindavo alyvos šakelę ar laurų vainiką, jei gimdavo duktė – kuokštą vilnų, simbolizuojantį būdingą moterų darbą, t.y. verpimą ir audimą.

Naujagimio likimą, būtent ar jį priimti ar ne, suaugusieji spręsdavo nedelsdami. Tėvai galėdavo daryti su vaikais, ką norėdavo, nebuvo įstatymo, kuris būtų draudęs pamesti vaikus. Graikų šeimos galva neturėjo tokios absoliučios valdžios šeimoje kaip romėnų pater familias, bet vis vien galėdavo neauginti vaiko. Tokiu atveju naujagimis beveik visose graikų valstybėse būdavo be gailesčio išmetamas: padedamas kur nors gatvėje ar nuošalioje vietoje, suvystytas vystyklais su kokiu nors atpažinimo ženklu – papuošalu, siuvinėtu rūbeliu ar vokeliu. Nelaimingasis vaikas mirdavo, jei niekas jo nerasdavo arba neapsiimdavo; arba jį užaugindavo svetimi, ir tada prireikdavo atpažinimo ženklo, kad, nustatę vaiko kilmę, tėvai vėliau galėtų išvengti galimų keblumų, pavyzdžiui, brolio ir sesers santuokos.

Svetimieji vaiką išgelbėdavo ir užaugindavo irgi tikėdamiesi materialinės naudos. Nevaisinga moteris bijodavo, kad vyras, norįs turėti vaikų, su ja išsiskirs; kad išlaikytų jį ir jo turtą, slapta susirasdavo ką tik gimusį vaiką ir parodydavo vyrui kaip savo pačios. Tarpininkaudavo pribuvėjos, žinančios, kur gimė vaikas, kurio tėvai nenori auginti. Už atitinkamą atlyginimą jos perduodavo vaiką ten, kur jis laukiamas.
Spartoje, kai tik gimdavo kūdikis, jį nešdavo parodyti seniūnams ir tik sveikus kūdikius palikdavo, o silpnesnius – ir dažniausiai mergaites – nesigailėdami mesdavo nuo uolos į bedugnę. Mergaitės niekam nerūpėjo. Apie 220m.pr.Kr. sudarytame Mažosios Azijos miesto Mileto gyventojų cenze (apraše) yra 169 berniukai ir tik 46 mergaitės.

Turtingų šeimų moterys atiduodavo savo vaikus maitinti žindytojoms; vėliau tuo versdavosi daug laisvų moterų, kurios be to darbo galėtų patekti į didelį vargą. Dažniausiai tam reikalui būdavo pasirenkamos lakedemonietės, o dažnai brangiai būdavo perkamos moterys, patekusios nelaisvėn karo metu; būdavo manoma jos išauginančios vaikus stiprius ir nebailius.

Paaugę vaikai jau daugiau dirbdavo namuose, padėdavo šeimai, ruošdavosi metui, kada reikės gyventi savarankiškai ir maitintis dažniausiai iš savo pačių darbo. Mergaitės daugiausia išmokdavo tik namų šeimininkės darbų; bet yra pavyzdžių, kad ir moterys pačios užsidirbdavo duoną.
Kelios devynmetės Atėnų mergaitės būdavo mėnesiui siunčiamos į medžioklės deivės Artemidės šventyklą „vaidinti meškų“. Jos dalyvaudavo keistose apeigose, per kurias turėjo kaip paklaikusios lakstyti po apylinkes. Dar kelios paauglės per šventes giedodavo choruose. O apskritai iš mergaičių buvo tikimasi, kad „kuo mažiau valgys, laikys liežuvį už dantų ir žiūrės savo vilnų“.Siųsti mergaitę į mokyklą – tai „duoti nuodingai gyvatei gerą geluonį“, kaip sako vienas graikų rašytojas. Todėl mergaitės paliekamos namie ir mokosi tų „menų“, kurių prireiks ištekėjus. Dauguma jų nemokėdavo nei skaityti, nei rašyti.
Spartiečiai gyveno kitaip negu atėniečiai. Spartos moterų auklėjime sportas buvo toks pat svarbus dalykas, kaip ir vyrams. Jos irgi mokydavosi bėgti, imtis, mesti diską ir ietį, taip pat šokti ir dainuoti. Kai kuriose šventėse net galėdavo pašaipiai apdainuoti jaunuolius. Kiti graikai tai laikė keistumu ir sakydavo, kad Spartą valdančios moterys. Tačiau apie jų valdžią negalėjo būti nė kalbos. Tiesa, kad merginos būdavo auklėjamos ne prasčiau už vaikinus ir išsilavinimu nenusileisdavo vyrams, tačiau bendras išprusimas buvo ne kažin koks. Spartietės turėjo daugiau laisvės negu kitos graikų moterys, bet ir jų gyvenimo tikslas bei prasmė buvo gimdymas, kad neišnyktų spartiečių giminė. Kūną lavindavo irgi tam pačiam tikslui – kad gimtų stiprūs, sveiki vaikai.

Vestuvės

Graikijoje buvo žilos senovės įprotis parduoti mergaitę vyrui, jei tik tėvas nepasiūlydavo savo mergaitės dovanai. Parduodamas mergaitę, tėvas duodavo jai dalį, kurios vertė buvo proporcinga gautai už mergaitę sumai. Taip mergaitės pereidavo iš vienos globos į kitą, iš tėvo valdžios sferos į vyro. Vėliau šis įprotis išnyko ir užleido vietą visai kitam: vyras jau nepirkdavo žmonos, o žmona tekėdama turėdavo atnešti dalį, kuri būdavo paverčiama susijungusių vyro ir moters bendra nuosavybe. Jei jie persiskirdavo, tai vyras turėdavo grąžinti žmonos dalį jos tėvui; Atėnuose vyras turėdavo mokėt baudą, jei jis negreit grąžindavo žmonos dalį. Įprotis grąžinti dalį turėjo būti įgyvendintas su tikslu daryti kliūtis persiskyrimams, kurie be tos priemonės būtų buvę labai dažni, nes turtingos įpėdinės dažnai didžiuodavosi prieš savo vyrus, o tasai dalykas darydavo jas nepakenčiamas; dėl to vaikinus atkalbinėdavo vesti žmonas turingesnes už juos; kaip tik jiems patardavo vesti dukteris neturtingo piliečio. Santuoka su svetimšale būdavo laikoma neteisėta ir neturėdavo galios.
Daugumai nuotakų santuoka kėlė tikrą siaubą. Viena moteris rašė: „Mus išmeta, parduoda, atskirai nuo gimtinės dievų ir tėvų. Mes atitenkame vyrams, kartais visai nepažįstamiems, svetimšaliams, paniurėliams ar žiauruoliams. Vieną gražią dieną mums primetą šį jungą, verčia pataikauti vyrams ir dar sakyti, kad viskas gerai“.
Vyrai vesdavo palyginti vėlai, o merginos tekėdavo anksti. Tokį paprotį vėliau buvo bandoma teoriškai pagrįsti šitaip: didžiausią gyvybingumą abi lytys pasiekiančios skirtingame amžiuje. Aristotelis tvirtino, kad tinkamiausias amžius tuoktis vyrui yra trisdešimt septintieji, o moteriai septynioliktieji metai.
Vyrai, nevedę visai jauni, o palaukę Aristotelio rekomenduojamo amžiaus, galėdavo pasirinkti moterį pagal norą – tinkamą savo visuomenei ir finansinei padėčiai. Moterys tokios teisės laisvai rinktis partnerį neturėjo – jos klausydavo tėvų valios. Teisės požiūriu didžiausią svarbą turėjo vedybų sutartis. Be jos šeimoje gimęs vaikas, net jei abu tėvai tikri piliečiai, būdavo laikomas pavainikiu.
Bigamijos (dvipatystės) Graikijoje nebuvo. Graikai laikė santuoką civiliniu aktu, padarytu su tikslu įkurti šeimą, auklėti piliečius, turėjusius tarnaut tėvynei. Bet susijungimas visada būdavo palaiminimas, atliekant tikybinę ceremoniją, kuri buvo laikoma reikalinga dėl santuokos svarbios reikšmės. Šita ceremonija būdavo atliekama be dvasininko; ji susidėdavo iš maldų ir aukų dievams pirmininkavusiems jungtuvių metu, būtent, Dzeusui, Herai, Afroditei, Artemidei. Vis gi įpročiai skirdavosi vieni nuo kitų pagal šalis. Bendrai imant, jungtuvėms kelti būdavo dažniausiai pasirenkama pilnatis žiemos metu, Gamelijono mėnesį, kurį graikai vadino „vestuvių mėnesiu“.
Prieš jungtuves jaunieji turėdavo nusivalyti šventame vandenyje tos šalies, kurioje jie gyveno. Paskui, uoliai išklausydavo pranašavimus ir sudėdavo aukas dievams. Ceremonija baigdavosi iškilmingu aukų dėjimu ir pasilinksminimu, kuriame dalyvaudavo nuotaka apdengtu veidu ir jos draugės. Vėliau tas pokylis būdavo toks puikus, jog prireikė išleisti įstatymą sumažinti svečių skaičių iki trisdešimties; be to, pradėti peikti piliečiai, kurie norėdavo pasididžiuoti jungtuvių puota. Pokylis visada tęsdavosi lig vėlyvo laiko; paskui susidarydavo pulkas iškilmingai vesti nuotaką į jaunikio namus: nuotaka dažniausiai sėsdavo į jaunikio ratus tarp jaunikio ir pasirinkto vaikėzo. Jaunavedžius apmesdavo gėlėmis ir aplaistydavo kvepalais, ir tuo tarpu jaunikio palyda giedodavo giesmes, vadinamuosius himnus (pavadinimas kilo iš vestuvių dievo Himenajo vardo), skambindavo arfomis ir dūduodavo dūdomis.
Nuotakos motina su žibintuvu rankoje eidavo pėsčia paskui jaunavedžių vežimą. Jaunikio motina irgi su žibintuvu rankoje sutikdavo jaunavedžius ant savo sūnaus namų slenksčio. Nuotaka atsinešdavo kai kuriuos namų ūkiui daiktus; jai atvykus, jai duodavo dar kitus daiktus ir saldumynus. Kitos dienos rytą jaunavedžiai atsiskirdavo vienai dienai: jaunasis eidavo į savo uošvio namus, o jo žmona turėdavo siųst ten jam rūbus kaip dovaną. Trečią dieną jaunavedžiai priiminėdavo savo draugus, atėjusius jų pasveikinti ir įteikti dovanas; tą dieną jaunoji pasirodydavo neuždengtu veidu. Toks buvo labiausiai išsiplėtęs Graikijoje įprotis jungtuvėms kelti. Tik jis buvo ne vienoks visur.
Sparta leisdavo laisviau pasirinkti partnerį negu Atėnai ar kita graikų valstybė, nors toji laisvė reikšdavosi gana keistai, primityviai. Jaunuoliai merginas grobdavo, bet su išrinktosiomis galėdavo bendrauti tik slaptai, nes visą dieną praleisdavo kartu su berniukais ir vyrais, pas juos valgydavo ir miegodavo. Savo merginas jie turėdavo lankyti sutemus, kad niekas nematytų. Jeigu tikėsime Plutarchu, šitaip spartiečiai pratindavosi susilaikyti, kad būtų geri kariai; antra vertus, stiprėdavo aistringas geismas susieiti, o šitaip irgi norėta susilaukti sveikų ir stiprių palikuonių. Aiškų, slapta vedybinio gyvenimo sąlyga būdavo abiejų partnerių susitarimas, bet, kaip matome, ir ši laisvė iš tiesų tedavė naudos valstybei, kuri aukščiau visko statė rūšies išlaikymą. Be to, buvo ir oficialiai pripažinta santuoka, tačiau ji nepadėdavo stiprėti šeimoms, nes iki trisdešimties metų spartiečiai vyrai gyvendavo palapinėse atskiromis draugijomis (sisitijos), o ir vėliau – kad būtų nuolatos pasiruošę karui – daugiausia laikydavosi prie vyrų.
Šie savotiški santykiai, kurie vyravo istorijos raidos požiūriu atsilikusioje Spartoje, ne tik leido laisviau gyventi moterims, bet ir buvo ypač gera dirva atsirasti vyrų tarpusavio potraukiui. Šis reiškinys graikų gyvenime buvo dažnas. Atėnuose moterų nušalinimas nuo visuomenės reikalų savo ruožtu irgi skatino pederastijos plitimą. Visuomenė, garantuojanti teises tik vyrams, o moteris laikanti tamsoje arba „už įstatymo ribų“, vyro ir moters santykius darė tokius, kad jie dažniausiai nebeteikdavo laimės abiem partneriams.
Tuo galima paaiškinti, kodėl santykiai tarp tos pačio lyties asmenų graikų visuomenėje pasidarė tokie svarbūs. Viena vertus, poetai apie meilę kalbėjo reikšdami neaiškius jausmus, kita vertus, jų susižavėjimas draugystės palaima buvo visuotinis. Bet draugystė dažnai virsdavo meilės santykiais. Prisiminus Spartos auklėjimo metodus, iškart darosi aišku kodėl: juk tos pat lyties individai nuolatos gyvendavo kartu. Į homoseksualių santykių plitimą Spartoje ir kitose dorėnų valstybėse ne tik žiūrėta pro pirštus, bet ir manyta, kad jie geri, net pageidautini, nes vyresnysis partneris būdavo auklėtojas ir kartu pavyzdys jaunesniajam. Meilė taip vienos lyties žmonių buvo paplitusi visoje Graikijoje, taigi ir Atėnuose, nors Solono įstatymai draudė vyrams santykiauti su vyrais; kas taip darydavo, prarasdavo pilietybę, tačiau šitaip bausta tik už apmokamą prostituciją. Vis dėlto jokie iškrypimai nesumenkino tikros draugystės, kurią – dabar jau šių dienų prasme – taip brangino antikos žmonės. Būtent draugystėje atsirasdavo tų pačių polinkių, tos pačios dvasios žmonių ryšys. Čia jie rasdavo tai, ko kitoje lytyje dažniausiai veltui ieškodavo – jei iš vis ieškodavo. Tikrąją draugystę ypač vertino filosofai epikūriečiai ir pitagoriečiai; pitagoriečių draugystė tiesiog išėjo į priežodį. Apie pasiaukojamą tokių draugų meilę pasakota daugybė istorijų. Iš jų paminėtina apie Damoną ir Pintiją, kurie gyveno Sirakūzuose Dioniso Jaunesniojo laikais, ir kurių vardus įamžino Šileris baladėje „Įkaitas“.

Padėtis šeimoje ir visuomenėje

Jauna graikė ne visada džiaugėsi pokyčiais, kurie jos laukdavo po santuokos. Vyro namuose ji tapdavo atskira nuo aplinkinio pasaulio, o papročių diktuojamas gyvenimo būdas, namų ruoša, vaikai nepalikdavo galimybių susitikti su jaunystės draugėmis. Vienatvę sunkindavo dar ir tai, kad vyrui įstatymas leido turėti keletą sugulovių. Taip pat jis turėjo neapibrėžtą valią žemesniesiems, ar jie būdavo laisvi, ar vergai, nes jiems įstatymai nepripažino teisių. Šeimos vyriausiojo valia nebuvo suvaržyta: jis galėjo elgtis neteisingiausiu būdu ir pavartot nepakenčiamą žiaurumą. Jam mirus, jo našlė nepaveldėdavo jokių jo teisių, išskiriant Spartos valstybę. Našlė patekdavo savo tėvo, arba savo brolio, arba vyresniojo sūnaus globon. Būdavo, kad šeimos tėvas mirdamas paskirdavo savo įpėdiniu vieną iš savo draugų, kuriam pažadėdavo savo žmoną ir pavesdavo savo vaikus.

Namuose šeimininkaudavo moteris: prižiūrėdavo virtuvę bei šeimynykščius, su tarnaitėmis verpdavo vyro duotas vilnas, linus, ausdavo drabužiams audeklus. Tačiau nuo penktojo amžiaus pabaigos šį darbą perėmė manufaktūros, kurios vis labiau specializavosi ir eksploatavo vergus. Gabios moterys tvarkydavosi taip šauniai, kad garbėtroškoms vyrams šaudavo į galvą ir tokia mintis: „Duok joms valstybę valdyti, ko gero, irgi susidoros“. Aristofanas sukūrė komediją apie atėniečių, sumaniusių padaryti galą karui, sąmokslą. Vyrai pakraupo dėl tokio kišimosi į jų reikalus. Žmonos paaiškino: „Jeigu verpstėje susipina siūlas, mes sugebame išpainioti. Štai kaip išpainiosime ir jūsų valstybinius reikalus. Jeigu vilna pasitaikė nešvari mes mokame ją iššukuoti, o šiukšles išmesti,– mes taip iššukuosime iš miesto niekšus ir priimsime gyventi dorus žmones iš kitur“. Temistoklis juokaudamas sakydavo, kad viršiausias Graikijoje jo mažyti sūnelis. Kaip tai? „Graikiją valdo Atėnai, Atėnus – aš, mane – mano žmona, o ją – sūnelis“. Pasitaikydavo ir vyrams pripažinti, kad žmonos vadovauja.

Moters veikla, ypač turtingesnėse, didelį namų ūkį turinčiose šeimose, labai įvairi ir gyva. Būdingą pavyzdį randame Ksenofonto raštuose. Ischomachas, rašytojo pavaizduotas idealus šeimininkas, po vedybų moko savo jauną žmoną. Štai kelios ištraukos iš ilgo ir nuodugnaus jo išvedžiojimo: „Tau reikės pasilikti namie ir siųsti į darbą tuos tarnus, kurie eina į laukus, ir nenuleisti akių nuo tų, kurie triūsia namie; tavo pareiga priimti visas gėrybes, kas tik patenka į namus, ir paskirstyti, ką reikia suvartoti, o ką padėti į sandėlį, todėl akylai žiūrėk, kad atsargos, kurių turi užtekti visiems metams, nesibaigtų per vieną mėnesį; kai atneš vilnų, pasirūpink, kad rūbus iš jų padarytų tiems, kuriems reikia, ir stenkis, kad iš ankštinių gamintų skanius valgius…“ Taip pat namų šeimininkės pareiga buvo mokyti tarnus įvairių darbų, o susirgusius slaugyti.

Panašiai buvo ir kituose graikų miestuose. Konservatyvesniais laikais ir konservatyvesnėse vietovėse moteris varžė daugybė apribojimų, o kaip jų laikomasi – stebėdavo tam tikri prižiūrėtojai. Filarchas rašo, kad Sirakūzų moterims įstatymas draudė puoštis auksu ir nešioti margaspalvius ar purpuru apvedžiotus rūbus – nebent tada, jei pati prisipažindavo esanti paprasta hetera! Pasak kito įstatymo, laisva moteris negalėdavo po saulės laidos rodytis gatvėje, nebent turėdavo meilės reikalų. Net dieną jai būdavo nevalia be prižiūrėtojos žinios išeiti iš namų, o jei toji ir leisdavo, tai tik kartu su tarnaite. Tačiau tai, matyt, buvo daugiau svajonė nei tikrovė… Tokius dalykus Solono įstatymai reguliavo ir Atėnuose. Plutarchas rašo apie Soloną: „Toliau jis pateikė įstatymą dėl moterų važinėjimo, gedėjimo ir švenčių, kuris turėjo daryti galą netvarkai ir pasileidimui. Jis patvarkė taip: išvykstanti kelionėn moteris gali pasiimti ne daugiau kaip tris apdarus, ne daugiau kaip už vieną obolą valgio ir gėrimo ir ne platesnę kaip masto pintinę ir nekeliauti naktį, nebent važiuotu vežimu, kurio priekyje būtų nešamas deglas“. Šių griežtų nurodymų griežtai kas paisė, be to, būtų buvę sunku jų visų laikytis.

Ne visos moterys šventai klausydavo savo senių. Visur ir visada atsirasdavo tokių, kurios gebėdavo gyventi laisviau. Kartais ne tik vyras, bet ir moteris nežiūrėdavo pernelyg rimtai į vedybų ryšius. Bent jau komedijose, kurioms tokie dalykai, aišku, teikė dėkingos medžiagos, neretai kalbama apie lengvabūdes moteriškes. Griežti įstatymai, žinoma, neapsaugodavo atėniečių nuo vaidingų ir tironiškų žmonų. Tai patvirtina komedijų autoriai, kurie kiekvieną vyrą primygtinai perspėja nedaryti kvailystės ir antrą kartą nebevesti. Ne vieną kartą jie pabrėžia, kad apskritai neapsimoka vesti. Bet vyrai dažniausiai vesdavo, nors iš pradžių ir šiaušdavosi. Vyrų ir moterų nesutarimams atsirasdavo šimtai priežasčių, o tai irgi rodo, kad moterys šeimoje vis dėlto turėdavo balsą. Keblesnių problemų, matyt, išlikdavo, kai viena pusė būdavo iš vieno visuomenės sluoksnio, o kita – iš kito.
Pasiturinčiųjų graikų žmonos leido gyvenimą ginaikėjose, moterų kambariuose. Svarbiausias atėnės darbas buvo prižiūrėt darbą namų moterų ir aust vilnonę medžiagą. Jei žmona būdavo aukštos kilmės, ji niekad nepasirodydavo tarp vyrų; ji priiminėdavo tik kitas žmonas ir artimas giminaites. Pasirodžius svetimam vyrui, moteris turėdavo tuoj pat sprukti į ginaikėją – net iš savo kiemo.

Į miesto gatves ji gali išeiti tik sulaukusi tokio amžiaus, kai žmonės klausinės: kieno tai motina, o ne – kieno tai žmona. Pagal graikų papročius buvo tik trys priežastys, dėl kurių dora moteris galėjo išeiti iš namų: dalyvavimas šventėje, pirkiniai ir religinės pareigos. Jei žmonai kada tekdavo išeiti iš namų, turtingesnis vyras samdydavo garbingo amžiaus palydovę.

Moteris kartu su vyru nesėdo už stalo, savo vedybines pareigas atlikdavo tik jam aiškiai šito pageidaujant, negalėjo į jį garsiai kreiptis vardu. Virtuvėje mėsiškus patiekalus ruošė tik vyrai, moteriai buvo palikti tik miltiniai.
Iš visų Graikijos valstybių – miestų tik Spartoje žmona turėdavo svarbią vietą namuose, pasirodydavo viešai, dar gi reikšdavo politikos dalykuose savo nuomonę, kurią vyrai išklausydavo su pagarba.
Ištekėjusios spartietės visiškai atsidėdavo šeimos pareigoms – vaikų gimdymui ir auklėjimui. Santuokos forma Spartoje buvo monogaminė šeima. Bet kartu Spartoje išliko nemaža grupinės santuokos liekanų. „Sartoje egzistuoja valstybės modifikuota sutinkamai su vietinėmis pažiūromis porinė santuoka, kuri dar daug kuo primena grupinę santuoką. Bevaikės santuokos nutraukiamos; karalius Anaksandridas, turėjęs bevaikę žmoną, paėmė antrą ir turėjo du namų ūkius. Antra vertus, keli broliai galėjo turėti vieną bendrą žmoną, o vyras, kuriam patikdavo draugo žmona, galėjo dalytis ja su juo… Atsitikdavo net taip, kad, norėdamas turėti palikuonių, nevaisingas vyras patikėdavo žmoną kokiam jaunam vyriškiui ir jo pradėtą vaiką laikydavo savu. Jei kas geisdavo sveikos moters ir daugelio vaikų, galėdavo, vyrui sutikus, su ja gyventi, kad į pasaulį ateitų dar daugiau sveikų palikuonių. Mat, spartiečių supratimu, vaikas buvo ne tėvo, o valstybės nuosavybėm ir valstybė vaiko likimą tvarkydavo nuo pat gimimo. Kad išliktų sveika tauta, individas, tiek vyras, tiek moteris, buvo vienodai reikalingas tik kaip priemonė tikslui pasiekti. Tikras santuokinės ištikimybės laužymas – žmonos neištikimybė už vyro nugaros – buvo negirdėtas dalykas.

Taigi moteris turtą valdydavo, bet paveldėjimo reikaluose negalėdavo tarti absoliučiai jokio balso. Jei kas neturėdavo teisėto (savo ar įsūnyto) sūnaus, o tik dukterį, tai turtą paveldėdavo ji. Bet kad jis, tekant už kitos genties vyro, neatitektų svetimiems, mergina turėdavo tekėti už artimiausio tėvo giminaičio, t.y. už jo brolio ar sūnėno. O jei būdavo jau ištekėjusi ir, pavyzdžiui, mirus broliui, paveldėdavo jo turtą, tada turėdavo išsiskirti, kad galėtų vėl tekėti už vyro, kurį imti leidžia įstatymas. Tokių ypatingų atvejų pasitaikydavo retai, tačiau jie gana iškalbingai apibūdina senovės atėniečių santuokos tikslus ir prielaidas, pagaliau rodo, kad stiprūs jausmų ryšiai, dvasinis bendravimas arba ypatingas seksualinis malonumas joje teturėdavo šalutinį vaidmenį.

Nepriklausomos moterys

Įdomu tai, kad tarp votivinių statulų aukotojų gana daug moterų. Iš to galima spręsti, kad jos turėdavo savo pajamų. „Iš dešimtinės savo pelno kaip dovaną Atėnei pastatė Melesa“, arba toks įrašas: „Savo rankų darbu Melina užaugino vaikus ir atiduoda pirmąjį darbu įgyto turto vaisių tau, Ergane, iš dėkingumo už tavo malonę, kuri buvo brangi dovana“. Taip pat moters viena kolona, ant kurios cokolio skaitome tokias eilutes, kurios gali atrodyti nieko nesakančios, bet išreiškia jos pačios patirtį: „Gerai, jeigu meistras sumaniai naudojasi savo rankų nagingumu: kruopščiam meistrui sekasi geriau“.

Nors graikų moterų nepriklausomybė buvo ribota, bet buvo galimybių išsivaduoti ir net atgauti dalinę nepriklausomybę. Istorija jų vardija tris: būti poete, filosofe, hetera.
Sapfo buvo kilusi iš aristokratų šeimos. Ne tik nuostabiai graži, bet ir išsilavinusi. Merginas iš kilmingų namų ji mokė poezijos, gerų manierų, elegancijos, šokio, dainavimo bei groti muzikos instrumentais.Sapfo, tuo metu pripažintos esant viena iškiliausių iš lyrikų, poezija ir lyrika parodo moterų kūrybingumą ir sugebėjimą stipriai, aktyviai ir kūrybiškai mylėti tiek vyrus, tiek ir savo lyties atstoves. Jos vadovaujamame būrelyje įsigalėjo savotiška merginų draugystė, abipusio garbinimo ir subtilios erotikos atmosfera. Tai buvo alternatyva griežtai apribotai jų, kaip žmonų ir vyrų nuosavybės, egzistencijai.

Vienas graikų mąstytojas sakė, kad vyras nesunkiai taps išminčiumi, jei bus akylas ir nuovokus. Bet jei namų aplinkoje, kuri yra uždara, švysteli moterų išmintis, tai sukelia nuostabą. Tokią nuostabą kėlė Kleobulina. Ji garsėjo savo mįslėmis ir nuostabiais aforizmais. Taip pat pasižymėjo didele politine nuovoka, o jos būdas buvo romus ir švelnus. Plutarchas nurodo ją kaip pavyzdį visoms graikų moterims. Visai kitokia buvo garsioji Hiparchija. Ji filosofija susidomėjo iš meilės, pamilusi Diogeno mokinį Kratą. Nepaisydama tėvų valios, sveiko proto, atstūmė turingus garbintojus aristokratus, atsisakė turto, gero vardo ir nuėjo paskui nepakenčiamą , dažnai kandų Kratą, kuris nepripažino jokių vertybių, išskyrus išmintį ir dorybę. Hiparchija perprato kinikų principus ir kinišką gyvenimo būdą. Ji visur lydėjo vyrą, dalyvaudavo vyrų diskusijose. Garsėjo savo protu, išsilavinimu ir nepriklausomybe.

Heteros – tai neretai nuostabaus grožio, inteligentiškos, išsilavinusios, netekėjusios ir nepriklausomos moterys. Jos tam tikrose mokyklose mokydavosi groti ir šokti, gebėdavo pakalbėti apie meną, literatūrą. Nenuostabu, kad turtinga Atėnų jaunuomenė dažnai dienų dienas praleisdavo šiose mokyklose. Viena kita hetera (pvz., Aspazija, Lesa, Frinė), nelyginant renesanso kurtizanės, garsėjo toli už miesto. Poetai heteroms kurdavo meilės eiles, nes tik jos buvo pakankamai išsilavinusios ir galėdavo jas įvertinti. Jos stovėdavo dėmesio centre per visuomenės susibūrimus, tik jos gebėdavo sužavėti vyrus. Bet heteros teikdavo vien laikinų džiaugsmų ir, beje, už didelius pinigus, todėl suprantama, kad meilę antikos filosofai dažnai vadina pavojingu, rizikingu ir užtat vengtinu dalyku, beveik tokiu kaip pamišimas. Meilės kaip tauraus dvasinio jausmo graikai beveik nežinojo, nors daug kalbėdavo apie meilės aistrą.

Heterų instituciją, jų papročiai, erotizmo kultas buvo graikų kultūros dalis, tada traktuota visiškai kitaip, negu vėlesniais laikais. Heterų profesija nebuvo negarbinga, o kartasi net atnešdavo joms garbę ir šlovę. Heteros buvo kultūringos ir išsilavinusios, bet didžiausią prielankumą rodė turtingiems draugams ir globėjams. Taigi heterų gyvenimas buvo įdomesnis, tam tikra prasme turtingesnis ir labiau nepriklausomas negu vadinamųjų padorių moterų gyvenimas. Pvz., heteros Aspazijos namuose viešėdavo Sofoklis, Euripidas, Sokratas.
Priešingai negu ištekėjusios moterys, heteros ėjo į stadionus, laisvai vaikščiojo po mietus, lankė filosofijos mokyklas, klausėsi paskaitų, buvo filosofų, poetų ir vadų draugės. Jų patarimų buvo išklausoma, žavimasi jų jumoru, labai vertinta jų įtaka menui. Jos savo turtus skyrė šventykloms, visuomeniniams pastatams, paminklams statyti. O pačios buvo skulptorių modeliais, poetų mūzomis.
Jų padėtis visuomenėje nebuvo žema. Jos priiminėdavo vyrus savo namuose pasilinksminti ir pakalbėti; vyrai neturėdavo kur susieiti, tad ir lankydavo heteras. Tuose susirinkimuose būdavo daug kalbama apie politiką, dėl to lankę heteras vyrai dažnai sudarydavo slaptas politinio pobūdžio draugijas. Užtat heteros būdavo laikomos labiausia išsilavinusiomis graikų moterimis ir žinodavo daug slaptų politikos dalykų. Žodžiu „heteraia“ graikai ir dabar vadina politikos ir literatūros draugijas. Vis gi heteros įsigijo ne kokį vardą, nes jų tarpe būdavo nemaža ištvirkusių.
Labai inteligentiškos, kupinos meilės, fantazijos, bet ir kaprizingos, gobšios, kartais ištikimos kaip žmonos, heteros paliko gilų moterų nepriklausomybės pėdsaką graikų papročiuose.

Išvados

Nuo pat mažumės mergaites pratino atlikti tarnaičių ar ūkvedžių pareigas, nes visas jų gyvenimas skirtas gimdyti vaikus ir prižiūrėti namus. Daugelis jų net nemokėdavo skaityti. Tamsumas neleisdavo moteriai pasijusti lygiai su labiau išsilavinusiu vyru. Kadangi vyrai gaudavo geresnį išsilavinimą, jie turėjo galimybę dalyvauti valstybės valdyme, atsidėję kurti filosofinius darbus, tai savaime suprantama, kad vyrai liaupsindavo vyrų privalumus, protą, pranašumą prieš moteris. Eilinis atėnietis ir nelaukdavo iš žmonos nieko daugiau – tik to, kad ji rūpintųsi namų turtu ir gimdytų teisėtus vaikus.
Nedaugeliui atėniečių moterys atrodė svarbios būtybės. Tai suprantame perskaičius vienoje graikų tragedijoje, kurią parašė vyras, tokius žodžius: „Vieno vyro gyvybė verta tūkstančio moterų“.

Vienoje garsioje savo kalboje Periklis labai gražiai kalbėjo piliečiams apie visus Atėnų demokratijos privalumus, bet apie moteris tiek tepasakė: „Didžiausia jūsų šlovė branginti tikrąjį moteriškumą, ir ta bus geriausia, apie kurią mažiausiai kalbės vyrai girdami ar peikdami“. Tad vienintelė moterų garbės sąlyga buvo tokia – kad apie jas nieko ypatingo nekalbėtų. Kitaip tariant, jos turėjo būti nepastebimos būtybės, niekuo neužkliūti vyrams, būti nuolankiomis žmonomis…

Naudota literatūra:
1. „Feminizmo ekskursai. Moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo“.
2. Forumas „Graikai apie moteris“ Sotvarienė R., 1991m. balandžio 30 – gegužės 6d.
3. Kleras Dž.D. „Senovės Graikija“. Vilnius 1995.
4. Mačys V. „Apie šeimos santvarką ir moterų teises senovėje“. Kaunas 1934.
5. Moteris „Nepriklausomos senovės Graikijos moterys“ Jauniškienė E., 1991m. balandis, 11psl.
6. Sergejevas V.S. „Senovės Graikijos istorija“. Vilnius 1955.
7. Šarkadis J. „Kelionė į senovės Atėnus“. Vilnius 1986.