Būna metas, kai visos aistros yra absoliučiai lemtingos, kai jos savo tamsiu sunkiu prislegia savo auką,- o vėliau, daug vėliau jos susituokia su dvasia, „įsidvasina“. Kadaise dėl aistros kvailybės pačiai aistrai buvo paskelbtas karas: buvo prisiekta ją sunaikinti,- visi senovės moraliniai monstrai šiuo atveju vieningai sutaria, kad „il faut tuer les passions“ 17 . Garsiausia formulė yra „Naujajame Testamente“, tame Kalno pamoksle, kur, tarp kitko, į viską žiūrima anaiptol ne i š v i r š a u s. Pavyzdžiui, kalbant apie lytiškumo naudą, sakoma: „Jei tave piktina tavo akis, išlupk ją“; laimei, joks krikščionis nesilaiko šio priesako. S u n a i k i n t i aistras ir geidulius tik tam, kad išvengtume jų kvailybės ir nemalonių jų kvailybės padarinių, šiandien mums atrodo tik ryškiausia kvailybės atmaina. Mes nesistebime dantų gydytojais, kurie i š r a u n a dantis, kad jie neskaudėtų… Kita vertus, reikia pripažinti banalią tiesą, kad iš tos dirvos, kurioje išaugo krikščionybė, visai negali būti išrauta „aistros į d v a s i n i m o“ sąvoka. Juk žinoma, kad ankstyvoji Bažnyčia su „inteligentais“ kovojo „dvasios skurdžių“ labui: kaip iš jos buvo galima tikėtis inteligentiško karo su aistra? – Bažnyčia kovoja su aistra, ją išpjaudama bet kuriuo požiūriu: jos praktika, jos „gydymas“ yra k a s t r a t i z m a s. Ji niekada neklausia: „Kaip sudvasinamas, išgražinamas, sudievinamas koks nors geidulys?“ – Visais laikais discipliną ji suprasdavo kaip sunaikinimą (juslumo, išdidumo, valdžios troškimo, godumo, kerštingumo).- Tačiau pakirsti aistros šaknis reiškia pakirsti gyvenimo šaknis: Bažnyčios praktika yra p r i e š i š k a g y v e n i m u i…

Views All Time
Views All Time
1766
Views Today
Views Today
1
0 0