Mindaugas. 13 a. pradžioje baltų gentims iškilo uždavinys pereiti prie valstybingumo. Neišsprendus šio uždavinio buvo neįmanoma atremti svetimšalių ekspansijos. Jos galėjo tapti ankščiau susiformavusių valstybių grobiu. Valstybės kūrime didžiausi nuopelnai skiriami Mindaugui. Jis iškilo tuo metu, kai gentys jau buvo pasiruošusios sukurti valstybę. Pačios baltų gentys dažnai konfliktavo su rusais, lenkais. Šiems reikalams spręsti taip pat buvo reikalinga valstybė. Mindaugas pirmas suvokė Lietuvos išėjimo į Europą ir jos krikšto problemas. Viduje tarp genčių taip pat reikėjo valstybės kuri gesintų kunigaikščių tarpusavio vaidus, gintų privatinę nuosavybę, ji pirmiausia reikalinga jau susiformavusiai žemvaldžių grupei. Visa tai suvokęs Mindaugas pradeda kurti valstybę viduramžių metodais ir taktika. Būtent dėl valstybės pagrindų Mindaugas krikštijasi, karūnuojasi, šalia kraujo praliejimo naudodamas ir diplomatiją. Didžiausias jo nuopelnais ir yra valstybės pagrindų sukūrimas, kurie nesugriūva ir po jo mirties. Net Mindaugą nužudę priešai tęsia jo darbą.

Gediminas – didžiausias jo nuopelnas kad jis suteikia Lietuvos valstybei feodalinius bruožus. Labai svarbus Gedimino kaip valdovo diplomatinis darbas (iki jo diplomatų beveik nebuvo). Tai yra Gedimino laiškai, sąjunga su Ryga (jis įsiskverbia į ordinų vidų, tarp karinio ir krikščioniško), vaikų diplomatinės vedybos. Atsiradę feodalizmo bruožai: mokesčių sistema, dalinių kunigaikščių egzistavimas, valdžios paveldėjimas, iždas, socialinės grupės (bajorai, laisvieji ūkininkai, miestiečiai). Jis sutinka krikštytis, jei priešai atiduos visas baltų žemes.

Vytautas – jo kelias į valdžią labai komplikuotas (santykiai su Jogaila, Kęstučio mirtis) oficialiu vienvaldžiu Vytautas tampa po Astravo sutarties (1392). Jo valdymo metu susiformuoja brandi feodalinė valstybė, bajorų administracinis aparatas pakeičia dalinius kunigaikščius (Vytauto pusbrolius). Labai sustiprėja centrinė didžiojo kunigaikščio valdžia. Bajorai žemvaldžiai gausiai aprūpinami žeme už karinius ir politinius nuopelnus, prasideda neoficialus įbaudžiavinimo procesas, ypač po Žalgirio mūšio (Vytautas atduodavo žemes su visais kaimais). Iškyla pirmosios bajorų didikų giminės (Radvilos, Goštautai). Kol kas nebuvo svetimtaučių. Valstybė tampa centralizuota, veikia didžiojo kunigaikščio taryba. Užsienio politika: Vytauto centralizacijos politika iškart kertasi su lenkų interesais, todėl, kad jie nori įsivaizduoti Jogailą Lenkijos ir Lietuvos karaliumi. Salyno sutartis (1398) – Žemaitija atiduodama ordinui. Tada Lietuvos bajorai pradėjo jį vadinti karaliumi. Vorkslos nelaimė (1399) – Vytauto kariuomenė žiauriai sumušama mongolų-totorių. Liet. nusilpsta, o Maskvos pozicijos sustiprėja. Vilniaus – Radomo unija (1401) – kartoja ankstesnių unijų turinį, tačiau yra 1 punktas “mirus lenkų karaliui naujo karaliaus jie nerenka be Vytauto sutikimo). Žalgirio mūšis (1410) atsiimama Žemaitija, atsiranda galimybė ją krikštyti.1429 vykdoma Vytauto karūnacijos politika, 1430 – bandymas krikštyti, po to spalio mėn. jis miršta.

Views All Time
Views All Time
9906
Views Today
Views Today
1
0 0