Tarus, kad suvokta tokio maišto prieš gyvenimą piktadarybė, krikščioniškoje moralėje tapusi beveik šventenybe, kartu, laimei, galima suvokti ir kažką kita: tokio maišto nenaudingumą, iliuziškumą, absurdiškumą, m e l a g i n g u m ą. Juk galų gale, kai gyvenimą smerkia pats gyvenantysis, tai yra tik tam tikros rūšies gyvenimo simptomas: čia visai nekeliamas klausimas, ar smerkiama pagrįstai, ar nepagrįstai. Kad gyvenimo v e r t ė s problemą apskritai galėtume kelti, reikia atsistoti š a l i a gyvenimo, o be to, jį pažinti taip gerai, kaip pažino tas ar kitas, žodžiu, visi tie, kurie gyveno; pakanka motyvų, kad suprastum, jog ši problema mums yra neišsprendžiama. Kalbėdami apie vertybes, mes kalbame įkvėpti gyvenimo ir palenkti jo optikai: pats gyvenimas mus verčia teigti vertybes; o k a i mes teigiame vertybes, per mus vertina pats gyvenimas… Vadinasi, ir tas m o r a l ė s a n t i n a t ū r a l u m a s, Dievą suvokiantis kaip gyvenimo pasmerkimą ir antipodą, yra tik gyvenimo vertybinis sprendinys; k o k i o gyvenimo? K o k i o s rūšies gyvenimo? – Tačiau aš jau atsakiau: žlungančio, nusilpusio, nuvargusio, pasmerkto gyvenimo. Moralė, kaip ji buvo suprantama iki šiol – pagaliau, kaip ji buvo apibūdinta dar Schopenhauerio -„valios gyventi neigimas“,- yra pats d e k a d a n s o i n s t i n k t a s, save padarantis imperatyvu; jis sako: „p r a ž ū k!“- o tai yra pasmerktojo sprendinys…

Views All Time
Views All Time
1715
Views Today
Views Today
1
0 0