Mikalojus Daukša buvo vienas pirmųjų lietuviškos raštijos kūrėjų, įžymus vertėjas, lietuvių kalbos teisių visuomeniniame gyvenime gynėjas. Daukšos literatūrinis darbas buvo tiesiogiai susijęs su kova prieš reformaciją Lietuvoje, su reikalu parengti lietuvių kalba katalikiškų knygų. Žymiausias Daukšos darbas buvo jėzuito J. Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599 m. Tai stambus 632 psl. veikalas, kuris yra vienas svarbiausių senovės lietuvių raštijos paminklų – “POSTILĖ”.

Ypač įdomi ir reikšminga yra antroji, lenkų kalba rašyta “ Prakalba į malonųjį skaitytoją”. “Prakalboje” Daukša apibūdina tautybę, charakteringiausiais jos bruožais laikydamas gyvenamosios teritorijos, papročių ir kalbos bendrumą. Ypatingą vaidmenį jis skiria gimtajai kalbai, iškelia jos vertę ir reikšmę: “ Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąla kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas , senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus.”
Daukšos “Prakalba” – reikšmingas laikotarpio dokumentas, atspindįs ano meto visuomenines bei kultūrines tendencijas, Lietuvos viešpataujančių sluoksnių neigiamą nusistatymą gimtosios lietuvių kalbos atžvilgiu. Po Liublino unijos vis labiau nutaustant Lietuvos feodaliniams viršūniniams sluoksniams, didėjant dvasininkijos lenkinamajai įtakai liaudies masėms, patriotiniai Daukšos raginimai neatsisakyti gimtosios kalbos, kartu neneigiant ir kitų kalbų teisių, buvo pažangūs ir reikšmingi. Jie atspindėjo didėjantį lietuvių liaudies masių vaidmenį visuomenės gyvenime, tikybinėse ano meto kovose, o taip pat tai, kokią reikšmę turėjo gimtosios kalbos vartojimas tiek viešuose valstybiniuose, tiek ir bažnytiniuose reikaluose. Daukšos “Prakalba“ rodo, kad priešakiniai ano meto šviesuomenės atstovai suprato šią lietuvių kalbos reikšmę. Tačiau Daukša lietuvių kalbos gynimo reikalą kėlė ne vien teoriškai, jis ragino negausius ano meto lietuvių šviesuomenės atstovus rengti raštus gimtąja kalba, kvietė religiškai šviesti Lietuvos liaudį, pats visų pirma savo rašto darbais rodydamas tinkamą pavyzdį.

Views All Time
Views All Time
7544
Views Today
Views Today
1
0 0