Moralė kaip antinatūra – VI dalis

Pagaliau dar pasvarstykime, kaip naivu apskritai sakyti: „Žmogus p r i v a l ė t ų būti toks ir toks!” Tikrovė mums rodo žavingą tipų gausą, neišsenkamą formų žaismo ir kaitos perteklių; o koks nors vargšas kampininkas moralistas sako: „Ne! Žmogus turėtų būti k i t o k s?..” Jis, tas vargšas šventeiva, net žino, k o k s turėtų būti žmogus; jis nupiešia save ant sienos ir sako: „Ecce homo!.. 19 Tačiau net tada, kai moralistas kreipiasi į pavienį žmogų ir sako jam: „Tu privalai būti toks ir toks!”, jis nenustoja būti juokingas. Pavienis žmogus yra tam tikra l e m t i e s dalis iš vidaus ir išorės, jis yra dar vienas dėsnis, dar viena būtinybė, prisišliejanti prie viso, kas ateina ir kas bus. Sakyti jam „pasikeisk”, vadinasi, reikalauti, kad pasikeistų viskas, net tai, kas buvo… Ir iš tiesų buvo nuoseklių moralistų; jie troško, kad žmogus būtų kitoks, būtent dorybingas, jie troško pakeisti žmogų, kad jis būtų panašus į juos, paversti jį šventeiva: dėl to jie n e i g ė pasaulį! Kokia beprotybė! Koks įžūlus nekuklumas!.. Moralė, kai ji s m e r k i a, pati savaime, o n e, gyvenimo perspektyvų, atodairų ir ketinimų požiūriu, yra specifinė klaida, kurios nederėtų nė kiek pateisinti; ji yra tam tikra d e g e n e r a t ų i d i o s i n k r a z i j a, padariusi neapsakomai daug žalos!.. Priešingai, mes, kitaip manantys, mes, imoralistai, savo širdį atvėrėme visokiam supratimui, suvokimui, p r i t a r i m u i. Mums nelengva neigti, mes ieškome garbės būti t e i g i a n č i a i s i a i s. Vis įdėmiau mes žvelgiame į ekonomiją, kuri reikalauja viso to, ką atmeta šventiko, l i g o t o šventeiviško proto šventa beprotybė, ir kuri visa tai panaudoja; į tą gyvenimo dėsnio ekonomiją, kuri pati gauna naudos net iš šlykščios šventeivų, šventikų p a d e r m ė s – k o k i o s naudos? – Bet atsakymas šiuo atveju esam mes patys, imoralistai…

Views All Time
Views All Time
1961
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

64 + = 68