Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Kitą rytą laiško pašto dėžutėje nebuvo. Sofija vos ištvėrė ilgą dieną mokykloje. Per pertraukas stengėsi prisimeilinti Jorunai. Eidamos namo mergaitės ėmė planuoti žygį su palapinėmis, kai tik pradžius miškas.

Pagaliau Sofija galėjo patikrinti pašto dėžutę. Iš pradžių atplėšė mažą laiškelį, antspauduotą Meksikoje. Tai buvo atvirukas nuo tėčio. Rašė, kad ilgisi namų ir kad pirmą sykį pavyko laimėti šachmatų partiją prieš vyriausiąjį šturmaną. Be to, jau beveik perskaitęs tuos dvidešimt kilogramų knygų, kuriuos išsivežė po žiemos atostogų.

Ten dar gulėjo geltonas vokas su jos vardu! Sofija užnešė mokyklinę kuprinę ir paštą namo ir nubėgo į Landynę. Išsitraukė keletą naujų mašinraščio lapų ir puolė skaityti.

Mitinis pasaulėvaizdis

Sveika, Sofija! Turime daug ką aptarti, tad iškart ir pradėkime.

Filosofija vadiname visiškai naują mąstymo būdą, kuris atsirado Graikijoje apie 600 metus prieš Kristų. Ligi tol į visus žmonėms rūpimus klausimus atsakydavo įvairios religijos. Tokie religiniai aiškinimai buvo perduodami iš kartos į kartą mitais. Mitai yra pasakojimai apie dievus, aiškinantys, kodėl gyvenimas yra toks, koks yra.

Visame pasaulyje per ilgus tūkstantmečius buvo sukurta nesuskaitoma daugybė mitinių atsakymų į filosofinius klausimus. Graikų filosofai bandė parodyti, jog žmonės negali jais pasitikėti.

Norėdami suprasti pirmųjų filosofų mintis, visų pirma turime išsiaiškinti, ką reiškia mitinis pasaulėvaizdis. Pasiremsime senovės skandinavų mitais. Kam toli ieškoti?

Be abejo, esi girdėjusi apie Torą ir jo kūjį. Prieš krikščionybei pasiekiant Norvegiją, žmonės Šiaurėje tikėjo, kad Toras važinėja po dangų ratais, kuriuos traukia du ožiai. Kai užsimoja savo kūju, ima žaibuoti ir griausti. Žodis „griaustinis“ kaip tik ir reiškia „Toro griausmas“. Švedų kalboje griaustinis yra „aska“ – iš tikrųjų „as-aka“, tai yra „dievo kelionė“ per dangų.

Kai ima žaibuoti ir griausti, užeina lietus. Vikingų laikais lietus buvo gyvybiškai svarbus valstiečiams. Todėl Toras buvo garbinamas kaip vaisingumo dievas.

Taigi mitinis atsakymas į klausimą, kodėl lyja lietus, buvo toks: todėl, kad Toras mosuoja kūju. O palijus sužaliuoja ir suveši laukai. Žmonėms buvo neaišku, kaip augalai dirvoje gali augti ir vesti vaisius. Bet valstiečiams nereikėjo aiškinti, jog tai susiję su lietumi. Visi manė, kad lietų sukelia Toras. Todėl jis tapo vienu iš svarbiausių senovės skandinavų dievų.

Toras buvo svarbus ir dėl kitos priežasties. Tai susiję su viso pasaulio tvarka.

Vikingai įsivaizdavo, kad jų pasaulis yra sala, kuriai nuolatos gresia išoriniai pavojai. Šią pasaulio dalį jie vadino Midgardu. Tai reiškia „vidurinė karalystė“. Midgardui priklausė ir Asgardas, kur gyveno dievai. Už Midgardo buvo Utgardas. Čia gyveno grėsmingieji troliai (jotunai), kurie įvairiausiomis suktybėmis bandė sunaikinti pasaulį. Tokios piktos pabaisos vadinamos „chaosi jėgomis“. Senovės skandinavai ir dauguma kitų kultūrų žmonių suprato, kad gėrio ir blogio jėgų pusiausvyra nepastovi.

Troliai galėjo sunaikinti Midgardą pagrobdami vaisingumo deivę Frėją. Tada žemėje viskas nustotų augti, moterys nebegimdytų vaikų. Todėl buvo labai svarbu, kad gerieji dievai neduotų troliams valios.

Ir čia svarbus Toro vaidmuo. Jo kūjis ne tik atnešdavo lietų, bet taip pat buvo pagrindinis ginklas kovoje su grėsmingomis chaoso jėgomis. Kūjis suteikė jam bemaž neribotą galią. Pavyzdžiui, sviesdamas jį Toras galėjo nudobti trolius. Ir nereikėjo baimintis, kad jį pames, nes kūjis visada grįždavo atgal kaip bumerangas.

Taip mitai aiškino gamtos reiškinius ir priežastis, dėl kurių vyksta nuolatinė kova tarp gėrio ir blogio jėgų. Tokių mitinių aiškinimų filosofai ir norėjo atsikratyti.

Tačiau vien aiškinimu viskas nesibaigia.

Kai žmones ištikdavo sausra ar užpuldavo ligos, jie negalėdavo sėdėti rankas sudėję ir laukti, kada įsikiš dievai. Žmonės patys turėjo kovoti su blogiu. Tai buvo daroma, atliekant įvairius apeiginius veiksmus, arba ritualus.

Svarbiausias senovės skandinavų ritualas buvo aukojimas. Aukoti dievui – tai sustiprinti jo galią. Žmonės privalėjo aukoti dievams, kad šie įgytų stiprybės ir nugalėtų chaoso jėgas. Auka galėjo būti gyvulys. Torui buvo priimta aukoti ožius. Pasitaikydavo, kad Odinui būdavo paaukojamas ir žmogus.

Garsiausią Norvegijoje mitą sužinome iš poemos Trimo nelaimė. Čia pasakojama, kaip kartą Toras prigulęs pamiegoti, o atsibudęs neberado savo kūjo. Toras taip perpykęs, kad rankos ėmusios drebėti, barzda – purtėti. Su savo bendražygiu Lokiu jis nuėjęs pas Frėją ir paprašęs paskolinti savo sparnus, kad Lokis galėtų nuskristi į Jotunheimą ir išsiaiškinti, ar ne troliai pavogė Toro kūjį. Ten Lokis sutinka jotunų karalių Trimą, kuris išties ima girtis, kad užkasė kūjį aštuonių mylių gylyje po žeme. Ir priduria, kad dievai nematysią kūjo, kol jis negaus į žmonas Frėjos.

Ar supranti, Sofija? Gerieji dievai pakliūva į stačiai siaubingą įkaitų dramą. Trolių rankose svarbiausias dievų ginklas, o su tuo negalima taikstytis. Kol troliai turės Toro kūjį, jų valioje bus visas dievų ir žmonių pasaulis. Mainais už kūjį jie reikalauja Frėjos. Tačiau tokie mainai taip pat neįmanomi. Jeigu dievai turės atiduoti vaisingumo deivę, – kuri yra visos gyvybės globėjai – tuomet pievose nuvys žolė, dievai ir žmonės bus pasmerkti pražūčiai. Padėtis be išeities. Įsivaizduok teroristų grupę, kuri grasina susprogdinti atominę bombą Londone arba Paryžiuje, jeigu nebus patenkinti jų pražūtingi reikalavimai, ir suprasi, ką aš turiu galvoje.

Toliau mite pasakojama, kad Lokis grįžta į Asgardą. Čia jis prašo Frėją persirengti nuotakos rūbais, nes ji turinti tekėti už trolio. (Deja, deja!) Frėja supyksta ir sako, kad žmonės manys, jog ji dėl vyrų pametusi protą, jei sutinka eiti už trolio.

Tada dievą Heimdalą aplanko išganinga mintis. Jis pasiūlo Torą perrengti nuotaka. Jie galį supinti jam plaukus ir į užantį prikišti akmenų, kad būtų panašus į moterį. Žinoma, Toras nelabai susižavi pasiūlymu, bet galų gale supranta, jog vienintelė galimybė dievams atgauti kūjį – paklausyti Hemidalo patarimo.

Galiausiai Toras perrengiamas nuotaka, o Lokis lydi jį kaip pamergė. „Taigi keliaujam mudvi, moteriškės, į Jotunheimą“, – pasako Lokis.

Kalbant šių dienų terminologija, Torą ir Lokį galime pavadinti dievų „antiteroristine policija“. Persirengę moterimis, jie turi įsigauti į trolių pilį ir atsiimti Toro kūjį.

Vos tik jie atvyksta į Jotunheimą, troliai ima ruošti vestuvių puotą. Tačiau puotoje nuotaka – taigi Toras – sušveičia visą jautį ir aštuonias lašišas. Taip pat išmaukia tris statinaites alaus. Tai nustebina Trimą, ir „komandos kariai“ tik per plauką nedemaskuojami. Tačiau Lokiui gudrumu pavyksta nukreipti iškilusią grėsmę. Jis pasako, kad Frėja jau aštuonias naktis nieko neturėjusi burnoje, nes negalėjusi atsidžiaugti, jog turi vykti į Jotunheimą.

Tada Trimas kilsteli nuotakos šydą norėdamas ją pabučiuoti, tačiau atšoka, susidūręs su skvarbiu Toro žvilgsniu. Ir šį kartą išgelbsti Lokis. Jis papasakoja, kad nuotaka aštuonias naktis nesudėjusi bluosto, mat taip džiaugusis vestuvėmis. Tuomet Trimas paliepia atnešti kūjį ir padėti jį nuotakai ant kelių, kad jis ten gulėtų per iškilmes.

Gavęs kūjį, Toras pratrukęs juokais. Iš pradžių nudobęs Trimą, po to užmušęs visą likusią jotunų giminę. Taigi šiurpi teroristinė drama baigėsi laimingai. Toras, dievų „Batmanas“ arba „Džeimsas Bondas“, vėl nugali blogio jėgas.

Štai toks mitas, miela Sofija. Bet kas norėta juo pasakyti? Vargu ar jis buvo sukurtas vien pramogai. Ir šiuo mitu bandoma kažką paaiškinti. Tas paaiškinimas galėtų būti toks:

Kai šalį ištiko sausra, žmonės norėjo suprasti, kodėl nelyja. Ar galėjo atsitikti taip, kad troliai pavogė Toro kūjį?

Taip pat galimas daiktas, kad mitu bandoma paaiškinti, kodėl keičiasi metų laikai. Žiemą gamta apmiršta, nes Toro kūjis Jotunheime. Pavasarį vėl pavyksta jį atsikovoti. Taip mitas stengiasi suteikti žmonėms atsakymus į tai, ko jie nesupranta.

Tačiau mitas turėjo ne vien aiškinti. Dažnai žmonės atlikdavo įvairias su mitais susijusias religines apeigas. Galime įsivaizduoti, kad žmonės, norėdami atitolinti sausrą ar nederliaus metus, pagal mitus rengdavo vaidinimus. Galbūt vienas vyras kaime būdavo perrengiamas nuotaka, su akmenimis vietoj krūtų, kad atgautų iš trolių kūjį. Taip žmonės galėdavo nors kiek prisidėti, kad imtų lyti ir laukuose sudygtų javai.

Šiaip ar taip, yra žinoma, kad žmonės daugelyje pasaulio kraštų inscenizuodavo metu laikų mitą, norėdami pagreitinti gamtos procesus.

Tik probėgšmais žvilgtelėjome į senovės skandinavu mitologijos pasaulį. Yra išlikę daugybė mitų apie Torą ir Odiną, Freirą ir Frėja, Hoda ir Balderą – ir dar daug daug kitų dievu. Mitiniai vaizdiniai gyvavo visame pasaulyje, kol filosofai ėmė juos griauti. Ir graikai vadovavosi mitiniu pasaulėvaizdžiu. Ilgus Šimtmečius pasakojimai apie dievus buvo perduodami iš kartos į kartą. Graikijoje dievų vardai buvo Dzeusas ir Apolonas, Hera ir Atėne, Dionizas ir Asklepijas, Heraklis ir Hefaistas. Paminėjau tik keletą.

Apie 700 metus prieš Kristų nemažai graikų mitologinės medžiagos užrašė Homeras ir Heziodas. Tai visiškai pakeitė padėtį. Kai mitai buvo užrašyti, apie juos buvo galima diskutuoti.

Pirmieji graikų filosofai kritikavo Homero mokymą apie dievus, nes šie buvo pernelyg panašūs į žmones, tokie pat savanaudžiai ir nepatikimi kaip mes. Pirmą kartą buvo išsakyta mintis, kad galbūt mitai tėra žmonių vaizduotės kūriniai.

Mitų kritikos pavyzdžių randame ir filosofo Ksenofano, gimusio apie 570 m.pr.Kr., raštuose. Pasak jo, žmonės susikūrė dievus pagal savo atvaizdą. „O mirtingieji mano, kad dievai gimdo vienas kitą, turi taip pat drabužius jie, balsą ir kūną kaip žmonės… Savo dievus etiopai vaizduoja juodus ir bukanosius, o trakai sako, kad jie šviesiaakiai ir rudaplaukiai“. Jeigu jaučiai, arkliai ir liūtai mokėtų tapyti, jų pavaizduoti dievai būtų panašūs į jaučius, arklius ir liūtus!

Tuo metu graikai įkūrė daugybę miestų-valstybių Graikijoje, graikų kolonijose Pietų Italijoje ir Mažojoje Azijoje. Čia vergai atlikdavo visą fizinį darbą, tad laisvieji piliečiai daug laiko galėjo skirti politikai ir kultūrai.

Šioje miestų aplinkoje įvyko žmonių mąstymo perversmas. Kiekvienas dabar galėjo laisvai svarstyti, kaip turėtų būti tvarkoma visuomenė, Kiekvienas žmogus galėjo kelti filosofinius klausimus, atmesdamas senovės mitus.

Priimta sakyti, kad įvyko perėjimas nuo mitinio mastymo prie mąstymo, paremto patyrimu ir protu. Pirmieji graikų filosofai norėjo paaiškinti gamtos reiškinius gamtiškai.

Sofija vaikštinėjo po didelį sodą. Ji bandė pamiršti viską, ko išmoko mokykloje. Ypač svarbu buvo pamiršti tai, ką perskaitė gamtos mokslų vadovėliuose.

Jeigu ji būtų užaugusi Šiame sode, visiškai nieko nežinodama apie gamtą, kaip tuomet suvoktų pavasarį?

Ar bandytų kaip nors paaiškinti, kodėl staiga prapliumpa lietus? Ar užtektų vaizduotės suprasti, kodėl dingsta sniegas ir saulė ima kilti aukštyn?

Sofija tuo nė kiek neabejojo. Ji iškart ėmė kurti.

Žiema sukaustė kraštą lediniais gniaužtais, nes piktasis Muriatas uždarė gražuolę princesę Sikitą į Šaltą požemį. Bet vieną rytą atėjo narsusis princas Bravatas ir ją išvadavo. Sikita labai apsidžiaugė ir pasileido šokti pievomis, dainuodama dainą, kurią sukūrė šaltojoje. Žemė ir medžiai taip susigraudino, kad visas sniegas virto ašaromis. Bet danguje pasirodė saulė ir visas ašaras išdžiovino. Paukščiai pasigavo Sikitos melodiją. O kai gražioji princesė išsipynė geltonąsias kasas, kelios garbanėlės nukrito ant žemės ir virto pievų lelijomis…

Sofijai atrodė, kad ji sukūrė gražią istoriją. Jei nežinotų kito aiškinimo, kodėl keičiasi metų laikai, greičiausiai įtikėtų tuo, ką sukūrė.

Ji suprato, kad žmonės visada jautė poreikį aiškinti gamtos reiškinius. Galbūt be ro negalėjo gyventi. Tada ėmė kurti mitus, nes dar nebuvo mokslo.

Views All Time
Views All Time
4349
Views Today
Views Today
1
0 0